Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Globalusis futbolas (I dalis) (5)

Rūta Vederytė
2010 03 09

Pažaiskime futbolą. Tai ne šiaip sau sportas. Futbolas žaidžiamas visame pasaulyje, nesvarbu, kokia tautybė, religija, valstybės sandara ar šalies bendrasis vidaus produktas. Tą pačią futbolo komandą gali dievinti ir turtuolis, ir vargšas, ir liberalas, ir konservatorius.

Tokiomis mintimis savo knygą „Globalusis futbolas“ pradeda diplomatas, politologas, apžvalgininkas, lietuvis ir pasaulio pilietis, rašytojas Egidijus Vareikis. Autorius apie globalizacijos esmę ir reikšmę pasakoja lygindamas ją su populiariausia pasaulyje sporto šaka, negailėdamas ir šmaikščių, tikrų „diplomato keliautojo moralų“.

Globalizacija visais laikais buvo vertinama labai įvairiai – nuo absoliutaus gėrio iki visuotinio blogo. Ji gali suteikti naujų kūrybinių galių, tačiau gali tapti ir prievartos aparatu. Dabartiniai laikai dažnai vadinami globalizacijos epocha – kaip kadaise tam tikri laikotarpiai turėjo šaltojo karo ar didžiųjų geografinių atradimų laikų vardus.

XXI amžius, dar net neprasidėjęs, buvo laikomas globalizacijos amžiumi. Deja, ligi šiol globalizacijos niekas dorai neapibrėžė ir didelė tikimybė, kad to niekas niekada nepadarys, nes globalizacija – reiškinys, kuriam apibūdinti žodžių ir sąvokų nepakanka.

O 22 žaidėjų aikštelėje? Egidijus Vareikis atsako: „Futbolas yra pats globaliausias reiškinys pasaulyje, futbolas – simbolis to, ką turime vadinti globalizacija.“

Globalizacijos kiekis ir kokybė

Žmogui visada reikėjo kiekvieną daiktą, įvykį ar idėją įvertinti ar išmatuoti. Globalizacija (nors, kaip minėjau, ir nelabai apibrėžta) – ne išimtis. Juk nepakanka tiesiog jausti, kad jos vis daugiau, – reikia žinoti, kiek ji mums daro įtakos. Deja, globalizacijos nepavyks išmatuoti kokiu nors vienu matu, o tyrinėjant įvairiais aspektais jos lygis, laimėjimai ir pavojai išties atrodo skirtingai.

Vis dėlto yra manančių, kad globalizacijos vienetai jau išrasti. Pavyzdžiui, kasmet sudaromas „A.T. Kearney/Foreign Policy Magazine Globalization Index“, 2007 metais apskaičiuotas 62 šalių globalizacijos indeksas pagal 13 kintamų parametrų, o globaliausių šalių penketukas atrodo taip: Singapūras, Šveicarija, JAV, Airija ir Danija. Globalizacijos korifėjai nurodo mažiausiai penkias jos dimensijas, kiekviena jų matuojama skirtingai.

Globalizacija kaip istorinė epocha

Jeigu globalizaciją suvoksime istoriografiškai, galime sakyti, kad šio proceso emocinė pusė yra žmogaus, kaip bendruomenės nario, sąvoka. Valstybių atsiradimo priešaušriu šviesūs protai suvokė, kad gyvenant bendrai išties sukuriama didelė jėga. Šeima – gentis – tauta – valstybė – valstybių sąjunga... Bendrija vis auga.

Globalizacija – tai bendrija, kurioje lygiomis teisėmis gyvena absoliučiai visi jos žmonės. O kaip bus su globalizacija ateityje? Apie tai kuriami mokslinės fantastikos romanai. Visų principas aiškus – sukurti pasauliui universalią tvarką, kuri, kaip futbolo taisyklės, bus paprasta, visiems priimtina ir net nebrangi. Jeigu kas to nesupras, kaip ir futbole, negalės žaisti.

Globalizacija kaip ekonominis reiškinys

Tai funkcinė globalizacijos charakteristika, šiandien, beje, lengviausiai įsivaizduojama ir absoliutinama.

Ekonominė globalizacija atspindi tarpusavio priklausomybės intensyvėjimą ir didėjimą visame pasaulyje. Rinka, išplitusi po visą pasaulį, sukūrė naujus atskirų šalių ekonomikų ryšius. Atsirado didelių transnacionalinių korporacijų, įtakingų darinių, regioninės prekybos sistemų – greit įsigalėsiančių svarbiausių XXI amžiaus globalios ekonominės tvarkos produktų.

Tačiau ar tai yra sėkmės garantas? Ne. Ne visada ekonomikos lygis ar prekybos apimtis yra kiekybinis globalizacijos rodiklis. Kaip ir tai, kad komandoje žaidžia garsiausios žvaigždės, neužtikrina čempiono titulo žaidžiančiai vienuolikei.

Globalizacija kaip pasaulyje dominuojančių – amerikietiškų ar vakarietiškų – vertybių išraiška

Iš tikrųjų išvydęs žmogų su „McDonald‘s“ atributais ar marškinėliais, nemanai, kad tai koks nors folklorinis JAV patriotas, greičiau atvirkščiai – globalizacijos produktas. Globalizacijos amerikietiškumo tikrai nestinga.

Dėl keleto priežasčių JAV tapo svarbiausia valstybe. Pirma, Amerika įrodė visišką pranašumą prieš sovietus. Antra, Amerikos teoriniame modelyje nebuvo nieko kenksmingo nė vienai tautai ar ideologijai – jis universalus lyg futbolo taisyklės.

Globalizacija kaip technologinė ar socialinė revoliucija

Technologijos plėtra ir tarpusavio priklausomybė, be abejo, yra globalizacijos požymiai. Ne vienas globalizacijos apibrėžimas akcentuoja šią technologinę ir žmones jungiančią dimensiją.

Klydo futurologai, prieš kelias dešimtis metų pranašavę, kad XXI amžius bus kosminės erdvės tyrimo, tolimų kosminių kelionių, Mėnulio, o paskui ir Marso apgyvenimo šimtmetis. Pasirodė, kad žmonija investavo ne į kosmosą, o į ryšių technologijas.

Amžiaus išradimas – internetas, kuris neturi nei tikro savininko, nei tvarkdario – jis sukurtas „spontaniškai“. Norinčių išsaugoti internetą ir ketinančių jį griauti santykis toks pat kaip normalių piliečių ir nusikaltėlių. Internetas – kaip futbolas. Geriau laikytis taisyklių nei jų nepaisyti ar išvis nežaisti.

Globalizacija kaip emocinis reiškinys

Svarbiau ne kas vyksta, o kaip tą vyksmą suvokiame. Globalizacija bus gera ar bloga tik tada, kai ji bus priimtina ar nepriimtina emociškai. Negali būti pozityviai vertinama raida, kuri žmonėms nepatinka.

Nors ir teigiama, kad globalizacija bene pirmą kartą istorijoje gali visus padaryti laimingus, tai yra vienas silpniausių ideologinių globalizacijos šūkių. Gyvenimo kokybė yra labiau komforto, o ne laimės matas ir tikrai neatspindi laimės. Patogus gyvenimas – dar nebūtinai laimingas gyvenimas.

Jeigu pripažinsime, kad šie penki globalizacijos matavimo būdai yra tikra tiesa, turime sutikti, kad globalizacijos tikrai daugėja kiekybiškai. Dėl to net neverta ginčytis. Kur kas svarbesnis klausimas – globalizacijos kokybė. Kas spręs, ar tai buvo „gražus žaidimas“? Mes? Mūsų vaikai? Anūkai?

Didžiųjų valstybių menkystė ir turtinga mažųjų istorija

Dar ir šiandien gyvuoja vienas politinio mąstymo stereotipas. Paklydėliai mano, kad pasaulio likimą lemia didžiosios valstybės. Jų galvose knibžda mintys apie visokius slaptus G-8 protokolus, sąmokslus ir pasaulio dalybas. Bet ar tikrai taip? Ar tikrai globalųjį futbolą žaidžia tik didieji?

Deja, istorija rodo, kad yra priešingai. Jokia didžioji valstybė nebuvo amžina, jokia didžioji valstybė neįgyvendino savo, kaip didžiosios, scenarijaus. Klausimas, ar tos didžiosios valstybės, būdamos amžinai atsakingos už pasaulį, turėjo savo „intymų“ gyvenimą.

Kas kita švedai, danai, šveicarai ar suomiai. Didžiajame geografinių praradimų amžiuje jie išlaikė save, savo būtį, o bendrąjį vidaus produktą pakėlė į nematytas aukštumas. Jie išvengė istorijos skersvėjų ir leido žmonėms būti reikšmingiems ir pasitikintiems savimi. Atrodytų, jie laimingi. Juk smagu gyventi paprastai, niekam nekliūti, netrukdyti, tiesiog sočiai gyventi ramioje provincijoje.

O kaip su Lietuva? Lietuva šiandien yra viena iš nedaugelio Europos valstybių – pagal europietišką mastą vidutinio dydžio ir vidutinių galimybių. Šiandieniniai lietuviai yra valstiečių tauta (kaip latviai, estai ar suomiai), tačiau širdyje – istorijos produktas.

Lietuvoje beveik niekas nežino, kas valdė šalį po Vytauto mirties, tačiau tiki(si), kad Vytautas su savo didžiąja tauta bendravo lietuviškai, o valstybė buvo tiesiog harmoninga visuomenė. Mindaugo ir Vytauto mitai – svarbiausios lietuvio tautinės savimonės kūrimo priemonės.

Mus, lietuvius, globalizacijos akivaizdoje kankina keletas mitų, kurie niekaip neleidžia mums pasakyti – globalizacijos norime ir laukiame.

Pirmasis mitas – apie tautinio identiteto ir suvereniteto praradimą. Jeigu Lietuva vykstant globalizacijai ką nors ir praras, tai tik galvoseną, kad geriausias lietuvis yra nuo pasaulio pasislėpęs ir aukšta tvora savo sklypelį apsitvėręs ūkininkas. Praras vergo, tarno kompleksą. Antrasis – Lietuvą išpirks (nors iki šiol neišpirko nė vienos globalia laikomos šalies). Trečiasis mitas tikina, kad Europos Sąjunga ir didžiosios valstybės mums nurodinėja, kaip elgtis, o jeigu elgsimės blogai – nuskriaus.

Pagal šiuos požymius galime spręsti, kad Lietuvai mitų išsaugojimas kur kas svarbiau už pačią globalizaciją. Kita vertus, moderni valstybė stengiasi būti racionali, tačiau kritiškais atvejais visada apeliuoja į patriotizmą, tautinę sąmonę ir dar daug ką racionaliai neapskaičiuojama. Lietuviai nori būti Vakarai, bet būti tokiems jiems labai sunku.

Prisiminkime: futbolas – tai globalizacija. Kas gi geriau apibūdintų Lietuvos padėtį globalizacijos akivaizdoje kaip mūsų nacionalinė futbolo rinktinė?..

Antroje straipsnių ciklo dalyje apžvelgsime kelis galimus globalizacijos scenarijus ir pasekmes žmonijai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 5)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras