Šiandieniniame viešajame diskurse vis daugiau dėmesio susilaukia Vokietijos valstybė, ypatingai su naujosios administracijos atėjimu į nacionalinę ir tarptautinę bendruomenę, kuri su naujos Vokietijos kanclerės Angelos Merkel asmeniu sieja nemažai politinių vilčių. Pati Vokietijos kanclerė jau pirmųjų savo valstybinių vizitų metu suskirstė pasaulio valstybes į „draugus“ (JAV), „partnerius“ (Rusija) ir „europinius sąjungininkus“ (Prancūzija ir D. Britanija). Su kiekviena iš šių valstybių Vokietijos administracija vysto skirtingus tarptautinius bendradarbiavimo ar kito pobūdžio santykius. Kiekviena iš šių valstybių naująją Vokietijos administraciją sieja su skirtingomis politinėmis viltimis.

Kodėl Vokietija – „naujoji Europos Sąjungos viltis“?

Teigiama, jog Europos Sąjunga turi tris pagrindinius lūkesčius, susijusius su naujosios Vokietijos kanclerės atėjimu į valdžią. Tikimasi, jog Vokietijos administracija sugebės išspręsti ES konstitucinę reformą (Vokietija pradės vadovauti Europos komisijai 2007 metų pirmąjį pusmetį), tarpininkauti Irano branduolinės programos konflikte ir tęsti konstruktyvias diskusijas su Rusijos Federacija.

Europiečiai yra ne vieninteliai, kurie tiki naujosios Vokietijos administracijos sugebėjimais spręsti derybų su Iranu klausimus, nors dviprasmiška Vokietijos padėtis, siūlant konstruktyvius sprendimus šios šalies atžvilgiu, yra akivaizdi – Vokietija neturi veto teisės Saugumo Taryboje. Ne tik Irano branduolinės programos atžvilgiu, bet ir spręsdami tarpusavio ginčus, Rusija ir JAV taip pat atsisuka į Vokietiją, tikėdamos, jog ši valstybė yra pajėgi išspręsti diskusijas dėl energetinių resursų užtikrinimo, NATO plėtros klausimus ir Vidurio Rytų politikos problemas. Išryškėja akivaizdžiai pasikeitęs Vokietijos vaidmuo tarptautinėje bendruomenėje, nes ilgą laiką Vokietija tebuvo pagrindinių geopolitinių sprendimų, skirtų kitoms pasaulio galingosioms valstybėms, užnugaryje.

Tiek Europai, tiek ir JAV šiandien būtinas naujas tarptautinis veikėjas, kuris gali užtikrinti politinę lyderystę daugeliu kritinių tarptautinės politikos klausimų atžvilgiu, iš kurių svarbiausi šiandien yra energetinių resursų užtikrinimas, saugumo darbotvarkės išplėtimas: Vidurio Rytų regiono nestabilumas, gresiantis globaliam saugumui, kova su terorizmu ir pan. Anot Vokietijos savaitraščio „Spiegel“, naujoji Vokietijos kanclerė Angela Merkel tampa puikia kandidate užpildyti šį atsiradusį nestabilų politinį vakuumą.

Šiandien akivaizdu, jog retas iš Vokietijos lyderių buvo taip greitai priimtas ir traktuojamas lygiomis teisėmis tarp kitų pasaulio lyderių kaip kanclerė. Antra vertus, „panegirika“ Vokietijos kanclerei, atsispindinti viešajame diskurse, turėtų būti vertinama atsargiai. Dėl objektyvių ir realių tarptautinės politikos priežasčių abejotinu tampa Angelos Merkel pajėgumas racionalizuoti likusios pasaulio dalies politinių žaidėjų lūkesčius, susijusius su jos vaidmeniu tarptautinėje politikoje. Akivaizdu, jog Angela Merkel yra spaudžiama dalyvauti kitų inicijuotuose politiniuose žaidimuose. Dar labiau akivaizdu, jog išaugęs kanclerės statusas labiausiai susijęs su kitų politinių veikėjų silpnumu. Pavyzdžiui, JAV administracija su prezidentu G. Bushu priešakyje jau senai prarado politinį pasitikėjimą ne tik Europoje, bet jos įvaizdis smunka ir anapus Atlanto, ypač dėl nesėkmingo karo Irake. Prancūzijos prezidentas F. Širakas šiais metais pergyveno plačiai pasaulyje nuskambėjusią vidaus socialinę krizę ir pasižymėjo kaip valstybės vadovas, stokojantis adekvačių krizės sprendimo priemonių. Tony Blairas D. Britanijoje įsivėlė į valstybės politinę galią silpninančią kovą dėl politinės valdžios.

Vokietija ir JAV – naujieji sąjungininkai

H. Šrioderio valdymo metais Vokietijos transatlantiniai ryšiai buvo silpni. Angela Merkel šiandien deklaruoja šių ryšių stiprinimo siekį, bet tuo pačiu negaili kritikos dėl JAV vykdomos užsienio politikos, ypač Irano, Rusijos bei nevienodos traktuotės branduolinių valstybių, t.y. Indijos „protekcijos“, atžvilgiu.

Amerika taip pat turi savų reikalavimų Vokietijos administracijai. Vašingtonui pirmiausia reikalingas stiprus partneris Europoje, ypač kai pasitikėjimas dabartine JAV administracija ir priekaištai jos veiklai tęsiasi jau keletą metų – pagreitį įgavę dėl Irako karo. Tradiciniu laikytas JAV partneris Europoje – britai, kurie nebegali užtikrinti paramos JAV tiek dėl D. Britanijos vidaus sunkumų, tiek dėl smukusio šios valstybės įvaizdžio Europos Sąjungoje.

Europos parama JAV reikalinga ir dėl, regis, į aklavietę atsidūrusio Irano branduolinės programos klausimo. JAV tikėjosi ir tikisi, jog Vokietija palaikys JAV sankcionuotas ekonomines priemones prieš Iraną. Kol kas Vokietijos santykiuose su JAV dominuoja Irano branduolinių ambicijų pažabojimo priemonių tema. Bet Angela Merkel pastaruoju metu jau keletą kartų slopino JAV prezidento iniciatyvas kuo greičiau nubausti Iraną ir vis dar propaguoja diplomatinių priemonių naudojimą Irano valstybės atžvilgiu bei spaudžia JAV tiesiogiai derėtis su Teheranu.

Akivaizdu, jog, siekiant patenkinti išsiplėtusios globalios saugumo darbotvarkės reikalavimus, JAV yra vienas svarbiausių, bet ne vienintelis Vokietijos administracijos sąjungininkų. Suvokiama, kad, norint išspręsti šiuo metu galimą įvardinti krize Irano branduolinės programos problemą, reikalingas tiek Kinijos, tiek Rusijos palaikymas – šios dvi valstybės, turėdamos Saugumo Tarybos veto teisę bet kuriuo metu gali sužlugdyti bet kokią Europos derybinę iniciatyvą.

Vokietijos politika Kinijos ir Rusijos atžvilgiu

Vokietijos administracijai, o tuo pačiu ir Europos Sąjungai privalu vykdyti nuoseklią politiką Kinijos ir Rusijos atžvilgiu. Šios dvi valstybės reikalingos sąjungininkių vaidmenyse dėl kol kas neišsprendžiamo konflikto su Iranu. Kinijos atžvilgiu Vokietijos kanclerei svarbu aiškiai parodyti, jog ji nesiruošia tęsti buvusio Vokietijos vadovo H. Šrioderio politikos, kuri buvo traktuojama kaip ypač palanki Kinijai. Todėl Angela Merkel pirmojo savo vizito į Kiniją metu, nors ir rūpindamasi Vokietijos verslo sluoksnio interesais, kėlė ir intelektualinės nuosavybės, žmogaus ir religijos laisvės teisių klausimus, paneigdama Kinijos argumentus, jog Kinijos valstybė yra dar pernelyg neišsivysčiusi, kad galėtų rūpintis kiekvieno savo piliečio teisėmis.

Rusijos atžvilgiu teigiama, jog bendradarbiaudama su šia valstybe Vokietija atstovauja ne nacionalinius, bet globalinius interesus. Tiek europiečiai, tiek Amerika siekia, jog Rusija iš esmės pripažintų NATO narystės teisę buvusioms sovietinėms valstybėms, tokioms kaip Gruzija ir Ukraina. Taip pat siekiama, jog Maskva taptų „sukalbamesnė“ natūralių energijos išteklių tiekimo Europos valstybėms klausimais bei nuolaidesnė konfliktų Kaukazo regione atžvilgiu. Šiame kontekste Berlynas turėtų atlikti tarpininko tarp „Rytų ir Vakarų“ (Rusijos ir likusio pasaulio) vaidmenį.

Vokietijos tarpininkavimas santykiuose su Rusija yra sveikintinas tiek Briuselyje, tiek Vašingtone, tiek Maskvoje. Nacionaliniame lygmenyje sveikintina ir tai, jog santykiuose su Rusija Angela Merkel sugebėjo išlaikyti H. Šrioderio administracijos vykdytą energetinio bendradarbiavimo su Rusija politiką, bet nebevykdo buvusio kanclerio nesikišimo į vidinius Rusijos reikalus politikos.

Santykiuose su Rusija svarbus tampa ir Irano klausimas. Spręsdama Irano branduolinės programos dilemą, Vokietija ėmėsi nelengvos užduoties – kuo labiau į šio klausimo sprendimą įtraukti Rusiją, kurios kaimynystėje esantis Iranas, nepaisant ginklų ir branduolinių technologijų prekybos naudos (prekyba tarp Rusijos ir Irano 2004 metais buvo įvertinta 1,6 milijardo eurų), tampa pavojinga „karšta vieta“ Rusijos Federacijai. Tuo naudodamasi Vokietijos administracijos vadovė siūlo Rusijos prezidentui V. Putinui labiau „artėti“ prie Vakarų, nei flirtuoti su politinį įvaizdį praradusiu ir neprognozuojamu Irano prezidentu M. Ahmadinejadu.

***

Nors naujoji Vokietijos administracija ir įvardijama „naująją ES viltimi“, akivaizdu, kad tiek ES krizių, tiek Vidurio Rytų šalių ar santykių su Rusija bei Kinija problemų išsprendimas priklausys ne tik nuo Vokietijos kanclerės vykdomos politikos, bet ir kitų svarbių globalių veikėjų politinės valios ir galios tarptautinėje bendruomenėje pasireiškimo.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.