|
Robertas Hutchingsas. Transatlantinis perėjimas
2010 04 13

Nepaisant kvietimų naujam atlantizmui ar naujoms transatlantinėms deryboms, JAV ir Europos santykiai dėl senų įpročių išlieka tokie patys. Taip yra todėl, kad beveik visi dabartiniai iššūkiai neapima tradicinių NATO santykių ir glūdi srityse, kuriose JAV ir Europos požiūriai seniai yra išsiskyrę. Visgi dėl daugelio klausimų strateginis amerikiečių ir europiečių suartėjimas esti įmanomas ir netgi būtinas, t. y. dėl tarptautinės finansų sistemos ir prekybos valdymo, energetinio saugumo, klimato kaitos ir tarptautinių institucijų perkūrimo taip, kad jos spręstų šias problemas.
Tarptautinė ekonominė krizė galbūt privertė amerikiečius ir europiečius atgaivinti bendradarbiavimą. Vadovaujant Europos valstybėms ir JAV, buvo imtasi kelių priemonių siekiant sustiprinti finansinę priežiūrą ir stebėseną per Tarptautinį valiutos fondą (TVF) ir Finansinio stabilumo tarybą, kuri pakeitė prieš tai egzistavusį Finansinio stabilumo forumą. Be to, G-20 valstybių lyderiai sutarė iš naujo kapitalizuoti TVF ir regioninius plėtros bankus.
Kitas esminis žingsnis turėtų būti naujų ekonominių jėgų įtraukimas į pasaulio sistemą ir jų augančios galios bei įtakos panaudojimas TVF, Pasaulio banke ir kitose institucijose. Taip pat šiose institucijose tokioms kylančių ekonomikų milžinėms kaip Indija ir Kinija turėtų būti suteiktos didesnės balsavimo galios. Viena iš formulių galėtų būti JAV, kaip vienintelės valstybės, turinčios veto teisę, padėties atsisakymas mainais už ES sutikimą sumažinti bendrą balsų dalį taip, kad būtų lygi su JAV. TVF valdyba galėtų būti sumažinta nuo 24 iki 20 narių, konsoliduojant Europos valstybių atstovavimą. Visgi ES ir JAV nėra linkusios atsisakyti savo privilegijuotos padėties tarptautinėje finansų institucijoje.
Pasaulinė ekonominė krizė taip pat prisidėjo prie krizės tarptautinėje prekyboje, nes vyriausybės ėmė įgyvendinti merkantilines politikas. Išplito dvišaliai ir regioniniai prekybos susitarimai, kurių dauguma buvo diskriminaciniai. Taip pat iškilo grėsmė, kad gali žlugti Dohos derybų raundas. Nepaisant retorinių įsipareigojimų, nei JAV, nei kita valstybė nesiėmė veiksmų, kad jis būtų užbaigtas.
Drąsus tarptautinis poslinkis būtų reikalingas, įveikiant įsitvirtinusias valstybių pozicijas. Tai reiškia JAV ir ES esmines nuolaidas žemės ūkio srityje vietoj atitinkamų Indijos, Kinijos, Brazilijos ir kitų valstybių įsipareigojimų atverti rinkas paslaugoms ir žemės ūkio produkcijai. Vienalaikis sustiprintos transatlantinės rinkos siekimas JAV ir ES Dohos iniciatyvą žemės ūkio srityje padarytų patrauklesnę abiem pusėms, nes būtų siekiama sumažinti kliūtis transatlantinėje prekyboje.
Tarptautinė energetikos agentūra (TEA) neapima nė vienos iš pagrindinių energiją eksportuojančių šalių. Taigi, JAV ir Europos valstybės turi imtis iniciatyvos dėl TEA narystės išplėtimo ir įtraukti Kiniją, Indiją, Rusiją ir kitas šalis, taip pat dėl jos pavertimo energetikos saugumo forumu, kur vyktų derybos tarp tiekėjų, vartotojų ir tranzito šalių.
Tarptautinė sistema, suteikusi formą pasauliui XX a. viduryje, nebėra relevantiška naujai visuotinei darbotvarkei ir vykstantis galios perskirstymas iš Vakarų į Rytus vargiai suteiks galimybę naujai pasaulinei tvarkai, kuri būtų valdoma JAV ir Europos.
Pagal portalo http://www.project-syndicate.org/ informaciją parengė Kristina Puleikytė. |