Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Galimo Ukrainos skilimo baimė kol kas turi nedaug pagrindo (8)

Valentinas Mitė
2010 05 24

Nuo pat Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo iš Rusijos girdėjosi skeptiškų balsų, kad ši nepriklausomybė nėra ilgalaikė. Dar daugiau, viešai buvo skelbiamos prognozės, kad šalis anksčiau ar vėliau suskils bent jau į dvi dalis – Rytų ir Vakarų Ukrainą.

Ar turi šie scenarijai pagrindo?

Gal ketverius–šešerius metus buvo galima pastebėti, kad Rusija į Ukrainą žvelgia su pašaipa ar net su atvira panieka: girdi, ką tie „malorusai“ gali. Tačiau laikas bėga, o Ukrainos valstybė gyvuoja. Ukrainiečiai, nesvarbu, kokia kalba kalbėtų ir kuriuose regionuose gyventų – rytiniuose, pietiniuose ar vakariniuose, šalies sostine laiko Kijevą, o ne Maskvą.

Nepriklausoma Ukraina aplenkė Rusiją daugelyje sričių – visų pirma demokratijos ir žodžio laisvės lygiu. Ukraina nekariavo nė vieno karo ir Krymo klausimą išsprendė taikiai. Ukraina taikiai atsisakė branduolinių ginklų. O Rusija praktiškai nušlavė realią Čečėnijos nepriklausomybę, užpuolė Gruziją (karas vyko ne Rusijos, o Gruzijos teritorijoje). Kremlius įsivėlė į neišsprendžiamų problemų kamuolį Šiaurės Kaukaze. Ukraina turi mažai naftos ir dujų, bet tokių kaip Rusijos išteklių turėjimas kartais yra prakeikimas, o ne palaima. Daugumos naftos turtingų Artimųjų Rytų valstybių ir Rusijos paprastų piliečių gyvenimo nafta nepagerino. Be to, nemažai gamtos išteklių turtingų valstybių – pradedant Saudo Arabija ir baigiant Venesuela bei Rusija – nėra demokratiškos.

Ukraina, savo valstybės egzistavimo nesiedama su nafta ir dujomis, turi kitų realių raidos galimybių – gyvenimas verčia plėtoti kitas technologijas, kurios nedarys šalies priklausomos nuo baigtinių resursų, kokie yra nafta ir dujos. Kol kas šiam raidos keliui rimtos kliūtys yra per lėtas ekonomikos reformų vykdymas, korupcija ir klaniniai ūkinių grupuočių interesai.

Tačiau pažvelkime, kiek leidžia sociologiniai tyrimai, ar galimas Ukrainos skilimo scenarijus.

2008 metais Kijevo Goršenino valdymo problemų institutas atliko tyrimus, kuriais buvo siekiama sužinoti ukrainiečių požiūrį į savo valstybę ir jos perspektyvas. Apklausos duomenys rodo, kad 87 procentai Ukrainos piliečių laiko ją savo tėvyne; tik 7 procentai, daugiausia gyvenantys Kryme, savo tėvyne laiko Rusiją. Šis nusistatymas peržengia etnines ribas ir regioninį patriotizmą. Kaip rodo 2006 metais atlikti panašūs tyrimai, per dvejus metus ukrainiečių, laikančių Ukrainą savo tėvyne, skaičius padidėjo nuo 52 iki 87 procentų. Ukrainiečiams buvo taip pat užduotas klausimas, kaip jie balsuotų referendume dėl Ukrainos valstybinės sandaros. Beveik 60 procentų remia unitarinę valstybę, 20 procentų pasisako už federacinę valstybę ir 20 procentų neturi nuomonės.

Kaip rodo apklausos rezultatai, kalba laikoma labiausiai Ukrainą skaldančiu veiksniu. Beveik 50 procentų tvirtina, kad namuose kalba ukrainietiškai, 46 procentai – kad rusiškai. Tačiau net trys ketvirtadaliai pareiškė, kad ukrainiečių kalbą privalo mokėti kiekvienas valstybės pilietis. 2010 metų duomenys šią tendenciją patvirtina. Pabrėžtina, jog tiek rytų, tiek vakarų ukrainiečiai nori geresnių santykių su Rusija. Tačiau tik 12 procentų sutiktų, kad Rusija ir Ukraina priimtų vieningus įstatymus; tik 7 procentai pritartų, kad Rusiją ir Ukrainą valdytų viena vyriausybė. Be to, diduma gyventojų vieningai sutaria, jog didžiausia Ukrainos problema yra ūkio krizė.

Tačiau vien remiantis sociologinėmis apklausomis atmesti Ukrainos skilimo galimybės negalima. Jau šiuo metu valstybė nėra unitarinė, nes joje didelį savarankiškumą turi Krymo autonominė respublika. Per oranžinę revoliuciją rytinių regionų autonomija, kaip šantažo priemone, spekuliavo tuo metu rinkimus pralaimėjęs Viktoras Janukovyčius.

Kalbų apie galimą Ukrainos skilimą vėl pasigirdo į valdžią atėjus tam pačiam V. Janukovyčiui, kurio politika yra ne vienijanti, o skaldanti. Jau pirmieji jo žingsniai, tarkim, bandymas suteikti rusų kalbai valstybinės kalbos statusą, sukėlė protestus Vakarų Ukrainoje ir kai kuriuose centriniuose šalies regionuose.

Dar didesnį pasipiktinimą sukėlė Charkovo susitarimai, kai už pigesnes dujas V. Janukovyčius sutiko pratęsti Rusijos karinio laivyno bazės dislokavimą Sevastopolyje. Dūminiai užtaisai Ukrainos parlamente ir į jo vadovą V. Litviną mėtomi kiaušiniai parodė, kiek yra nepritarimo sutarčiai, kurios parlamentas faktiškai net nesvarstė.

Ką reikš ir kiek toli eis naujoji Ukrainos politika – sunku pasakyti. Tačiau, be Charkovo susitarimų, žengti ir kiti žingsniai. V. Janukovyčius atsisakė stojimo į NATO. Dalyvavimui šioje organizacijoje niekada nepritarė dauguma Ukrainos gyventojų, bet vis dėlto skubus šio sumanymo atsisakymas yra aiškus ženklas ir Vakarams, ir Maskvai. V. Janukovyčius taip pat oficialiai paskelbė, kad 1930 metais Ukrainoje jokio dirbtinai sukelto bado (holodomoro), nukreipto prieš ukrainiečių tautą, nebuvo, nes panašią politiką bolševikai vykdė ir Rusijoje, ir Kazachijoje.

Visiems šiems žingsniams griežtai nepritaria didelė dalis Ukrainos visuomenės, ypač vakarinis šalies regionas. Buvusios ministrės pirmininkės Julijos Tymošenko vadovaujama opozicija bando įsiūbuoti protestus, bet, esant sunkiai ūkinei padėčiai, protestai nėra tokie dideli, kad priverstų valdžią į juos kreipti dėmesį. Sunku pasakyti, kiek nepritarimas V. Janukovyčiui didės ateityje.

Kol kas dabartinė padėtis Ukrainoje, nors regionų nuomonė politikos ir nacionaliniais klausimais skiriasi, grėsmės valstybės vientisumui nekelia.

Tačiau yra šalies raidos scenarijus, kurį svarsto Ukrainos politikai ir kuris gali būti grėsmingas šaliai. Tai galimas valstybės federalizavimas. Valstybės valdymo demokratinė struktūra – kelių federacinių darinių buvimas – slepia rimtas prielaidas galimam šalies skilimui. Tačiau toks scenarijus šiuo metu kelia mažesnę grėsmę nei Ukrainos tapimas Rusijos satelite, taip Kremliui rimtai išplečiant savo įtakos sferą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 8)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (31)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (84)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras