Šiomis dienomis sukanka 65-eri metai nuo garsiosios San Francisko konferencijos, vykusios baigiantis Antrajam pasauliniam karui – 1945 m. balandžio 25–birželio 26 d. Tai buvo steigiamasis 50-ies pasaulio valstybių atstovų susirinkimas, įkūręs Jungtinių Tautų Organizaciją (tuomet ji vadinosi Suvienytųjų Nacijų Organizacija – SNO) ir parengęs svarbiausią jos dokumentą – Chartiją, arba Įstatus. Vėliau ją pasirašė ir 51-a valstybė – konferencijoje negalėjusi dalyvauti Lenkija. Tad tų metų spalio 24-oji yra laikoma JT įkūrimo data.

Dabar pasaulio tautų bendrija vienija 192 nepriklausomas pripažintas valstybes, išskyrus Vatikaną, Taivaną ir Kosovą. Paskutinė į ją įstojo Juodkalnija. Oficialiose JT ir jos padalinių svetainėse organizacija pristatoma kaip veiksminga, veikli konfliktų ir karų sureguliavimo dalyvė, kuriai pagal 39 Chartijos straipsnį esant „grėsmei taikai“ suteikiama teisė imtis prievartos veiksmų, įskaitant ir karines akcijas. Iki 1988 metų, oficialiai laikomų šaltojo karo pabaiga, JT vykdė 13 taikos misijų, o vėliau – daugiau kaip 20. Pirmą kartą organizacija aktyviai įsikišo sprendžiant 1948–1949 m. tarptautinę krizę Berlyne. Iš viso Jungtinės Tautos yra nulėmusios 172 regioninių konfliktų pabaigą, taip pat pasiekusios, kad įsigalėtų visuotinio nusiginklavimo procesas ir būtų uždraustas masinio naikinimo ginklas.

Bet šįkart tuos ataskaitinius pasigyrimo žodžius praleiskime, kartu pripažindami, kad ilgą laiką JT iš tikrųjų buvo viso pasaulio viltis, efektyvus taikių derybų, konfliktų sureguliavimo ir taikos misijų instrumentas. Tačiau ir pati JT pripažįsta, kad šaltojo karo metais jos taikaus konfliktų sureguliavimo ir įtampos mažinimo pastangos atsimušdavo į įtemptus SSRS ir JAV santykius, ypač nusiginklavimo srityje. Pavyzdžiui, Saugumo Taryboje iš visų 270 vetuotų sprendimų SSRS vetavo 124, o JAV – 82. Jungtinės Tautos buvo bejėgės efektyviai veikti per Persijos įlankos karą, pilietinį karą Angoloje, žlugo jų misija Somalyje, Ruandoje, keletas taikos misijų Balkanuose. Iš esmės jas sužlugdė didžiųjų valstybių, kurios pačios priklauso JT Saugumo Tarybai, interesai.

Ko gero, nuo pat JT egzistavimo pradžios vyksta diskusijos dėl šios organizacijos paskirties, misijos, tikslų ir jų įgyvendinimo būdų. Skepticizmas vis didėjo, kai Jungtinėms Tautoms nepavykdavo užgesinti kokio nors konflikto židinio ar konfliktuojančių šalių susodinti už derybų stalo. Kai kas prakalbo apie būtinumą JT reformuoti, keisti struktūrą, ypač Saugumo Tarybos (ST) formavimo principus, kiti gi apskritai teigė, kad ši globali tarptautinė organizacija jau atgyveno. Juk negali Vokietija, Japonija ar Indija joje turėti tokį pat statusą kaip Beninas, Surinamas ar Tuvalu Respublika. Kita vertus, teigia organizacijos kritikai, penkių nuolatinių ST narių – JAV, Rusijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Kinijos – veto teisė visiškai trikdo jos funkcionavimą, nes retai kuriuo nors klausimu visos sutardavo. Viena ar kelios paprastai blokuodavo pažangią taikią iniciatyvą, taip pakirsdamos ST ir visos JT veiklos efektyvumą. Rusijos interneto svetainė Chaskor.ru ironizuoja, kad vienu klausimu šis penketas sutaria gerai: reorganizuoti Saugumo Tarybos nereikia...

Pirmą kartą apie JT reformas pats organizacijos generalinis sekretorius Kofi Annanas prakalbo 1997 m. liepą. 72-ejų balandžio 8-ąją sulaukęs tuometinis šios organizacijos vadovas tokį pasiūlymą pateikė vos atėjęs į šį postą, o išbuvo jame 10 metų ir 2001 m. gavo Nobelio taikos premiją.

Bet net šis veiklus politikas neįstengė išsklaidyti abejonių dėl JT ateities. Kol neatsirado naujų pasaulinių traukos centrų, galinčių sudaryti rimtą konkurenciją Jungtinėms Tautoms. Jie formuojasi kaip alternatyva JAV ir buvusios SSRS teisių perėmėjos Rusijos dominavimui geopolitinėje erdvėje ir neefektyviai Saugumo Tarybos nuolatinių narių sprendimų priėmimo praktikai.

Taigi, analitikai atkreipia dėmesį į naują konkurencingą struktūrą – vadinamąjį Didįjį dvidešimtuką (G20). Jis išaugo iš Didžiojo septintuko (G7, ar prisidėjus Rusijai aštuntuko) ir susikūrė 1999-aisiais po dvejus metus Azijoje trukusios finansų krizės. G20 šalys sukuria 85 proc. pasaulinio BVP ir kontroliuoja 80 proc. prekybos, todėl jau vien tai lemia organizacijos veiksmingumą. Iš pradžių į metinius susitikimus rinkdavosi 19 pasaulio valstybių ir ES finansų ministrai bei centrinių bankų vadovai, o štai nuo 2008-ųjų, kai pasaulį užplūdo dar viena globali ekonominė krizė, rengiami metiniai vadovų susitikimai. Tais metais lapkričio 14–15 d. Vašingtone įvykusiame forume buvo sudarytas 5 trilijonų dolerių antikrizinis paramos fondas. Kol kas krizė nesibaigė, bet analitikai teigia, kad brendant iš šios duobės G20 veiklos efektyvumas yra lemiamas. Kitas G20 susitikimas vyks Toronte jau šį birželį, o lapkritį jo konferencija numatoma Pietų Korėjoje.

Apžvalgininkai nemano, kad G20 pavyks nutraukti karus ar ekonominį nuosmukį, o ir visiško sutarimo organizacijoje dar nėra. Matyt, žmogiškoji prigimtis neįveikiama... Bet manoma, kad jos veikla bus efektyvesnė už JT.

Atskriejo žinia ir apie naują geopolitinį darinį, kuris formuojasi branduolinės energetikos konsolidacijos pagrindu, bet gali virsti galingu ekonominiu ir politiniu instrumentu. Jis vėlgi nukreiptas prieš JAV ir Rusijos interesų raišką pasaulyje. Griaudami vienapolio ar dvipolio pasaulio struktūrą, nuolat kritikuojamą tai Vašingtono, tai Maskvos, pasirodė nauji žaidėjai – Iranas, Turkija ir Brazilija. Tai vadinamosios Teherano iniciatyvos dalyviai, mėginantys savo pusėn patraukti ir Rusiją, pastaruoju metu žaidžiančią dvilypį žaidimą dėl Irano branduolinės programos.

Neseniai Irano sostinėje buvo pasirašytas Irano, Turkijos ir Brazilijos susitarimas dėl 1,2 t mažai prisodrinto (iki 3,5 proc.) Irano žaliavos išvežimo į Turkiją. Už ją Teheranas gaus 120 kg labai prisodrinto (iki 20 proc.) urano savo reaktoriams. Taip, Teheranas į savo orbitą įtraukia dvi nenuolatines JT Saugumo Tarybos nares, nors Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) nuo praėjusių metų spalio mėgino įtikinti Iraną pasirašyti su Jungtinėmis Valstijomis, Prancūzija ir Rusija susitarimą, pagal kurį jo sukauptas mažai prisodrintas uranas būtų išgabentas iš šalies. Užsienyje uranas būtų labiau prisodrintas ir iš jo pagamintos branduolinio kuro kasetės tiekiamos Teherano reaktoriui. Tačiau tuomet Iranas atsisakė pritarti tokiam planui, tvirtindamas, kad nenori išsiųsti urano iš šalies, o apsikeitimas branduolinėmis medžiagomis turėtų vykti jo teritorijoje.

Vakarai įtaria, kad šitaip Teheranas, priešindamasis Vašingtono siūlomoms sankcijoms Iranui (toks pasiūlymas jau kelerius metus teikiamas Saugumo Tarybai), manipuliuoja ST narėmis, kurios savo ruožtu turi savų interesų geopolitinėje erdvėje. Įdomus čia Brazilijos, turinčios apie 180 mln. gyventojų, penktos pagal plotą valstybės pasaulyje ir antros po JAV pagal potencialą šalies Vakarų pusrutulyje, atvejis. Neseniai iš Ankaros į Maskvą atvykęs Brazilijos prezidentas Lula de Silva (beje, jis yra vienmetis su JT) atvirai pripažino, kad šalis ketina atnaujinti branduolinę programą ir tapti ne tik „trečiojo“ pasaulio, bet apskritai globalia lydere.

Taigi, atrodo, baigiasi JAV dominavimas, prasidėjęs po Pirmojo pasaulinio karo, ir Rusijos lyderystė, nugalėtojos vaidmeniu pasireiškusi po Antrojo pasaulinio. Planetoje kuriasi nauji jėgos ir traukos centrai, laikui bėgant jis išstums neefektyvias ir sustabarėjusias tarptautines organizacijas, tokias kaip Jungtinės Tautos. Tai tik laiko klausimas, tvirtina analitikai, ir artimiausią dešimtmetį gali kilti daugiapoliškumo antplūdis, virsiantis chaosu. Čia verta prisiminti XVII a. pabaigos anglų politikos filosofą Thomą Hobbsą: jis savo knygoje „Leviathan“ iškėlė socialinio susitarimo idėją, kad būtų išvengta „visų karo prieš visus“ (bellum omnium contra omnes).

Tokia ateitis mums taip pat kelia susirūpinimą: kur tuomet pasuks regioninės organizacijos, tokios kaip NATO bei ES, ir jų narės, tokios kaip Lietuva? Ar joms bus suteiktas šansas įsiskverbti į naujus traukos ir galios centrus?

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.