Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Lietuva
 
  Neeuropietiška krizė

Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
2006 06 23

Po paskutiniojo Viršūnių Tarybos susitikimo galima tikėtis, jog pagrindinėse Europos Sąjungos (ES) institucijose įsivyraus vasarinis politinis atoslūgis. Tuo labiau, kad ir vieną svarbiausių Sąjungos ateities klausimų – merdinčios ES konstitucijos projektą, šalių narių lyderiai atidėjo net sekantiems metams.

Tiesa, Lietuva minėtame susitikime dar bandė kovoti dėl teisės nuo sekančių metų įsivesti eurą, tačiau kaip ir prieš Europos Komisijos (EK) rekomendacijas, taip ir dabar liko neišgirsta, nepaisant viso vietinių politikų ir netgi paties Prezidento Valdo Adamkaus „ryžto“ parodyti Europai neva tikrąjį Lietuvos ekonomikos veidą.

Tačiau šiuo metu ES politikai, ko gero, „grožisi“ ne ekonominiu, o politiniu Lietuvos veidu. Šią savaitę Seimas nepatvirtino Prezidento teikto Zigmanto Balčyčio kandidatūros į Ministro Pirmininko postą, tuo žengdamas dar vieną žingsnį Lietuvos vidaus politikos krizėje. Po antradieninio balsavimo (52 – už, 48 – prieš, 32 – susilaikė) pasidarė akivaizdu, kad socialdemokratų (LSDP) pažadas užsitikrinti daugumą Seime ir stabilizuoti padėtį valstybėje liko neįgyvendintas. Tuo pačiu, tai buvo dar vienas smūgis Valdui Adamkui, kuris, teikdamas Z. Balčyčio kandidatūrą, argumentavo, jog remiasi realistiniu požiūriu ir linksta į tą pusę, kurioje yra galima kiekybinė Seimo narių persvara.

Ką gi, buvusių koalicijos partnerių nežinioje palikta, nors ir susiskaldžiusi Darbo partijos (DP) Seimo frakcija, susilaikydama dėl Z. Balčyčio kandidatūros, šį kartą labai subtiliai pademonstravo, jog vis dar yra svarbus vietinių politinių batalijų žaidėjas, kurį mėginant nušalinti nuo aktyvaus dalyvavimo, pastarasis gali imtis „stabdžių“ taktikos. Šioje vietoje galima prisiminti ir paties buvusio kandidato į premjerus svyravimus, vieną dieną teigiant, jog būsimoje koalicijoje „darbiečių nemato“, o kitą – jau kalbant, jog bendradarbiavimas su Seimo DP frakcijos nariais yra visiškai įmanomas.

Tačiau ne tik darbiečiai, ko gero, nusipelnė, kad Z. Balčytis liko su laikinomis pareigomis. Politikos kuluaruose vis garsiau kalbama, jog nemenku postūmiu dabartinės krizės tęsiniui galėjo būti ir vidiniai nesutarimai LSDP gretose, kuriose po Algirdo Brazausko pasitraukimo vis labiau ryškėja jo pasekėjų ir oponentų stovyklos. Galima prisiminti, jog dar iki Z. Balčyčio favoritizavimo, kuris buvo atliktas būtent su A. Brazausko palaiminimu, galimu kandidatu į premjerus buvo įvardinamas ir laikinasis krašto apsaugos ministras bei LSDP ideologas Gediminas Kirkilas. Pastarasis, beje, niekuomet nebuvo nuoseklus A. Brazausko sekėjas, o greičiau tik puikus savo partinių funkcijų vykdytojas, laukiantis progos realizuoti ir asmenines politines ambicijas. Galima sutikti, jog A. Brazauskui pasitraukus i pensiją, tam atsivėrė puikios galimybės, kurioms, deja, atsirado laikinojo finansų ministro kliūtis. Ko gero, ne veltui po antradieninio LSDP fiasko Seime G. Kirkilas pareiškė, jog nieko baisaus nenutiko. Tačiau jei atskirų asmenybių ambicijos trukdo partijai spręsti valstybinius uždavinius, ypač tokiu kriziniu laikotarpiu, tuomet jau Prezidento reikia klausti, kodėl jis rinkosi būtent LSDP, kaip būsimos, tačiau vis dar neįvykusios koalicijos branduolį.

Beje, būtent V. Adamkus šiandien yra sunkiausioje padėtyje. Iniciatyva suburti „vaivorykštės“ koalicija tarp LSDP ir konservatorių (TS), kuria taip didžiavosi Prezidentas, žlugo. Jo teikto Z. Balčyčio kandidatūra Seime taip pat nepatvirtinta. Kitaip tariant – du svarbūs politiniai žingsniai, kol kas atvedę į niekur. Pasirinkimas prieš darant trečiąjį taip pat skurdokas. Per ateinančias penkiolika dienų, skaičiuojant nuo birželio 20-osios, V. Adamkus privalo Seimui teikti naujo Ministro Pirmininko kandidatūrą. Realiausiai vėl būtų gręžtis į LSDP pažadus dėl stabilumo, tačiau kažin ar bus galima ir vėl rinktis tą patį A. Brazausko favoritą. Be to, pats Z. Balčytis po pralaimėjimo Seime aiškiai pasakė, jog dabar Prezidentas privalo suteikti iniciatyvą dešiniesiems, t.y. konservatoriams, premjero poste matantiems savo lyderį Andrių Kubilių. Tačiau, atsižvelgiant į ideologines bei programines partijų pozicijas bei žiūrint kiekybiškai akivaizdu, kad TS gali surinkti dar mažiau šalininkų, nei tai padarė LSDP. Grįžti prie plataus spektro koalicijos idėjos reikštų pakartotiną bridimą į stovintį vandenį, nors būtent apie tai beveik iškart po „LSDP ir Ko.“ politinio projekto žlugimo ir vėl ėmė kalbėti V. Adamkus. Verta pastebėti tik tai, kad, pasirodo, taikyti vietines partijas yra kur kas sunkiau nei „kovoti“ dėl euro ES Viršūnių Taryboje ar advokatauti į Sąjungą įstoti norinčiai Turkijai.

Tiesa, yra dar viena išeitis, labai aiškiai apibrėžta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Tai – priešlaikiniai Seimo rinkimai, kurių, ko gero, itin bijo beveik visos, kiek tvirtesnes pozicijas dabartiniame parlamente turinčios partijos. Rezultate, ko gero, tiek dešinieji, tiek kairieji negaili argumentų, siekdami atmesti šią idėją. Tačiau visos tos kalbos nublanksta prieš vieną aspektą – naujai į Seimą išrinktos partijos, atsižvelgiant į visus nesenus skaldymusis, būtų iš naujo įgavusios legitimumą, kas ir galimas derybas dėl valdančiosios daugumos padarytų kokybiškai geresnes. Tačiau šiandien vis dar akivaizdu, kad niekam iš dabartinės politinės krizės dalyvių neužtenka ryžto pasirinkti konstitucinį susidariusių problemų sprendimą.

Vis dėlto, šiandieninę situaciją reikia vertinti ne tik kaip „savo kiemo“ problemą. Europinis kontekstas, nors tiesiogiai ir neakcentuojamas, yra labai svarbus. Ir jei ne formalių procedūrų ar Lietuvos įsipareigojimų, tai bent jau mūsų šalies įvaizdžio prasme. Žinoma, žvelgdami į atskiras ES senbuves, galime baksnoti pirštais, sakydami, jog ir vokiečiai turėjo ilgas bei sudėtingas koalicines derybas, o Italijai išvis priklauso vyriausybių kaitos po Antrojo pasaulinio karo Europoje rekordas. Tačiau kažin ar tai pakankami argumentai tam, kad pateisintume šį gana pavojingą tarpuvaldį, gresiantį ne tik išoriniais pavojais, bet ir visiška pačių valdžios institucijų delegitimizacija Lietuvoje.

Darant išvadą, galima tik pasidžiaugti, kad šiuo metu Lietuvai nereikia, pvz., pirmininkauti ES, o ir Sąjungos Taryboje nesprendžiami itin svarbūs klausimai, kuriuos turėtų svarstyti laikinieji Lietuvos ministrai, nes kažin ar galima būti produktyviais europiečiais, nesugebant efektyviai spręsti savų vietinių problemų.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (93)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras