Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Energetika
 
  Apsvaigimas nuo dujų

Borisas Tumanovas
2006 07 10

Prieš 10-15 metų mažai kas kreipė dėmesį į tai, kad nepriklausomybės būsena, į kurią 1991 metais netyčia pateko visos 15 tarybinių respublikų, atsisuko prieš iširusios Tarybų Sąjungos rusų gyventojus sunkiausiomis psichologinėmis pasekmėmis. Jeigu ukrainiečiai, armėnai, gruzinai, lietuviai, uzbekai, latviai ir kt. savo nepriklausomybę suvokė kaip nacionalinio tapatumo įsigijimą, kaip atvertas duris į ateitį, tai rusų savimonė imperijos žlugimą išgyveno kaip nacionalinę katastrofą. Dar daugiau, rusams buvo nejauku net ir Rusijos Federacijoje, nes jie matė, kad ir negausios nacionalinės mažumos, kurios dar liko jų žinioje, siekia maksimaliai atsiskirti nuo, kaip dabar įprasta sakyti, valstybę sudarančios tautos.

Pradžioje šis skausmingas smūgis imperiniams instinktams buvo išgyvenamas emociniame lygyje. Geopolitika, o tuo labiau revanšo viltimis tai net nekvepėjo. Tuo metu koncepciniai Maskvos ieškojimai buvusių vasalų atžvilgiu buvo itin iracionalaus charakterio ir apsiribojo tylia piktdžiuga į vienas ar kitas „jaunų nepriklausomų valstybių“ nesėkmes ir save raminančiais užkeikimais, tokiais kaip „patys atgal ant kelių atšliauš“. Beje, būtent šiuo laikotarpiu gimė posakis „Kurilai – prigimtinė rusų žemė“.

Be to, Jelcino Rusija buvo per daug įtraukta į čečėnų karą, kad be viso to posovietinėje erdvėje užsiimtų aiškios politikos paruošimu. Būtent ši aplinkybė ir suvaidino pražūtingą vaidmenį tolimesniuose Rusijos ir posovietinių valstybių santykiuose. Iš vienos pusės buvo prarastas laikas, kada buvo galima ieškoti abiem pusėm priimtinų kriterijų jos egzistavimui kartu su buvusiomis sovietinėmis respublikomis. Iš kitos pusės per šį periodą rusų politikų protai taip ir nesusitaikė su mintimi apie imperijos suirimo negrįžtamumą.

Tuo tarpu smarkus Rusijos masių nusivylimas demokratija ir kitomis bendražmogiškomis vertybėmis, kurios beveik iš karto pradėjo konfliktuoti su rusiškomis paternalistinėmis tradicijomis, tapo palankia dirva „restauravimo“ procesui, kuris prasidėjo Rusijoje, kai į valdžią atėjo Vladimiras Putinas. Jam vadovaujant, Rusija labai greitai grįžo prie įprasto valstybės viršumo asmenybės atžvilgiu, o po to ir prie didžiavalstybiškumo, kaip amžinos rusiškos valstybės egzistavimo prasmės. Šis dėsningas rusų visuomenės grįžimas prie vienintelės jai pasiekiamos egzistavimo formos taip pat dėsningai grąžino į gyvenimą imperines geopolitines Maskvos pretenzijas ir, kaip pasekmę, – izoliavimo tendencijas Rusijos užsienio politikoje.

Taip pat negalima nepastebėti, kad kalbama ne tiek apie konceptualiai įsisąmonintą elgseną, kiek apie imperinės didybės ir visavaldystės imitaciją, kurią sukėlė išskirtinai palanki Rusijai energetinių šaltinių pasaulinių kainų konjunktūra. Pirmieji šio reiškinio požymiai atsirado jau 2004 metų rudenį, kai Maskva pribloškiančiu įžūlumu bandė paveikti prezidento rinkimų Ukrainoje rezultatus. Patyrę ten triuškinančią nesėkmę, rusų politikai jau tada prakalbo apie išskirtinius Rusijos interesus posovietinėje erdvėje, apie Vakarų, siekiančių išplatinti „spalvotos revoliucijos“ metodus visose buvusiose sovietinėse respublikose, įskaitant ir Rusijos Federaciją, pinkles,  o svarbiausia, apie esminius prieštaravimus tarp vakarietiškų ir rusiškų visuomeninių vertybių.

„Energetinės didybės“ iliuzija stumtelėjo Rusiją prie skubotos ir iššaukiamai demonstruojamos savo dujų-naftos galybės. „Dujų karas“ su Ukraina buvo pradėtas pirmiausia kaip pamoka Vakarams, tai pasitvirtino vėliau Gazpromo grasinimais „pasukti dujų srautą į Rytus“, jeigu europiečiai bus nesukalbami. O štai netikėtas pesticidų radimas Gruzijos ir Moldavijos vyne, atviras separatistinių režimų palaikymas Padnestrėje, Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, karikatūrinis  prieš NATO nukreiptas saujelės Krymo gyventojų maištas ir Rusijos politikų pareiškimai apie būtinybę grąžinti Krymo pusiasalį Rusijos jurisdikcijon turėjo parodyti, kas laukia posovietinių valstybių, norinčių pasitraukti iš Maskvos įtakos. 

Maža to, pastarosiomis savaitėmis Rusijos sostinėje atvirai formuluojama – tiesa, kol kas politologų ir atskirų politikos veikėjų lygyje – būtinybė padaryti „prigimtinių rusų žemių surinkimą“, o paprastai kalbant, vienos ar kitos formos buvusių sovietinių respublikų aneksija, viena prioritetinių Rusijos užsienio politikos krypčių. Pirmiausia čia kalbama apie europietiškas ir Pietų Kaukazo respublikas, nes apsunkinti savęs Centrinės Azijos respublikomis Rusija aiškiai nenori, siekdama kontroliuoti beveik 60 milijonų musulmonų už savo šalies ribų.

Šiandien dar sunku pasakyti, ar ši tendencija taps realiu rusiškos politikos vektoriumi posovietinėje erdvėje. Greičiausiai tai nebus įgyvendinta, nors labiausiai užsispyrusių respublikų atžvilgiu Maskva artimiausiu laiku pradės taikyti labai aštrias politines ir ekonomines priemones, drauge remdama vietinę prorusišką opoziciją. 

Tiesa, egzistuoja nuomonė, kad pagrindinį vaidmenį, renkantis galutinę Rusijos politiką buvusių sovietinių respublikų atžvilgiu, gali suvaidinti būsimo „Didžiojo aštuoneto“ susitikimo išdavos, kurios nustatys tolesnių Rusijos ir Vakarų santykių kryptį. Gali būti, kad galimas Rusijos nusivylimas jo rezultatais pastūmės ją prie demonstratyviai aštresnės politikos Gruzijos, Ukrainos, Moldavijos ir netgi „draugiškos“ Baltarusijos, kurios prezidentas kategoriškai atsisako susilieti su Rusija, kad ir vardan „slaviškos brolybės“, atžvilgiu.

Tačiau bet kuriuo atveju teikia vilčių tai, kad visos šios naujausios Rusijos valdžios atstovų strateginės formulės yra itin spekuliatyvios ir skirtos didžiąja dalimi kurti valstybinę-patriotinę visuomenės nuotaiką per likusį iki parlamento ir prezidento rinkimų laiką. Na, o hipotetinis Vladimiro Putino įpėdinis, nuo pat pirmų dienų bus priverstas stiprinti savo valdžią ir neturės laiko geopolitinėms išdaigoms. 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (37)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (104)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras