Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Turkijos strateginė situacija

Kristina Puleikytė
2006 07 03

Turkija yra unikali dėl savo geografinės padėties ir tuo, jog yra vienintelė musulmoniška sekuliari demokratinė valstybė. Turkijos teritorija ne tik driekiasi dviejuose žemynuose – Europoje ir Azijoje, bet ir ribojasi su tokiais strategiškai svarbiais regionais kaip Artimieji ir Vidurio Rytai, Balkanai bei Centrinė Azija. Po Mustafa Kemal’io (kitaip Ataturko) revoliucinių reformų šalies viduje, Turkija pasuko modernizacijos ir sekuliarizacijos keliu. Turkijoje buvo įdiegtas demokratinis valdymo būdas. Netgi arabiškas alfabetas pakeistas lotyniškuoju.

Turkija Šaltojo karo metu

Šaltojo karo metu Turkija buvo strategiškai svarbi šalis tiek Vakarams, tiek Rytams. Turkijos svarbą JAV liudija tas faktas, jog 1947 m. tuometinis JAV prezidentas Hary’s Trumen’as paprašė JAV Kongreso, kad būtų suteikta 400 mln. JAV dol. vertės karinė ir ekonominė parama Graikijai ir Turkijai, siekiant užkirsti kelią SSRS įtakos sklaidai šiose šalyse. Dėka šios pagalbos, Turkijai pavyko modernizuoti ir reorganizuoti savo karines pajėgas. 1952 m. Turkija tapo NATO nare ir taip įsitraukė į Europos saugumo sistemą, atliekant placdarmo, siekiant stabdyti sovietų įtakos plitimą regione, funkciją.

Ypatinga Turkijos svarba Šaltojo karo metu išryškėdavo, padidėjus įtampai JAV ir SSRS santykiuose bei padidėjus Maskvos vaidmeniui Artimuosiuose bei Vidurio Rytuose. Ronald’o Reagan’o valdymo laikotarpyje Turkija turėjo atlikti kelis svarbius vaidmenis: barjero prieš komunizmą ir JAV karinių intervencijų pajėgų posto bei strateginio Izraelio sąjungininko funkcijas.   

Apskritai Šaltojo karo metu Turkijos vaidmuo ir svarba nuolat kito, o santykiai su Vakarų valstybėmis buvo pakankamai dinamiški, pilni ne tik bendradarbiavimo, bet ir nesutarimų. Vienas iš tokių nesutarimų šaltinių buvo Kipro problema. 1964 m. kilo vadinamoji Kipro krizė, kurios metu tuometinis JAV prezidentas Lyndon’as Johnson’as įspėjo Turkiją nenaudoti JAV ginklų Kipre ir perspėjo, jog JAV nesikiš, jei kils SSRS karinės atakos grėsmė dėl turkų veiksmų Kipre. Rimta krizė kilo 1974 m., kai Turkija įsiveržė ir okupavo Šiaurinę Kipro dalį, ko pasėkoje JAV suspendavo karinę paramą. Tuo tarpu Turkija neketino išvesti savo karines pajėgas iš Kipro ir, iš esmės, perėmė JAV karinių bazių šalyje kontrolę ir ėmė palaikyti artimesnius santykius su SSRS bei kaimyninėmis musulmoniškomis valstybėmis. Islamiškoji revoliucija Irane ir svarbaus sąjungininko praradimas Vidurio Rytų regione lėmė JAV politikos Turkijos atžvilgiu sušvelnėjimą: atnaujintas karinės pagalbos tiekimas ir apskritai santykiai su Turkija.

Turkijos traktavimas kaip gyvybiškai svarbaus partnerio ir glaudus bendradarbiavimas su JAV sudarė sąlygas Turkijai siekti integracijos į Europos Bendriją (EB). Turkija buvo viena pirmųjų valstybių, padariusių paraišką, jog siekia narystės susikūrusioje EB. 1963 m. buvo pasirašytas asociacijos sutartis (associate agreement). Nepaisant JAV paramos ir Turkijos atkaklaus siekio tapti EB nare, visgi santykiai su EB nebuvo pakankamai sklandūs. Ilgą laiką EB nenorėjo sutikti su Turkijos visapusiška naryste EB dėl Turkijos dydžio ir musulmoniško tapatumo. XX a. 9 ir 10 dešimtmečiuose Europos Bendrija/Europos Sąjunga Turkiją suvokė kaip „svarbią išorinę valstybę“ (angl. important outsider), bet ne kaip „natūralią valstybę-narę“ (angl. natural insider).

Šaltojo karo metu Turkija buvo patikima JAV sąjungininkė ir NATO narė. Šaltasis karas sutvirtino Turkijos transformaciją į vakarietiško stiliaus valstybę ir užtikrino beveik neabejotiną Vašingtono paramą. JAV, skirtingai nei Vakarų Europos valstybės, vedė labiau pragmatišką politiką Turkijos atžvilgiu, netgi toleruojant karinius perversmus 1960, 1971 ir 1980 m. šalies viduje. JAV Turkiją traktavo kaip strateginę partnerę. Turkija buvo svarbi ne tik sulaikant SSRS, bet kartu su kitomis JAV sąjungininkėmis Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose užtikrinant JAV interesus šiame regione. Be to, dėl tiesioginės sienos su SSRS, Turkija buvo itin svarbi karinėje srityje. Turkijoje buvo įsteigtos strategiškai svarbios karinės bazės ir ji puikiai tiko JAV vykdyti galimus tiesioginius karinius veiksmus prieš SSRS.

Turkija po Šaltojo karo

Pasibaigus Šaltajam karui, Turkijos kaip centrinės šalies užtikrinant ir ginant JAV interesus statusas susilpnėjo. Nepaisant to, jog viešajame diskurse buvo pabrėžiama Turkijos strateginė svarba, tačiau praktiškai Turkija prarado savo turėtą įtaką ir svarbą JAV Šaltojo karo metu. Pačios Turkijos politinis ir karinis elitas ėmė baimintis dėl galimos JAV tiek materialinės ir finansinės pagalbos, tiek paramos integracijai į ES sumažėjimo. Suirus SSRS, iškilo nauji iššūkiai ir grėsmės, tačiau jos neprilygo SSRS grėsmei.

Pirmasis Persijos įlankos karas, atrodo, vėl sugrąžino JAV dėmesį Turkijai, tačiau laikinai. Turkijos teritorija ir karinės bazės joje buvo svarbios vykdant karines operacijas prieš Irako armija. Vašingtonas tik po kelių metų apsisprendė plėtoti kokybiškai naujus santykius su Ankara. JAV strateginis tikslas užtikrinti nepertraukiamą naftos tekėjimą iš Persų įlankos į pasaulinę rinką stabiliomis kainomis užtikrina Turkijos svarbų vaidmenį, realizuojant šį tikslą ir užtikrinant stabilumą šiame regione.

Strategiškai Turkiją galima traktuoti kaip Vidurio Rytų regiono dalį. Po Šaltojo karo šis regionas tapo itin strategiškai reikšmingas JAV ir kitoms didžiosioms valstybėms. Turkija kartu su Izraeliu turi galimybes varžyti vadinamųjų „šiurkščių“ (angl. rough) režimų veiksmus regione, taip užtikrinant regione stabilumą. Dėl šios priežasties JAV ir toliau suinteresuota palaikyti glaudžius santykius su Turkija. Be to, Turkijos svarba JAV kovoje prieš terorizmą lieka ne paskutinėje vietoje.

Turkijos strateginė padėtis šią valstybę pavertė natūraliu „energetiniu tiltu“, kuris jungia pagrindines naftą išgaunančias sritis Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose bei Kaspijos jūros baseine su naftos vartotojomis, t.y. Europos valstybėmis. Galiausiai ir pati Turkija yra sparčiai auganti naftos vartotoja. Turkijos svarba, užtikrinant stabilų naftos tiekimą į Europą, iškilo suplanavus tiesti Baku-Tblisi-Ceyhan naftotiekį. Šis naftotiekis jau yra nutiestas ir yra pirmasis, kuriuo galima tiekti naftą iš Kaspijos jūros regiono ne per Rusijos teritorija.

Taigi JAV ir toliau suinteresuota išlaikyti strateginę partnerystę su Turkija. Atrodo, tokia situacija turėtų ir toliau skatinti Turkijos integraciją į ES. Visgi ES valstybės-narės ilgą laiką laikėsi panašios politikos kaip ir Šaltojo karo metu, t.y. vengė visiškos Turkijos narystės ES, o palankiausia alternatyva buvo glaudžių santykių palaikymas. ES baiminasi ekonominių pasekmių (pavyzdžiui, padidėjęs imigrantų skaičius iš Turkijos į Vakarų Europos valstybes). Be to, galima Turkijos narystė ES kelia ir tapatumo bei pačios Europos ribų klausimą. Jei ji taptų ES valstybe-nare, tai Turkija būtų pirmoji ES musulmoniška valstybė. Taip pat tapus Turkijai ES valstybe-nare, ES turėtų tiesioginę sieną su nestabiliu Artimųjų ir Vidurio Rytų regionu.

JAV ir toliau remia Turkijos narystės į ES siekį, kas yra susiję su Vašingtono siekiu turėti dar vieną stiprią sąjungininkę ES. Tuo tarpu aiški JAV parama Turkijai ir šios valstybės pro-amerikietiška orientacija dažnai tampa viena iš kliūčių greitesnei integracijai į ES. Pagrindinės valstybės, kurios priešinasi Turkijos integracijai, yra Prancūzija ir Vokietija, kurios pastaruoju metu pasižymi antiamerikietiškomis nuostatomis ir eurocentristine politika, o Didžioji Britanija ir Ispanija yra palankiausiai nusiteikusios Turkijos narystės atžvilgiu ES. Be to, pačios Turkijos politinis elitas suskilo į dvi stovyklas – į tuos, kurie orientuojasi į JAV, ir tuos, kurie labiau palaiko integraciją į ES.

Turkija tampa daug labiau nepriklausoma valstybe nuo JAV. Pirmiausia tai lemia tiesioginės grėsmės Turkijos saugumui nebuvimas ir vidinis stabilumas šalies viduje. Šiuo metu Turkija siekia stiprinti santykius su ES ir kartu mažinti JAV įtaką šalies viduje. Tai yra susiję su dabartine JAV užsienio politika ir hegemoniniais užsienio ir saugumo politikos tikslais. Be to, pati Turkija turi puikias galimybes užmegzti nepriklausomus gerus santykius su kitomis musulmoniškomis valstybėmis. Turkijos siekį tapti mažiau priklausoma nuo JAV iliustruoja Turkijos parlamento atsisakymas dalyvauti invazijoje į Iraką kartus su JAV ir kitomis jų sąjungininkėmis. JAV neturėjo galimybių vykdyti karinius veiksmus prieš Saddam’o Hussein’o režimą per Turkijos teritoriją, kas buvo netikėtas dalykas tiek pačiai JAV, tiek kitoms valstybės.

Be abejo, tolesnę Turkijos raidą nulems tiek išoriniai veiksniai, t.y. JAV ir ES santykiai bei tolesni veiksmai Turkijos atžvilgiu, tie vidinė šalies dinamika, t.y. pačių politinių jėgų šalies viduje sprendimai ir politikos.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras