Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Rusija ir Europa: „įkrovimo iš naujo“ pavojai (41)

Françoise Thom
2010 03 01

Istoriką Rusijos ir Europos santykiuose labiausiai pritrenkia tai, kad vakariečių iliuzijos dėl Rusijos nesikeičia ir ši sugeba primesti idėjas, pagal kurias užsieniečiai ją – dar ir klaidingai – interpretuoja.

Tai paaiškina ir kitą Rusijos ir Europos bendradarbiavimo dėmenį: stulbinamą Vakarų partnerių kurtumą. Greitai pamirštama bene viskas: nuolatinės rusų verslininkų nesėkmės, periodiški Europos pareigūnų įžeidinėjimai, žmogžudystės, diplomatų įžeidimai, nacionalizacijos, neįvykdyti įsipareigojimai ir tarptautinės teisės pažeidimai...

Vos Rusija pradėjo karą užimdama penktadalį kaimyninės valstybės teritorijos, Jungtinės Valstijos prabilo apie santykių „įkrovimą iš naujo“, pamirštant senas klaidas (taip pat ir vertingą patirtį, iš kurios būtų galima pasimokyti). O Prancūzija, parduodama „Mistral“ tipo desantinių laivų, duoda priemonių kitam karui prieš kaimynę.

Retai kada Europa suprato Rusiją taip neteisingai kaip dabar, retai kada pasekmės buvo tokios tragiškos kaip dabar. Pavojingiausiu keliu eina Prancūzija. Rusija suviliojo Paryžių, suteikdama jam jaudinantį vaidmenį – partnerio, modernizuojančio didelę rytinę kaimynę.

Mes (prancūzai) didžiuojamės tokia garbe, tenkinančia ir mūsų nacionalinę tuštybę. Apsvaigę nuo Rusijos smilkalų mes nebematome žiaurios realybės. Tikime, kad Rusija yra silpna valstybė, patekusi į demografinę krizę ir turinti neišvystytą ekonomiką.

Mes manome, kad tokių sunkumų akivaizdoje šalis užsisklęs ir ims laižytis savo žaizdas.

Mes įsitikinę, kad ši krizė palaužė Maskvos ambicijas. Tačiau būdami per tūkstančius kilometrų nuo to pasaulio, kuriame gyvena Rusijos elitas, nematome tų pamokų, kurias rusai gavo per krizę.

Tiesa, optimizmas, gyvavęs Rusijoje 2008 metų pradžioje, kiek priblėso. Tada Rusija save įsivaizdavo kaip kylančią jėgą, kaip dalį Brazilijos, Kinijos ir Indijos bloko, kurio neišvengiamas kilimas reikštų Vakarų, ypač nekenčiamų JAV, nuvainikavimą.

Rusijos užsienio reikalų ministras Lavrovas sveikino vakarietiškų vertybių žlugimą.

„Senieji Vakarai prarado savo intelektinio ir moralinio lyderio pozicijas pasaulyje“, – piktdžiugiškai dėstė rusų politologas S. Karaganovas. [1] Rusijai, kuri niekada nepripažino Sovietų Sąjungos ir vienpartinio valdymo žlugimo 1991 m., tai primena saldaus keršto skonį.

2008 metų pavasarį ką tik išrinktas rusų prezidentas prakalbo apie naują Europos saugumo sistemą. Tada europiečiai nesuprato, kad ši iniciatyva tėra naujas Maskvos „jėgų pusiausvyros“ įvertinimas. Pasak Rusijos lyderių, akivaizdžiai susilpnėjus Jungtinių Valstijų galioms, Europa turi  į tai atsižvelgti.

Įstatymai rusams yra ne kas kita, kaip „jėgų pusiausvyros“ kodifikavimas.

Kadangi „jėgų pusiausvyra“ susiklostė ne JAV, o Rusijos naudai, įvertinus naująją situaciją atitinkamai turėjo būti pataisyta ir Europos saugumo sistema.

Europiečiai labai nenoromis pripažino „realijas“­, todėl Maskva nusprendė pademonstruoti savo jėgą. Rusijos ir Gruzijos karas pirmiausia turėjo parodyti europiečiams, kad jų sąjunga su JAV yra nieko verta. Stipruolė Rusija gali veikti vienašališkai, vos panorėjusi.

Pasibaigus šiai demonstracijai, prezidentas Dmitrijus Medvedevas vėl ant stalo padėjo naująjį Europos saugumo sistemos pasiūlymą. Naivūs vakariečiai nustebo, kad Rusija gina kolektyvinį saugumą, nepaisydama Medvedevo ir Sarkozy susitarimo ir į šalį nustumdama Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją. Tačiau Rusijos argumentacija buvo itin nuosekli.

2008 metų spalio 1 dieną D. Medvedevas pareiškė:

„Senoji pasaulio tvarka suiro ir formuojasi nauja, saugesnė ir teisingesnė.

To įrodymas yra Rusijos veiksmai rugpjūtį, kai buvo gelbstimi Pietų Osetijos žmonės, ginami mūsų piliečių ir Rusijos Federacijos interesai.“ [2]

Taigi vienašaliai Rusijos veiksmai reiškė „naujos pasaulio tvarkos“ atsiradimą, kurį europiečiai turėjo pripažinti.

B. Obamos pasiūlymas „iš naujo įkrauti“ rusų ir amerikiečių santykius Maskvoje buvo suprastas kaip įrodymas, kad amerikiečiai pripažįsta savo silpnumą, tad Maskva galėjo pradėti lošti dar iš didesnių sumų.

Karas su Gruzija bei finansinė krizė privertė Rusiją evoliucionuoti, bet ne taip, kaip naiviai tikėjosi Vakarai. Krizė buvo suvokta kaip galimybė, kurios negalima praleisti. Pirmiausia ji susilpnino JAV ir paskatino jas atsitraukti iš Rusijos „artimojo užsienio“. Antra, NVS šalyse susilpnėjo provakarietiško elito galia, o prorusiški mafijos klanai sustiprėjo. Tad krizė suteikė rusams puikią galimybę šoko ištiktoje periferijoje atkurti savo įtaką.

Tiesa, ta pati krizė ir karas su Gruzija Kremliaus vadams leido suprasti, kad Rusijos ekonominis ir karinis atsilikimas gali tapti kliūtimi jų ambicijoms. Rusijoje nesėkmės, ypač karo lauke, tampa pagrindiniu modernizacijos varikliu: taip buvo ir Petrui I po pralaimėjimo Narvoje, ir Aleksandrui II pralaimėjus Krymo karą, ir Nikolajui II po Rusijos ir Japonijos karo. Visais šiais atvejais kardinalios reformos turėjo paversti Rusiją galinga karine jėga, galinčia mesti iššūkį Europai, bet ne lavinti Rusijos visuomenę. Šiandien situacija panaši. D. Medvedevo pradėta modernizacijos programa siekia stiprinti Rusijos galią, bet ne demokratizuoti valstybę.

Pakanka išsiaiškinti vadinamosios „modernizacijos“ esmę. Politinė sistema nesikeičia,  vis dar masiškai klastojami rinkimų rezultatai. Rusijoje vyksta radikali karinė reforma, kurios gaires dar 2008 m. rugsėjį nubrėžė pats prezidentas D. Medvedevas: „sustiprinti karinių pajėgų dislokavimo pajėgumus, komandines vadovavimo ir kontrolės sistemas bei mokymus, sukurti modernią ginkluotę, pagerinti materialines personalo sąlygas, sukurti kruizinių raketinių povandeninių laivų laivyną ir suformuoti kosminę gynybos sistemą“.

„Karas gali prasidėti bet kuriuo momentu ir būti labai tikras. Lokalūs konfliktai, „įšaldyti“ arba „šliaužiantys“ konfliktai gali virsti realiais kariniais sukrėtimais. Iki 2020 metų turi pradėti veikti patikima branduolinė atgrasymo sistema, parengta įvairioms karinėms ir politinėms aplinkybėms“, – Rusijos generolams pareiškė D. Medvedevas. [3]

2009 metų spalį buvo pataisytas ir gynybos įstatymas. Dabar norinčiam panaudoti karinę jėgą Rusijos prezidentui nebereikia jokio Federacijos Tarybos pritarimo. Į mūšį kariuomenę jis gali mesti „vykstant atakai prieš rusų karius užsienyje“, „ginti užsienyje esantiems Rusijos piliečiams“, „ginti valstybei, kuri paprašė Rusijos pagalbos“. [4]Kitaip tariant, Rusijos kariuomenė į svetimą valstybę gali įsiveržti, kai net nėra jokios grėsmės šalies teritorijai. Be to, Rusija gali panaudoti branduolinius ginklus atsakydama į konvencinę ataką, ji pasilieka sau teisę pradėti prevencinį karą ar net galimybę panaudoti branduolinius ginklus lokalaus konflikto metu. Taigi, Rusija rengia teisinį arsenalą, kuriuo galėtų pateisinti karinį įsikišimą į trečiųjų šalių reikalus. Mes taip pat negalime pamiršti, kad Maskva sustabdė savo dalyvavimą Įprastinės ginkluotės Europoje sutartyje (Conventional Forces in Europe). Palyginę skandalą, žiniasklaidos sukeltą po to, kai buvo paskelbta vadinamoji Busho doktrina, ir beveik mirtiną Vakarų spaudos tylą dėl Rusijos karinės doktrinos plėtotės, matome, kaip gerai veikia Vladimiro Putino propagandos mašina. Beje, 2010 metais užsienio propagandos biudžetas pasiekė 1,4 mlrd. dolerių (gerokai viršijo nedarbo išmokas), ir tai tik dar kartą patvirtina Kremliaus prioritetus. [5]

Medvedevo plane yra ir naujovių: dabar prie rusų karinės jėgos prisideda ir Vakarų Europa (pagal Petro I pavyzdį). Sudarydama sandorį dėl „Mistral“ tipo desantinių laivų Rusija išlošia trigubai: įsigyja aukštos technologijos ginklų nedėdama jokių pastangų jiems sukurti; pakerta euroatlantinę vienybę; galiausiai pagreitina procesą, per kurį turėtų būti pavergta antra pagal dydį po Vokietijos šalis Europoje.

Prancūzijos gigantai pastaruoju metu patyrė vien nesėkmes (pavyzdžiui, Abu Dabis atsisakė Prancūzijos branduolinės technikos ir pasirinko Korėjos kompaniją), o tai tik didina priklausomybę nuo Rusijos. Ypač žinant, kad Maskva ekonominius santykius naudoja kaip veiksmingus įtakos instrumentus, o ekonominės ir komercinės aplinkybės neturi didelės reikšmės.

Neseniai  vienas Rusijos ekspertas tokią valstybės politiką Jungtinių Valstijų atžvilgiu palygino su Kinijos. Kinijos verslininkams palankiame Vašingtone šios valstybės lobistai tapo tokie galingi, kad JAV nebegali priešintis Pekinui. Tas pat tinka ir nebesugebančiai pasipriešinti rusams Vokietijai, netrukus, pasirašius sutartį dėl „Mistral“, tai tiks ir Prancūzijai. [6]

Prancūzija nebegali sakyti Maskvai „ne“: Rusijos stačiatikių bažnyčiai atidavė Šv. Nikolajaus bažnyčią Nicoje, surizikavo įsigyti dalį „Avtovaz“ – beviltiškos Putino remiamos automobilių gamyklos su absoliučiu deficitu, Prancūzija sutiko, kad jos kariai žygiuotų parade Raudonojoje aikštėje, pamiršusi, kad Raudonosios armijos pergalė pavergė pusę Europos.

Prancūzijos golistai, kadaise taip baiminęsi blogos JAV įtakos savo šaliai, dabar nemato nieko blogo, nors šis pavojus tiek Prancūzijai, tiek Europai yra kuo tikriausias.

Europos politinės klasės „šrioderizacija“ vyksta neįtikėtinai greitai, o Lisabonos sutartis, iškeldama didžiąsias valstybes virš kitų, gali šį procesą dar pagreitinti.

Beje, karinė grėsmė nėra vienintelė (nors jos nuvertinti nereikėtų: kai 2012 metais „Mistral“ tipo desantiniai laivai bus atgabenti į Rusiją, Putinas vėl gali būti išrinktas prezidentu – kaip visada karingai nusiteikęs, su, kaip matėme, pagal užsakymą padaryta konstitucija).

Didžiausią pavojų Europai kelia žalinga rusų ideologų įtaka Europos elitui.

Diena po dienos rusų propaganda mus įtikinėja, kad, žiūrint „pragmatiškai“, politinės sistemos prigimtis nesvarbu; kad fundamentalių laisvių siekis yra tik veidmainystė, kuria prisidengę anglosaksai mėgina sunaikinti tautas; kad tarptautiniuose santykiuose tik „realistinis“ ir savanaudiškas, t. y. ciniškai grindžiamas jėga, požiūris yra naudingas; kad Europoje pagrindinį vaidmenį turi vaidinti didžiosios valstybės (be abejo, kartu su Rusija) ir kad svarbiausi yra nacionaliniai interesai (žinoma, kaip Rusija juos kiekvienam apibrėžtų).

Neseniai Rusijos ekspertė Lilija Ševcova stebėjosi, kodėl europiečiai taip lengvai pasiduoda Rusijos propagandai. [7] Ji pacitavo Thierry de Montbrialo žodžius, pasakytus per susitikimą Valdajuje (2007 m.):

„Pone prezidente, jūs esate pirmasis istorijoje Rusijos vadovas, kuris ne tik turi didžiulę galią, bet ir siekia pasidalinti ją su kitais... Tai tik patvirtina, kad esate Demokratas“. [8]

Kiek kartų esame girdėję, kad Rusija yra „žeminama“, kad kiekviena šalis turi „teisę“ ginti savo „vertybes“, kad mes negalime primesti kitiems savo liberalios demokratijos ir t. t. Anot buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Schröderio, Rusija „turi teisę ginti savo saugumo interesus“, kitais žodžiais tariant, neleisti Ukrainai ir Gruzijai rinktis savo sąjungininkų. 2008 m. balandį prancūzų „ekonomistas“ Jacques‘as Sapiras rašė „Le Figaro“, kad Rusija yra „stabilumo ir augimo zona krizės draskomoje Europoje“, kad „krizė neužkrėtė Rusijos bankų“, kad „Rusijoje tikėtinos didžiulės kapitalo įplaukos“. [9] Po Rusijos ir Gruzijos karo Prancūzijos ministras pirmininkas Francois Fillonas nėrėsi iš kailio, kad užkirstų kelią sankcijoms prieš Rusiją ir tarsi papūga bėrė argumentus, kuriuos metai po metų iki pykinimo kartoja Rusijos propaganda, lygindamas kietos politikos šalininkus su šaltojo karo kurstytojais – karo, už kurį „didžia dalimi“ esą buvo atsakingi Vakarai.

Rusų propaganda, įkalusi į galvas, kad liberaliosios demokratijos gynimas tėra JAV įrankis, paskatino europiečius atsižadėti pamatinių vertybių, kuriomis remiantis Europa buvo kuriama daugiau kaip 50 metų. Lygios teisės visoms Europos valstybėms (didelėms ir mažoms), Europos vienybės idėja – visa tai Maskva nepagarbiai nustūmė į šalį.

Jei ši Kremliaus „filosofija“ įsišaknys, Europos laukia greita regresija, ji gali pamiršti ir skaudžias dviejų pasaulinių karų pamokas. Esame su tuo susidūrę dar praėjusio amžiaus ketvirtame dešimtmetyje: revanšistinė valstybė Europos žemyne gali niekais paversti bet kokius įstatymais grindžiamus tarptautinius susitarimus.

Kodėl tiek daug europiečių, ypač prancūzų, tampa šio pokomunistinės Rusijos socialdarvinizmo, pritaikyto tarptautiniams santykiams, gynėjais? Nadežda Mandelštam, Gulage mirusio poeto Osipo Mandelštamo našlė, savo „Atsiminimuose“ stebėjosi, kodėl Rusijos inteligentija taip silpnai priešinosi bolševizmui. Galbūt Europos lyderiai šiame hobsiškame pasaulyje ieško priešnuodžių tam slogiam politiniam korektiškumui, kuris smelkiasi iš Europos institucijų ir žiniasklaidos. Juos paviliojo Rusijos stačiokiškumas, ankstesniojo prezidento V. Putino apnuogintas liemuo ir šiurkšti kalba.

Šiuo metu Maskva siūlo JAV, ES ir Rusijai susivienyti prieš „grėsmes iš pietų“. [10] Dabar Rusija save pristato kaip „šiaurinės civilizacijos“ tvirtovę. Tai skamba ironiškai, prisiminus, kaip tvirtai Maskva gynė Irano branduolinę programą, prisidėdama prie šios „pietinės grėsmės" gimimo, ir kaip vos prieš metus ji šventė Vakarų civilizacijos nuosmukį. Akivaizdu, kad Rusija tikisi, jog vakariečiai „įkraus iš naujo“ ar net visai ištrins savo kietuosius diskus.

Tikėkimės, ji klysta.

[1] Nezavisimaja gazeta, 2008 10 29.

[2] http://www.kremlin.ru/appears/2008/10/01/1401_type63374type82634type122346_207081.shtml

[3] http://www.kremlin.ru/appears/2008/09/26/2013_type63374type63376type82634_206944.shtml

[4] gazeta.ru, 2009 12 08.

[5] The Guardian, 2009 12 18.

[6] Fiodor Lukjanov, „Integracija po poniatjam“, gazeta.ru, 2009 11 26.

[7]Lilia Shevtsova, „The Kremlin Kowtow“, Foreign Policy, January 5, 2010

[8]Lilija Ševcova, „Druzja Rossii“, Ežednevnyj žurnal, 2009 06 29.

[9] J. Sapir, „Crise financière, la Russie au secours de l'économie européenne“, Le Figaro, 2008 04 04.

[10] V. D. Rogozin, „Bez tarakanov russofobii“, gazeta.ru, 2009 12 15.

Tuo metu Rusijos propagandos lizdas apjuosdavo Didžiąją Britaniją propagandiniais paveiksliukais, kuriuose buvo pavaizduotas Obama ir Ahmadinejadas, su užrašu: „Kas kelia didesnę branduolinę grėsmę?“ The Guardian, 2009 12 18.

* Françoise Thom yra Sorbonos universiteto dėstytoja.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 41)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (919)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (128)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (223)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (295)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (79)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras