Energijos ištekliai vis labiau tampa politinio spaudimo instrumentu. Tokiu būdu nesidomėti pasaulinėmis naftos ir dujų rinkomis reiškia politinį aklumą, o informacijos vakuumas ne tik politikui, valstybės veikėjui, bet ir eiliniam žmogui yra tam tikras jo veiklos merdėjimas.

Prancūzų laikraštis „Le Monde“ klausia: ar jūs visiškai ramūs dėl Saudo Arabijos ateities? Jūsų nejaudina karingi Irano prezidento M. Ahmedinejado pareiškimai? Ar jūs tikrai pasitikite energetinio nacionalizmo politika, kurią vykdo Rusijos prezidentas V. Putinas? Jūsų neliečia populizmo proveržiai Venesueloje ir Bolivijoje? Laikraštis daro išvadą, kad nafta ir dujos tampa ne tik spaudimo priemone, bet ir „nacionalizmo auka“.

Jėga naftos nepadauginsi...

Visos minėtos šalys yra didžiausios naftos eksportuotojos. Barelio kaina, artėjanti prie grėsmingo „pic-oil“ (riba, kai naftos gavyba pasaulyje ims nesulaikomai kristi), daro juntamą poveikį, pavyzdžiui, islamistinėms partijoms, kad tai ne tik likimo dovana, bet ir galingas ginklas.  Tačiau nafta tapo ne tik brangi, bet ir nepatikima. Pakanka, kad sudėtingoje situacijoje koks nors politikas ar šalies vadovas pasuktų kranelį ir pasaulinė krizė garantuota.

Tuo tarpu šalys, kurios naudojasi šiais energijos ištekliais, turi du kelius. Pirmasis – panaudoti jėgą, siekiant užtikrinti „tiekimo saugumą“. Taip atsitiko per pirmąjį karą Persijos įlankoje, kai JAV pamėgino jėga atkurti naftos kontrolę, Irakui užėmus Kuveitą ir į savo rankas paėmus užutekio naftos versloves. Tuomet sąjungininkų operacija buvo sėkmingesnė už II karą prieš Iraką. Didžiulei amerikiečių kariuomenei nepavyko normalizuoti naftos gavybos Irako verslovėse, net suėmus S. Huseiną. Tuo tarpu nuostoliai milžiniški: Vašingtonas kenčia dideles karines išlaidas, išaugo terorizmas, komplikavosi Rytų ir Vakarų santykiai.

Kainas šokdina nacionalinės kompanijos

Antras būdas išvengti naftos ir dujų „diktato“ pasaulio politikai – raminimasis, kad šalių tiekėjų vadovai, užsukdami kranus, pagalvos, jog netenka didžiulių pajamų ir savo tautas pasmerkia nepritekliams. Vadinasi, tai ginklas, kuris veikia kaip sulaikymo priemonė... Tačiau, kaip pastebi „Le Monde“, šis taikus kelias neefektyvus. Tai įrodė faktai.

Pavyzdžiui, Ukrainos precedentas: V. Putinas paskelbė Kijevui dujų embargą ne todėl, kad šis mažai už jas mokėjo, bet todėl, kad Ukraina žvilgčiojo į Vakarus, žadėdama kuo greičiau integruoti į NATO ir ES. Kinija, kuri savo vystymesi naudoja daugiausiai energijos išteklių, krizės atveju pareiškė savo solidarumą su Rusija. Kita vertus, 1960 metais Vakarų kompanijoms teko apie 85 proc. pasaulio naftos atsargų, tačiau šiandien ši kontrolė visiškai sumažėjo. Dabar nafta yra multinacionalinių kompanijų (Aramco, „Gazprom“, Petroleos de Venezuela ir kt.) rankose, nors jų valdymo svertai yra atskirų šalių vadovų rankose.

Nafta politikos interesams

Nafta niekada nebuvo vien kuro žaliava, bet šiandien ji politizuota kaip niekada. Apžvalgininkai, naudodami terminą „energetinis nacionalizmas“, pastebi, kad jis sumažina pirkėjų galimybes derėtis, taip pat turi negatyvų efektą kainų prasme.

Antai nuo 1998 metų iki Venesuelos prezidento Hugo Chavezo atėjimo į valdžią naftos gavyba jo šalyje sumažėjo 46 proc., Irane – nuo 7 iki 4 milijonų barelių per dieną. Visame pasaulyje šios žaliavos gavyba sumažėjo 7,8 mln. barelių per dieną – tai tiek, kiek sunaudoja Vokietija, Prancūzija, Italija ir Ispanija kartu. Londono globalinių energetikos tyrimų centro (CGES) mokslininkas Julianas Lee aiškina, kad būtent dėl politikų užgaidų ir jų vykdomos politikos šios žaliavos kaina pakilo beveik iki 100 dolerių už barelį.

Kremlius naftą ima į savo rankas

Ryškiausias politinis spaudimas, naudojant naftą ir dujas, pastebimas Rusijoje. Vilniuje nuskambėjęs JAV viceprezidento Dicko Chaney perspėjimas Maskvai, kad ši energijos resursus naudoja kaip politinę spaudimo priemonę buvusioms sovietinėms respublikoms ir Vakarams, nesulaukė aktyvaus Briuselio pritarimo, o prezidentas George W. Bushas Budapešte nedrįso šio perspėjimo pakartoti, ko gero, nenorėdamas komplikuoti Rusijos ir JAV santykių prieš liepos 15-17 d. Sankt Peterburge įvyksiantį Didžiojo aštuoneto (G8) šalių vadovų susitikimą.

Tuo tarpu Vakarų spauda be perstojo skelbia faktus, kad Kremlius vis labiau jo kontroliuojamus dujų ir naftos koncernus naudoja savo tikslams.

Štai laikraštis „The Wall Street Journal“ rašo, kad kompanija „Rosneft“ liepos 19 dieną Londone ketina išplatinti pirminį akcijų paketą už 12 mlrd. dolerių. Tokia aukšta kartelė turi parodyti, ar užsienio investuotojai domisi Rusijos energetikos landšaftu, kurį vis labiau kontroliuoja Kremlius. Pagrindinė valstybinė Rusijos naftos kompanija jau sulaukė Kinijos dėmesio.

Apžvalgininkai pastebi, kad akcijų pateikimas vyks liepos 13 d. Maskvoje, t.y. likus vos kelioms dienoms iki G8 viršūnių susitikimo Sankt Peterburge. Akcijų pardavimo tikslas – surinkti lėšų, kad jomis būtų padengta skola Vakarų bankams, padėjusiems Kremliui įtvirtinti dujų monopolininkės „Gazprom“ kontrolę. „Rosneft“, iškilusi po to, kai Kremlius ėmė žlugdyti JUKOS, o M. Chodorkovskį suėmė 8 metams, tapo galingu politinio spaudimo instrumentu, nes, net ir pardavus jos akcijų paketą, vyriausybė tebekontroliuos jų iki 75 proc.

Amerikos milijardierius George Sorosas laikraštyje „Moscow Times“ perspėjo, kad yra daug argumentų nepasitikėti valstybine „Rosneft“ kompanija, nes „Rusijos politinių interesų prioritetas bus aukščiau akcininkų interesų“. Dėl akcijų sandėrio laikraštyje „Financial Times“ perspėja ir garsus didmeistris Garis Kasparovas. „Teks įsikišti aukščiausioms jėgoms, kad šis sandėris, siūlantis nežemiškas gėrybes, nesibaigtų katastrofa“, sakė jis britų verslo dienraščiui.

„Gazprom“ vėl grasina...

Vis labiau monopolizuojasi ir mūsų minėtas „Gazprom“. Laikraštis „Kommersant“ pranešė, kad koncernas įsigyja 19,9 proc. antros pagal dydį nepriklausomos dujų gamybos kompanijos „Novatek“ akcijų. Tokiu būdu „Gazprom“ įgaus visišką dujų gavybos kontrolę, be to galės kontroliuoti Rusijos užsienio ekonomikos banko vadinamojo blok-paketo 25 proc.

O štai pranešimas jau grynai iš politikos srities: „Gazprom“ perspėjo Kijevą, kad nuo liepos 1 d. vėl bus peržiūrimi Ukrainai parduodamų dujų įkainiai...

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.