Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Lietuva
 
  Kam naudingas triukšmas dėl CŽV kalėjimų? (36)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2010 02 26

Kai toks klausimas kaip galimas nelegalių CŽV kalėjimų egzistavimas valstybės teritorijoje iškyla į paviršių ir pradedamas aktyviai svarstyti ir oficialiai tirti, iš karto reikia ieškoti, kam tai galėtų būti naudinga. Žinoma, galima teigti, kad visa tai yra dalis demokratinio proceso, tačiau, jei kalbama apie itin slaptus ir nemalonius reikalus, demokratines procedūras paprastai pradedama taikyti tuomet, kai kažkas sąmoningai nori tuos reikalus paviešinti – dažniausiai politinių ar kokių kitų oponentų diskreditavimo ar spaudimo tikslu. Istorija su galbūt buvusiais CŽV kalėjimais Lietuvoje vertintina panašiu rakursu. Faktiškai joje egzistuoja du aspektai – išorinis ir vidinis, ir antrasis šiuo atveju greičiausiai yra kur kas reikšmingesnis nei pirmasis.

Iš esmės skandalas prasidėjo nuo „ABC News“ informacijos apie galimus CŽV kalėjimus Lietuvoje, kuri buvo paskelbta rugpjūčio 20 dieną. Greitai „Russia Today“ nurodė, kad kalėjimas galėjo būti Rūdninkų apylinkėse, o Lietuvoje prašnekta apie galimybę kurti specialią komisiją šiam reikalui tirti. Tačiau palengva, nepaisant atskirų pareiškimų, kilęs triukšmas pradėjo mažėti. Ir štai spalio 21 d. prezidentė suteikė bylai naują impulsą, faktiškai grįsdama savo sprendimą noru pademonstruoti Europai, „kurioje neabejojama, kad kalėjimas buvo“, Lietuvos ryžtą nieko neslėpti ir viską sąžiningai ištirti. Todėl kyla klausimas: ar galėjo D. Grybauskaitė, vaizdžiai  tariant, „numarinti“ šią bylą (kitaip tariant, ar galėjo šis klausimas būti ištirtas ramiau ar iš viso „pamirštas“)? Manytina, galėjo, ypač turint omenyje tai, kad Amerika yra (bent jau ligi šiol buvo) strateginė Lietuvos partnerė ir dabartinei JAV administracijai, kuriai vis dar tenka teisintis dėl George‘o W. Busho komandos praktikuotų kontroversiškų „kovos su terorizmu metodų“, papildomi su tuo susiję nemalonumai yra visiškai nereikalingi. Tačiau ar tik ne čia ir slypi dalinė reikalo esmė?

D. Grybauskaitė nuo pat pradžių akcentavo, kad Lietuva nepakankamai dirba Europos Sąjungoje, taip pat ir su vadinamosiomis „senosios Europos“ valstybėmis, kurios vaidina ES pagrindinį vaidmenį. Be to, ji pati ilgai dirbo Europos Komisijoje ir tapo ten savu žmogumi, kuriam Jose Manuelis Barroso siūlo visokeriopą pagalbą. Taip pat reikia prisiminti, kad po šaltojo karo pabaigos Amerikos ir Europos santykiai pradėjo komplikuotis, nes europiečiai (pirmiausia minėta „senoji Europa“) nepanoro likti „didžiojo brolio“ šešėlyje. Tai lėmė, kad ES pradėjo formuotis dvi stovyklos – eurocentristų ir euroatlantistų. Lietuva tradiciškai buvo priskiriama prie valstybių, palaikančių glaudžių transatlantinių santykių idėją. Tačiau ar nenusprendė D. Grybauskaitė pakeisti situacijos? Tokiu atveju skandalas su CŽV kalėjimais jai būtų dvigubai naudingas.

Iškeldama jį į oficialaus valstybinio tyrimo lygį faktiškai su išankstine nuostata, kad kalėjimas buvo, D. Grybauskaitė pirmiausia komplikuoja santykius su Jungtinėmis Valstijomis (tam tikra prasme išduoda ilgalaikę partnerę), su kuriomis dabar tampa problemiška palaikyti glaudesnius ryšius – kaip galima artimai bendradarbiauti su šalimi, kuri naudoja tokius metodus, įpainiodama į savo purvinus žaidimus kitas suverenias valstybes be jų aukščiausių vadovų žinios (žinoma, tai idealistinis pasažas: buvę Lietuvos vadovai greičiausiai žinojo, kas vyksta, ir šiandien Lietuva toliau gali sėkmingai bendradarbiauti su Amerika, bet jeigu ji nuspręstų apriboti šiuos kontaktus, dabar turi tam puikų pretekstą). Tuo pat metu šia savo iniciatyva (viską ištirti ir „apsivalyti“) D. Grybauskaitė demonstruoja lojalumą JAV kritikuojančiai Europai, kad joje niekas neabejotų Lietuvos ištikimybe europietiškoms vertybėms (suprask, eurocentristinei idėjai). Pagaliau, D. Grybauskaitė pastaruoju metu vis aktyviau žiūri į Rytus, bet ne Ukrainos ir Gruzijos, o Rusijos (kurios televizija suskubo parodyti, kurgi galėjo būti tas visų ieškomas CŽV kalėjimas) ir Baltarusijos (kurios prezidentas jau spėjo apsilankyti Lietuvoje) kryptimi, ir nutolimas nuo Amerikos bei suartėjimas su eurocentristais, kurie irgi yra linkę į glaudesnį Maskvos ir Briuselio bendradarbiavimą, atveria jai šiame kelyje papildomų galimybių. Čia pažymėtina, kad D. Medvedevas savo sveikinimo laiške vasario 16 d. proga parašė, kad negalės atvažiuoti į Lietuvą kovo 11 d., o vietoj savęs atsiųs Lietuvos ir Rusijos tarpvyriausybinės komisijos pirmininką iš Rusijos pusės ir kartu Rusijos transporto ministrą (t. y. ne itin aukšto rango pareigūną) Igorį Levitiną, ir pakvietė D. Grybauskaitę į Maskvą jai patogiu laiku. Lietuvos prezidentė palankiai įvertino Rusijos prezidento laišką. „Palankiai vertinu faktą, kad Rusijos prezidentas D. Medvedevas pasveikino Lietuvą ir su Valstybės atstatymo, Vasario 16-osios, ir su Nepriklausomybės atkūrimo, Kovo 11-osios, dienomis. Dvišalis darbo vizitas būtų gera proga su Rusijos vadovu aptarti Lietuvai aktualius klausimus ir galimybes plėtoti dvišalį ekonominį, kultūrinį bendradarbiavimą“, – kalbėjo valstybės vadovė. Tiesa, vykti Maskvon į gegužės 9 d. šventės minėjimą D. Grybauskaitė atsisakė, argumentuodama, kad geriau vykti su darbo, o ne su šventiniu vizitu, t. y. ir vėl Lietuvos vadovė pati važiuos į Rusiją, nesulaukusi Lietuvoje Rusijos prezidento.

Tačiau visa tai greičiausiai tik dalis tiesos šioje mįslingoje istorijoje. Kita dalis yra susijusi su Lietuvos vidaus politika. Šiuo atveju išskirtini du momentai. Pirmas – VSD vadovo Povilo Malakausko pasitraukimas (pašalinimas) iš posto. Antras – Lietuvos užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko atleidimas. Pradėti galima nuo antrojo.

Kai pragmatikė D. Grybauskaitė tapo Lietuvos prezidente, buvo manoma, kad ji puikiai sutars su užsienio reikalų ministru – taip pat pragmatiku – V. Ušacku. Tačiau tolesni įvykiai parodė, kad dauguma analitikų klydo. Pamažu D. Grybauskaitė ėmė demonstruoti nepasitikėjimą V. Ušacku ir jo pozicija dėl komisijos išvadų CŽV kalėjimo (ne)buvimo Lietuvoje byloje (ką jau kalbėti apie tam tikrą nepaklusnumą Mečio Laurinkaus atveju): jis, skirtingai negu prezidentė, nerado vienareikšmiško atsakymo į iškeltą klausimą, tai ir tapo tuo paskutiniu argumentu, kodėl D. Grybauskaitė pareikalavo iš A. Kubiliaus (kuris iki galo rėmė užsienio reikalų ministrą) V. Ušacko galvos. Apskritai tikėtina, kad prezidentė nusprendė atsikratyti šio ministro dėl kelių priežasčių. Pirma, V. Ušackas pasirodė esąs gana savarankiškas veikėjas, turintis savo nuomonę. Greičiausiai jis taip elgėsi jausdamas A. Kubiliaus ir URM paramą. O prezidentė, kaip rodo praktika, netoleruoja nė menkiausio nepaklusnumo ir išsišokėliai „savame darže“ (t. y. užsienio politikoje, už kurią Lietuvoje pirmiausia yra atsakingas prezidentas) jai yra visiškai nereikalingi. Antra, V. Ušackas anksčiau dirbo ambasadoriumi tokiose šalyse kaip JAV bei Didžioji Britanija ir todėl negalėjo nejausti tam tikrų simpatijų šių šalių politikai. O D. Grybauskaitė, kaip buvo minėta anksčiau, atrodo, žiūri kita kryptimi, ir euroatlantinių nuotaikų užsienio reikalų ministras jai galėjo būti neparankus. Taigi V. Ušacko pragmatizmas, regis, pasirodė prezidentei nepakankamas privalumas, palyginti su jo savarankiškumu, politiniu svoriu ir galima euroatlantine pozicija. Pažymėtina, jog naujasis užsienio reikalų ministras konservatorius A. Ažubalis po pokalbio su D. Grybauskaite paskubėjo pareikšti, kad jis yra komandos žmogus, kad dirbant su Rusija Lietuvai reikia atlikti „namų darbus“ ir teigiamai įvertino tyrimą dėl CŽV kalėjimo. Žinoma, jokiu būdu negalima teigti, kad prezidentė atgaivino šį klausimą tik tam, kad pašalintų V. Ušacką iš posto, bet ši istorija tikrai prisidėjo, kad tai įvyktų.

P. Malakausko atveju ji turėjo dar didesnę reikšmę. Čia iš karto reikia prisiminti, kad R. Pakso apkaltos istorija prasidėjo tada, kai jis sumanė pakeisti VSD vadovybę. Ši kontora jau seniai turi institucijos, užsiimančios labiau vidaus politinėmis intrigomis (suprask, politinio „kompromato“ rinkimu, saugojimu ir viešinimu, kai to prireikia valdančiajai politinei jėgai) negu šalies saugumu. Todėl „savas“ VSD vadovas reiškia didžiulį svertą vidaus politiniuose žaidimuose: kalbant tiesiai – prezidentės pranašumą valdančiosios daugumos atžvilgiu. Todėl tyrimas dėl CŽV kalėjimų Lietuvoje, kur tariamai buvo įsipainiojęs pirmiausia Valstybės saugumo departamentas (net jeigu tai ir netiesa, buvo sukurta viešoji nuomonė, kad tiesa), tapo puikiu pretekstu pašalinti konservatorių į VSD atvestą P. Malakauską. Lygiagrečiai plėtojasi istorija su generaliniu prokuroru (tik kitame kontekste), taip pat rodanti D. Grybauskaitės ryžtą sukoncentruoti savo rankose teisėsaugą, o tiksliau – jos turimą informaciją, kurią galima lengvai panaudoti prieš politinius oponentus (tai jau pademonstravo sveikatos apsaugos viceministro korupcijos skandalas, primenantis savotišką parodomąją/perspėjamąją akciją, kuri gali būti ne vienintelė, jeigu į prezidentės nuomonę nebus atsižvelgiama taip, kaip ji to nori).

Apibendrinant galima konstatuoti, kad triukšmas dėl CŽV kalėjimų (ne)buvimo Lietuvoje pirmiausia yra naudingas šalies vadovei D. Grybauskaitei, kuri jį ir atgaivino, nors galėjo pasistengti, kad ši byla būtų padėta į stalčių. Motyvus, kaip buvo parodyta anksčiau, ji šiuo atveju greičiausiai turėjo dvejopus. Pirma, nutolti nuo Amerikos, priartėti prie Europos ir atlaisvinti rankas dialogui su Maskva bei Minsku. Antra, perimti kontrolėn VSD, kaip politinį instrumentą, faktiškai leidžiantį kontroliuoti šalies politinę erdvę.

Trumpai tariant, pastaruoju metu aiškiai matyti, kad D. Grybauskaitė bando stiprinti savo valdžią. Tai, kad A. Kubilius galiausiai „atidavė“ V. Ušacką, parodo, kad jai sekasi visai gerai, juolab kad premjeras nelabai gali priešintis, nes pats parėmė D. Grybauskaitę per prezidento rinkimus ir neturi Seime (užnugaryje) tvirtos daugumos. Apskritai susidaro įspūdis, kad artimiausiu metu politinių jėgų konfigūracija šalyje pasikeis, ir vieną iš pagrindinių vaidmenų šiame žaidime vaidina Prezidentūra. Istorija su CŽV kalėjimais šiuo atveju gali būti vertinama kaip vienas iš faktinės (bent jau kol kas) prezidentinės valdžios Lietuvoje stiprėjimo, ryžtingai užsukant varžtus, pavyzdžių ir simbolių. Kuo tai gali baigtis, sunku pasakyti ir net šiek tiek baisu pagalvoti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 36)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (96)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras