|
Dar viena interesų sankirta Mažeikiuose
Darius Varanavičius, politologas, žurnalo Valstybė redaktorius 2006 06 08
Per pastaruosius septynerius metus, didžiausią strateginę svarbą turinčioje Lietuvos įmonėje Mažeikių nafta jau trečią kartą keičiasi savininkai. Įdomus sutapimas yra ir tas, kad trečią kartą tai vyksta šalį valdant laikinajam ministrų kabinetui. 1999 m. rudenį derybas dėl Mažeikių naftos akcijų pardavimo, o galbūt ir dovanojimo su priemoka, baigė laikinoji konservatorių (TS/LK) bei krikščionių demokratų (LKDP) Vyriausybė. Vėlesnį JAV kompanijos sandorį su Rusijos Jukos sėkmingai pražiopsojo Eugenijaus Gentvilo laikinasis kabinetas. Visai nesenai, pačiame šalies vidaus politikos krizės įkarštyje, ta pati nustekenta Jukos pasirašė sutartį su Lenkijos kompanija PKN Orlen dėl 53,7 proc. Mažeikių naftos akcijų pardavimo už 1 mlrd. 492 mln. dolerių. Vyriausybė Lietuvoje ir vėl yra laikina.
Išvada ta, kad, atsižvelgiant vien tik į vietinės politikos tradicijas, pasireiškiančias Mažeikių naftos akcijų pardavimo atvejais, galima daryti prielaidą, jog būtent šioje Lietuvos įmonėje egzistuoja pakankamai svarbus įvairių bei skirtingų geostrateginių energetinių interesų susikirtimo taškas. Ko gero, būtent dėl to, kad atskiros Lietuvos politinės jėgos proteguoja skirtingus interesantus, net ir vykstant trečiajam bandymui užtikrinti efektyvaus privataus kapitalo dominavimą Mažeikiuose, Lietuvos Respublikos Vyriausybė žlugo kartu su visa, 2004 m. pabaigoje suformuota valdančiąja dauguma.
Beje, dar vienas svarus argumentas, galintis įrodyti, jog į Mažeikius buvo taikomasi tiek iš Rytų, tiek ir iš Vakarų, buvo Rusijos kompanijos Transneft atstovų pareiškimas, jog netolimoje ateityje Lietuvos įmonė gali susidurti su žaliavos tiekimo sunkumais. Minėtas pareiškimas buvo padarytas beveik iškart po to, kai buvo atskleistas Jukos ir PKN Orlen sandorio faktas, reiškęs, jog kitas realus pretendentas į Mažeikių naftos savininko statusą kazachų Kazmunaigaz, turėjęs kur kas svaresnį rusiškojo tranzito užnugarį, liko pralaimėjęs.
Kita vertus, šiandien, panašiai kaip ir 1999 m., kyla abejonių dėl to, ar abu pagrindiniai pretendentai į strateginės Lietuvos įmonės savininkus gali būti priskirti pasaulio naftos verslo elitui. Kad į šias gretas nepretendavo Williams, esamuoju laiku yra visiškai aišku. Tačiau prieš septynerius metus tuometiniai TS/LK lyderiai turėjo savų svarių politinių argumentų dėl JAV kapitalo atėjimo į Lietuvą. Ant kortos tarsi buvo statoma šalies narystė NATO, nors vėliau paaiškėję ekonominiai nuostoliai iki šiol verčia abejoti tokių argumentų teisingumu.
Be abejo, tiek Kazmunaigaz, tiek ir akcijas jau įsigijęs PKN Orlen negali būti lyginami su 10 tūkst. litų kapitalą turėjusia įmone Williams Lietuva, tačiau teigti, kad lenkų atėjimas į Mažeikius galutinai užbaigs šias beveik dešimtmečio batalijas, taip pat negalima.
Ką mums siūlo didžiausia Vidurio Europoje naftos perdirbimo kompanija, save vadinanti PKN Orlen? Lenkai teigia, kad be Mažeikių naftos jie valdo dar 6 naftos perdirbimo įmones: Ploke, Trzebinoje bei Jedlicėje (Lenkijoje) ir Litvinoje, Kralupėje bei Pardubicėje (Čekijoje). Bendras šių įmonių metinis naftos perdirbimo pajėgumas yra 21,7 milijono tonų. Ši kompanija taip pat valdo mažmeninės prekybos naftos produktais tinklą (2700 degalinių), kuris, be minėtų dviejų šalių, dar veikia Vokietijoje ir apima ORLEN BLISKA, STAR bei BENZINA prekinius ženklus. Tačiau, kaip ir daugelis kitų Europos naftos produktų gamintojų, PKN Orlen yra priklausoma nuo rusiškos naftos tiekimo. Tiesa, iki sandorio dėl Mažeikų, jokių nesusipratimų nebuvo, nes Rusijos naftos kompanijos iki šiol nereiškė didelių pretenzijų į Vidurio Europos gamybines rinkas. Tačiau Mažeikių nafta, atsižvelgiant į ilgametes LUKoil pastangas turėti joje savo įtakos svertus, gali būti visai kas kita.
Tačiau šioje istorijoje yra ir dar vienas svarbus aspektas. Priimant prielaidą, jog dabartinė kova dėl Mažeikių naftos akcijų buvo savotiška vakarietiškų interesų bei interesų iš Rytų priešprieša, kurią išreiškė ne pirmo ryškumo kompanijos, negalima pamiršti ir to, kad artimiausioje ateityje Lietuvos valstybė čia nebevaidins jokio vaidmens. Po praėjusią savaitę įvykusio Seimo pritarimo, PKN Orlen įsigys ir iki šiol Lietuvai priklaususias Mažeikių naftos akcijas, taip ši lenkų kompanija faktiškai taps vienvaldžiu įmonės savininku (84,36 proc. akcijų). Atsižvelgiant į Lietuvos mažmeninės degalų rinkos priklausomybę nuo Mažeikių naftos produkcijos, galimas naftos tiekimo iš Rusijos komplikacijas bei lenkų pažadus vežtis žaliavą per Būtingę, belieka laukti tik tolesnio degalų brangimo, kuris, kaip žinia, būna ir visuotinio kainų kilimo katalizatorius.
Žinoma, gali būti ir taip, jog pakankamai nesunki PKN Orlen pergalė kovoje dėl Mažeikių naftos reiškia tai, jog valstybės tiesiogiai palaikomos Rusijos kompanijos, kaip ir Kremliuje sėdintys strategai, turi kitą energetinės įtakos regionui darymo planą. Juk netoli Sankt Peterburgo neužilgo bus baigta statyti nauja naftos perdirbimo gamykla, ko gero, priglausianti nemažai šiandien į Mažeikius tekančios rusiškos naftos.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |