Per pastaruosius septynerius metus, didžiausią strateginę svarbą turinčioje Lietuvos įmonėje „Mažeikių nafta“ jau trečią kartą keičiasi savininkai. Įdomus „sutapimas“ yra ir tas, kad trečią kartą tai vyksta šalį valdant laikinajam ministrų kabinetui. 1999 m. rudenį derybas dėl „Mažeikių naftos“ akcijų pardavimo, o galbūt ir dovanojimo su priemoka, baigė laikinoji konservatorių (TS/LK) bei krikščionių demokratų (LKDP) Vyriausybė. Vėlesnį JAV kompanijos sandorį su Rusijos „Jukos“ sėkmingai pražiopsojo Eugenijaus Gentvilo laikinasis kabinetas. Visai nesenai, pačiame šalies vidaus politikos krizės įkarštyje, ta pati nustekenta „Jukos“ pasirašė sutartį su Lenkijos kompanija „PKN Orlen“ dėl 53,7 proc. „Mažeikių naftos“ akcijų pardavimo už 1 mlrd. 492 mln. dolerių. Vyriausybė Lietuvoje ir vėl yra laikina.

Išvada ta, kad, atsižvelgiant vien tik į vietinės politikos tradicijas, pasireiškiančias „Mažeikių naftos“ akcijų pardavimo atvejais, galima daryti prielaidą, jog būtent šioje Lietuvos įmonėje egzistuoja pakankamai svarbus įvairių bei skirtingų geostrateginių energetinių interesų susikirtimo taškas. Ko gero, būtent dėl to, kad atskiros Lietuvos politinės jėgos proteguoja skirtingus interesantus, net ir vykstant trečiajam bandymui užtikrinti efektyvaus privataus kapitalo dominavimą Mažeikiuose, Lietuvos Respublikos Vyriausybė žlugo kartu su visa, 2004 m. pabaigoje suformuota valdančiąja dauguma.

Beje, dar vienas svarus argumentas, galintis įrodyti, jog į Mažeikius buvo taikomasi tiek iš Rytų, tiek ir iš Vakarų, buvo Rusijos kompanijos „Transneft“ atstovų pareiškimas, jog netolimoje ateityje Lietuvos įmonė gali susidurti su žaliavos tiekimo sunkumais. Minėtas pareiškimas buvo padarytas beveik iškart po to, kai buvo atskleistas „Jukos“ ir „PKN Orlen“ sandorio faktas, reiškęs, jog kitas realus pretendentas į „Mažeikių naftos“ savininko statusą – kazachų „Kazmunaigaz“, turėjęs kur kas svaresnį rusiškojo tranzito užnugarį, liko pralaimėjęs.

Kita vertus, šiandien, panašiai kaip ir 1999 m., kyla abejonių dėl to, ar abu pagrindiniai pretendentai į strateginės Lietuvos įmonės savininkus gali būti priskirti pasaulio naftos verslo elitui. Kad į šias gretas nepretendavo „Williams“, esamuoju laiku yra visiškai aišku. Tačiau prieš septynerius metus tuometiniai TS/LK lyderiai turėjo savų svarių politinių argumentų dėl JAV kapitalo atėjimo į Lietuvą. „Ant kortos“ tarsi buvo statoma šalies narystė NATO, nors vėliau paaiškėję ekonominiai nuostoliai iki šiol verčia abejoti tokių argumentų teisingumu.

Be abejo, tiek „Kazmunaigaz“, tiek ir akcijas jau įsigijęs „PKN Orlen“ negali būti lyginami su 10 tūkst. litų kapitalą turėjusia įmone „Williams Lietuva“, tačiau teigti, kad lenkų atėjimas į Mažeikius galutinai užbaigs šias beveik dešimtmečio batalijas, taip pat negalima.

Ką mums siūlo didžiausia Vidurio Europoje naftos perdirbimo kompanija, save vadinanti „PKN Orlen“?  Lenkai teigia, kad be „Mažeikių naftos“ jie valdo dar 6 naftos perdirbimo įmones: Ploke, Trzebinoje bei Jedlicėje (Lenkijoje) ir Litvinoje, Kralupėje bei Pardubicėje (Čekijoje). Bendras šių įmonių metinis naftos perdirbimo pajėgumas yra 21,7 milijono tonų. Ši kompanija taip pat valdo mažmeninės prekybos naftos produktais tinklą (2700 degalinių), kuris, be minėtų dviejų šalių, dar veikia Vokietijoje ir apima „ORLEN“ „BLISKA“, „STAR“ bei „BENZINA“ prekinius ženklus. Tačiau, kaip ir daugelis kitų Europos naftos produktų gamintojų, „PKN Orlen“ yra priklausoma nuo rusiškos naftos tiekimo. Tiesa, iki sandorio dėl Mažeikų, jokių nesusipratimų nebuvo, nes Rusijos naftos kompanijos iki šiol nereiškė didelių pretenzijų į Vidurio Europos gamybines rinkas. Tačiau „Mažeikių nafta“, atsižvelgiant į ilgametes „LUKoil“ pastangas turėti joje savo įtakos svertus, gali būti visai kas kita.

Tačiau šioje istorijoje yra ir dar vienas svarbus aspektas. Priimant prielaidą, jog dabartinė kova dėl „Mažeikių naftos“ akcijų buvo savotiška vakarietiškų interesų bei interesų iš Rytų priešprieša, kurią išreiškė ne pirmo ryškumo kompanijos, negalima pamiršti ir to, kad artimiausioje ateityje Lietuvos valstybė čia nebevaidins jokio vaidmens. Po praėjusią savaitę įvykusio Seimo pritarimo, „PKN Orlen“ įsigys ir iki šiol Lietuvai priklaususias „Mažeikių naftos“ akcijas, taip ši lenkų kompanija faktiškai taps vienvaldžiu įmonės savininku (84,36 proc. akcijų). Atsižvelgiant į Lietuvos mažmeninės degalų rinkos priklausomybę nuo „Mažeikių naftos“ produkcijos, galimas naftos tiekimo iš Rusijos komplikacijas bei lenkų pažadus vežtis žaliavą per Būtingę, belieka laukti tik tolesnio degalų brangimo, kuris, kaip žinia, būna ir visuotinio kainų kilimo katalizatorius.

Žinoma, gali būti ir taip, jog pakankamai nesunki „PKN Orlen“ pergalė kovoje dėl „Mažeikių naftos“ reiškia tai, jog valstybės tiesiogiai palaikomos Rusijos kompanijos, kaip ir Kremliuje sėdintys strategai, turi kitą energetinės įtakos regionui darymo planą. Juk netoli Sankt Peterburgo neužilgo bus baigta statyti nauja naftos perdirbimo gamykla, ko gero, „priglausianti“ nemažai šiandien į Mažeikius tekančios rusiškos naftos.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.