Per paskutinius du dešimtmečius transatlantinio saugumo poreikiai iš esmės pasikeitė. Vokietijos gynybos ekspertai Volkeris Ruhe, Klausas Naumannas, Frankas Elbe ir Ulrichas Weisseris teigia, kad Aljansui laikas atverti duris Rusijai.

Buvęs Vokietijos kancleris Helmutas Schmidtas susirūpinęs pažymėjo, kad dauguma dabartinių politikų menkai išmano istoriją ir bauginamai nepakankamai gerai supranta strateginius bei saugumo klausimus. Vokietijoje nevyksta jokia reikšminga diskusija dėl NATO ateities, jo strateginės koncepcijos ir galiausiai Rusijos įtraukimo, neskatina Berlynas tokios diskusijos ir tarptautinėje erdvėje. Tokia pozicija nuvylė kitus Aljanso narius – gal vokiečiai bijo diskutuoti arba paprasčiausiai nebėra pajėgūs prisidėti prie jo ateities?

Europos saugumas išlieka nuolatiniu uždaviniu, o nauji iššūkiai reikalauja skirtingo atsako. Regionui taip pat reikia apsaugos nuo išorinių grėsmių. Galiausiai daugiapolio pasaulio iškilimas reikalauja ieškoti būdų, kaip atsverti politinę, ekonominę ir strateginę didžiųjų Azijos valstybių dinamiką.

Dabartinis NATO negali išpildyti šių uždavinių. Ateityje jis turėtų sudaryti strateginę struktūrą su trimis centrais: Šiaurės Amerika, Europa ir Rusija. Šis trejetas turi bendrų interesų, nes jiems grėsmę kelia tie patys iššūkiais ir jie reikalauja to paties atsako. Jei Aljansas siekia būti pirminiu forumu, atsiliepiančiu į visas krizes, jis privalo sukurti reikalingą institucijų struktūrą. Rusijai turėtų būti atidarytos durys narystei NATO, tačiau Maskva privalėtų priimti visas teises ir įsipareigojimus.

Be abejo, šalis turėtų nueiti ilgą kelią, kol visus juos atitiktų. XXI a. saugumo koncepcija apima ne tik žmogaus teises, bet ir konstitucinės valstybės principus, t. y. politinį pliuralizmą, laisvą rinkos ekonomiką, spaudos laisvę ir kt. Šių normų ir principų pagarba yra tikrasis Europos stabilumo ir saugumo pagrindas. Taigi, NATO kartu yra vertybių aljansas ir prireiks daug laiko, kol Rusija visiškai atitiks šiuos kriterijus.

Pastaraisiais metais NATO atsivėrė durys Vidurio Europos šalių narystei. Komentuodamas šį procesą, Rusijos prezidentas teigė, kad beveik visos šalys atrado savo vietą Europoje, išskyrus Rusiją. Dvišaliai Aljanso ir Rusijos santykiai nebuvo plėtojami tikros strateginės partnerystės dvasia. Taip Rusija laikėsi NATO kaip priešo įvaizdžio, o NATO šalys vis mažiau norėjo bendradarbiauti su Rusija saugumo politikos srityje.

Nėra sutarimo, kaip vertinti ir traktuoti Rusiją. Tai ir yra esminis klausimas, dėl kurio NATO ir ES valstybės narės yra susiskaldžiusios. Naujųjų Aljanso narių saugumas dėl istorinių priežasčių yra nukreiptas prieš Rusiją, o Vakarų Europa laikosi pozicijos, kad saugumas Europoje gali būti pasiektas su Rusija, bet ne konfrontuojant su ja.

Konflikto su Rusija šaltiniu išlieka NATO plėtra į buvusias sovietines respublikas, kuriai prieštarauja Rusija. Tačiau Rusijos narystė NATO galėtų palengvinti Gruzijos ir Ukrainos integraciją į Europos struktūras (Aljanso narė privalo pripažinti kitų Europos šalių teritorinį integralumą).

Euroatlantinei bendruomenei reikia Rusijos dėl įvairių priežasčių: energetinio saugumo, ginklų kontrolės ir nusiginklavimo, problemų sprendimo Irake, Afganistane ir Vidurio Rytuose, galimos krizės ir konflikto sulaikymo Vidurio Azijoje, sprendimų priėmimo palengvinimo JT Saugumo Taryboje ir G-8 bei G-20. Tik NATO privalo apskaičiuoti, kaip Rusija galėtų rasti savo kelią į euroatlantinę bendruomenę. Visiškas skaidrumas, paremtas griežta tarpusavio sąveika, politinė ir karinė integracija į Aljanso struktūras ir dalyvavimas priimant bendrus sprendimus panaikintų Rusijos, kaip galimos grėsmės Vakarams, suvokimą. Be to, Aljansui būtų naudingos Rusijos turimos karinės ir politinės priemonės atremiant išorines grėsmes.

Kadangi vyksta diskusija Aljanso viduje su Rytų Europos skeptikais, NATO privalo aiškiai apibrėžti, ką jis gautų, jei Rusija palaipsniui taptų visateise nare. Abi pusės turėtų būti suinteresuotos apibrėžti konkrečius preliminarius žingsnius.

Transatlantinis ryšys tarp Šiaurės Amerikos ir Europos turėtų išlikti nepakeičiamas trilypėje konsteliacijoje, tačiau Rytų ir Vakarų konfrontacija baigėsi ir Europa nebėra strategiškai svarbi JAV. NATO suteikė stabilumo Vidurio Europos šalių integracijai į Europos struktūras. Rusijos narystė Aljanse būtų loginis euroatlantinės tvarkos užbaigimas, kuriame NATO išliktų pirmine saugumo institucija.

Pagal 2010 m. kovo 8 d. „Spiegel Online International“ informaciją parengė Kristina Puleikytė.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.