Pastaruoju metu daug kalbama apie europiečius, Europos pilietybę ir Europos identitetą, tačiau nėra aišku, kas yra tie europiečiai ir pati Europa, ar kur baigiasi Europos geografinės ribos. Kai kalbama apie tapatinimąsi, svarbu aiškiai išskirti tai, su kuo yra tapatinamasi. Šiuo atveju svarbu aiškiai apibrėžti pačią Europą, su kuria tapatinamasi.

Gerard Delanty (Liverpulio universiteto profesorius ir knygos „Inventing Europe: Idea, Identity, Reality“ autorius) išskiria šešis istoriškai egzistavusius Europos apibrėžimus:

1. Europa kaip Vakarai.

2. Europos idėja siejama su XX a. 9 dešimtmečio taikos sąjūdžiais.

3. Europa kaip ES.

4. Išplėsta Europos samprata, apimant ir europinę Rusijos dalį.

5. Europos saugumo teritorija, apimanti JAV, Rusiją ir buvusias SSRS respublikas.

6. Centrinės Europos, kaip alternatyvos Vakarų Europai, idėja.

Pirmasis „Europos“ suvokimas buvo gajus Šaltojo karo laikotarpyje, kuris reiškė Vakarų Europos valstybių subordinaciją JAV. Po Šaltojo karo pabaigos, žlugus bipoliarinei tarptautinei sistemai ir išnykus aiškiai konfrontacijai tarp Maskvos ir Vašingtono, Europos tapatinimas vien su Vakarais ėmė prarasti savo reikšmingumą.

XX a. 9 dešimtmetyje „Europa“ įgavo naują simbolinę reikšme, kas buvo susiję su santykių tarp Vakarų ir Rytų valstybių atšilimu ir Michailo Gorbačiovo „bendrų Europos namų“ idėja. M. Gorbačiovo „Bendrų Europos namų idėja“ apeliavo į bendrus istorinius saitus tarp Rusijos ir Europos, o kartu į tai, jog Rusija irgi yra krikščioniškosios civilizacijos valstybė. Tačiau nepaisant to, jog tiek Rytų, tiek Vakarų valstybės kalbėjo apie „Europą“, pačios Europos suvokimas skyrėsi: Europa turėjo skirtingas ribas Vakarams ir Rytams, egzistavo skirtinga politinė organizacija ir skirtingos „europietiškos“ vertybės.

Daugelyje šiuo metu Europos tapatumo studijų nagrinėjama Europos vienybė ir Europa paprastai suvokiama kaip Europos Sąjungos Europa. Europa kaip ES gimė tarsi pasipriešinimas fašistinei, ekstremistinei nacionalizmo ideologijai, gimė kaip siekis įtvirtinti taiką Europos kontinente, užkertant kelią kraštutiniam nacionalizmui ir kitoms ekstremizmo formoms.

Dilemos

„Europos“ apibrėžimas kelia tam tikras dilemas. Pirmoji – Turkijos galima narystė ES. Istoriškai turkų atskyrimas buvo krikščioniškosios Europos vienijimosi pagrindas, tačiau šiuo metu, lyginant su laikotarpiu nuo viduramžių iki XX a. vidurio, Turkijos vaizdinys yra radikaliai pasikeitęs. Turkijos narystės ES siekis kelia iššūkį dabartiniam europietiškajam tapatumui, kuris buvo formuojamas priešiškumu musulmoniškai kultūrai. Galima prisiminti derybas dėl Europos konstitucijos ir ginčus, ar reikia įrašyti joje nuostatą, jog Europa yra pagrįsta krikščioniškosiomis vertybėmis

Kita dilema yra susijusi su Rusija, t.y. su jos europietiškumu. Skirtingai nei Turkija, Rusija yra krikščioniška valstybė. ES, išskyrus Graikiją, pagrįsta lotyniškąja krikščionybe, kai tuo tarpu Rusija reprezentuoja bizantišką krikščionybės atšaką. Kitas svarbus klausimas yra tas, ar Rusija iš viso kada nors buvo Europos valstybė. Nepaisant Rusijos caro Petro I ir jo siekio Rusiją „atvesti“ į Europą (Sankt Peterburgas tapo Rusijos vartais į Europą), yra pakankamai kontraversiška teigti, kad ir tuomet Rusija buvo europietiška valstybė. Be to, svarbiausia yra tai, kaip patys rusai save identifikuoja, o jų tautinis tapatumas anaiptol nėra pagrįstas europietiškumu. Istorijos bėgyje Europos didžiosios valstybės stengėsi Rusiją įtraukti į Europos reikalus (pavyzdžiui, Abiejų tautų respublikos padalijimai), tačiau patys rusai niekada nelaikė savęs „europiečiais“.

Europinio tapatumo formavimasis

Europos identiteto formavimasis buvo grįstas priešiškumu tarp islamo ir krikščionybės (pavyzdžiui, Kryžiaus žygiai), tarp lotyniškosios ir bizantiškosios krikščionybės atšakų, tarp „civilizuotos“ Europos ir „barbariško“ Naujojo pasaulio bei „laukinių“ Afrikos, Azijos žemynų (ši priešprieša žymėjo Europos didžiųjų valstybių civilizacinio pranašumo jausmą bei misiją civilizuoti necivilizuotą nekrikštų pasaulį, t.y. XVI a. prasidėjusi kolonizacija). Dėl ilgalaikio konflikto tarp Rytų ir Vakarų, krikščionybės ir islamo, Europa nesugebėjo sukurti geopolitinės sistemos, galinčios suvienyti europinę civilizaciją, kaip turinčią bendrą vertybių rinkinį.

Olandų istorikas Pim den Boer teigė, kad tikroji Europos sąvoka, aiški savi-reflektuojanti Europos idėja su istorija ir prasme, iškilo su Prancūzijos didžiąja revoliucija, t.y. ne vėliau kaip XVIII a. Viduramžiais. Iš esmės Europa reiškė geografinę sąvoką, o vieningumą ir solidarumą kūrė krikščionybė. Universali krikščionybės etika tapo žmonių tapatinimosi atramos tašku, o tarpusavio solidarumą skatino augantis antagonizmas ir kartu priešiškumas musulmoniškiems kraštams. Krikščionybė nustojo būti vienijančiu veiksniu tik kilus Reformacijai ir Europą ėmus kankinti religiniams karams. Po Trisdešimties metų karo, užbaigusio ilgai besitęsusius religinius karus Europoje, 1648 m. Vestfalijos taika įtvirtino valstybių suvereniteto principą ir teritoriškai apibrėžta valstybė tapo žmonių identifikavimosi pamatu. Šiuo metu apie penkis dešimtmečius trunkantis integracijos procesas, atrodo, vėl grąžina kitą formą įgavusio universalizmo formą.

Nors kolektyvinis europinis tapatumas tam tikromis formomis egzistavo jau nuo XVI a. (bent jau kaip elitinės kultūros dalis), europinio tapatumo kaip asmeninio nebuvo iki XIX a. Europietiškumas buvo nuleistas iš „viršaus“, o nebuvo formuojamas konkrečių gyvenimo formų, t.y. nekilo iš „apačios“.

Europinio ir tautinio tapatumų santykis

Europos vienybės idealas nebuvo nei teoriškai, nei praktiškai nacionalinės valstybės alternatyva. Be to, europietiškumas neturi tokios tradicijos kaip nacionalizmas, neturi tokio emocinio krūvio kaip tauta. Dauguma ES valstybių-narių gyventojų pirmiausia linkę identifikuotis su ta valstybe, kurioje jie gimė, augo ir pan.. Nepaisant to, kad Europa (bent jau didžioji jos dalis) buvo suvienyta, tačiau „europiečiai“ dar neišrasti.

Tautinio identiteto pagrindą sudaro bendri mitai ir simboliai, istorinė atmintis, bendros istoriškai susiklosčiusios tradicijos, mistifikuoti ritualai. Kaip teigė vokiečių sociologas Max Weber, nacijų konsolidacijai ypač svarbūs yra kolektyviniai prisiminimai apie bendrus karus, o ypač pergalingus. Laimėti mūšiai, žymios istorinės asmenybės, tautos istorijai svarbūs įvykiai emociškai įkrauna identifikavimosi procesą. Tuo tarpu Europa negali pasigirti tokiais dalykais kaip Žalgirio mūšis ar Šventojo Patriko dienos tradicijos. Europai trūksta istorinės, politinės mitologijos, kuri nebylotų apie imperinius mitus ir/ar neiškeltų kai kurias Europos dalis virš kitų. Tokie pilietiniai idealai kaip laisvė, lygybė ir brolybė neturėtų būti pateikiami kaip europietiškumo tradicija, nes juos pirmiausia iškėlė Prancūzijos didžioji revoliucija.

Atskirų ES valstybių-narių gyventojų tapatumo formavimasis buvo paremtas istorine patirtimi ir nuolatine nacionalizmo euforija. Iš dalies galima sutikti, jog ES ir europinis identitetas gali tapti alternatyva nacionalinei valstybei ir tautiniam tapatumui, turint omeny, ES institucijų ir politikų poveikį ES valstybių-narių vidaus politikai ir institucijoms. Be to, pastebima tendencija, jog daugelis Europos gyventojų vieni iš kitų perima kultūros ir gyvenimo būdo supratimą.

Tautinis identitetas įtraukia tiek etninį arba kultūriškai susietą, tiek su valstybę susietą tapatumą. Taip pat ir Europos identiteto formavimuisi būdingas šis dvilypumas. Be to, europietiškumas pasižymi ambivalentiškumu, kurį išryškina dviejų kolektyvinių identitetų – tautinio ir europinio – įtampa, kuri kol kas dar nėra įveikta. Tuo tarpu federacinės Europos suformavimas ir dabartinės nacionalinių valstybių sistemos sunykimas nacionalizmą savaime paverstų praeities liekana. Kol kas pasakyti, kokia bus Europa po penkerių ar dešimt metų sunku. Europos konstitucijos ratifikavimo nesėkmės ir pačio dokumento nuostatos liudija, kad kol kas ES kaip federacijos perspektyvos pernelyg miglotos.

Koks europinis tapatumas šiandien?

Europos integracija, viena vertus, yra skatinama ekonominių ir saugumo interesų, kita vertus, siekiama ir kultūrinės vienybės. Vienas iš Europos Bendrijų „tėvų“ Robert Schumann teigė, kad „prieš Europai tampant kariniu aljansu ar ekonomine bendrija, ji turi būti kultūrinė bendruomenė“. Vyrauja suvokimas, kad ES pasų gavimas savaime lemia ir europinį identitetą. Visgi klausimas, ar žmonės, turintys ES pasus, yra europiečiai mentaline ir kultūrine prasme. Pati ES formaliai nebandė (ir kol kas to nedaro) nustatyti ribas, skiriančias Europą nuo ne Europos, t.y. formaliai neįtvirtino tai, kas yra europietis.

Šiuo metu identitetų, neapibrėžtų konkrečia teritorija, svarba pastebimai auga. Svarbu tampa ne grupinė identifikacija, o pačio individo savęs suvokimas pagal tautybę, religiją, lytį. Gyvenimo kokybės standartai (pavyzdžiui, susirūpinimas aplinkos apsauga ar klonavimu) tampa vienu iš politinio diskurso objektų. Žiūrint iš šios perspektyvos, europietiškumo formavimasis bus integracijos projektas, grindžiamas ne tik daugialype teritorine identifikacija, bet daugialype ir skirtinga savi-identifikacija.

Nepaisant faktorių, liudijančių apie Europos tapatumo pliuralizmą, yra siekiama suformuoti vieningą europinį identitetą, jį „aprengiant“ laisvąja rinka, demokratija, pagarba žmogaus teisėms ir kitomis vertybėmis. Tendencijos kurti europinę kultūrą per bendrų simbolių plėtimą akivaizdžios – ES vėliava ir himnas, pasas, Europos diena ir pan. Tokia „vėliavos ir balionų strategija“ bandoma formuoti oficialią europinę kultūrą. Tačiau naujoji europietiškumo politika yra žiniasklaidos produktas ir pateikiama kaip gyvenimo būdas – maistas, reklama, palydovinė TV ir technokratinės ideologijos, bet ne kaip nacionalizmo išraiška.

Dominuojančiame diskurse apie Europą egzistavo penki esminiai fragmentai: Europa kaip geografinė sąvoka, kaip laisvės sąvoka, kaip krikščioniškasis pasaulis, kaip jėgų balansas (kitaip galios pusiausvyra) ir kaip Europos civilizacija. Šiandien svarbiausias Europos tikslas yra naujos Europos idėjos išraiška, kuri, peržvelgus šios idėjos istoriją, iš esmės reiškia tam tikrą politinės vienybės sampratą, nesvarbu ar Šventoji lyga, ar krikščioniški aljansai, ar Europos Koncertas, ar ES. Nepaisant pakankamos kultūrinės ir tautinės įvairovės, kultūriniai Europos pamatai remiasi į lotyniškąją krikščionybę, Vakarų teisės tradiciją ir liberaliąją demokratiją. Taigi naujoji Europos vienybė turi remtis senosiomis Europos „šaknimis“, kurias paveldėjo visi europiečiai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.