Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Rusijos opozicija ir jos kategorijos (14)

Viktoras Denisenko
2010 06 25

Pažiūrėjus į politinę Rusijos areną atrodytų, kad opozicinių jėgų joje netrūksta, tačiau nė vienos iš šių jėgų vaidmuo nėra ir, tiesą sakant, negali būti esminis. Tam yra keletas priežasčių. Visų pirma per pastarąjį dešimtmetį Rusijoje buvo įgyvendinamas autoritarinės valstybės modelis (tokie terminai kaip „suvereni demokratija“ ir „valdžios vertikalė“ – tik eufemizmai, prastai pridengiantys rusiškos politinės sistemos esmę). Autoritarinės valdymo formos netoleruoja kitos nuomonės – kitaip sakant, netoleruoja opoziciškumo. Šiandieninės Rusijos atveju galima konstatuoti, kad esamos opozicinės jėgos yra arba persekiojamos, arba prijaukintos (taigi ir realios opozicinės funkcijos neatlieka).

Žaidimas opoziciją reikalingas Maskvai tiek, kiek ir žaidimas demokratiją. Rusija yra didelė šalis su didelėmis ambicijomis. Nors vidinė šalies propaganda neretai naudoja priešiškumo Vakarams kortą, realiai Kremlius nenorėtų atsidurti globalios politikos užribyje ar atsiriboti nuo demokratinio pasaulio kokia nors nauja „geležine uždanga“. Maskvai taip pat patinka dalyvavimas didžiausiuose tarptautiniuose „klubuose“ – tokiuose kaip G8 ir G20. Galima prisiminti, kad Rusija prisijungė prie „didžiojo septyneto“ ir pavertė jį „didžiuoju aštuonetu“ dar Boriso Jelcino laikais. Šis prisijungimas savotiškai vyko avansu – Vakarai siekė paskatinti jauną šalies demokratiją. Išlikdama klubo nare Rusija, nors ir akivaizdžiai atsisakiusi demokratinio raidos modelio, negali leisti sau galutinai marginalizuotis, tad jai tenka palaikyti tam tikrą demokratinių procedūrų regimybę. Todėl, nors yra rimtų spaudos ir žodžio laisvės suvaržymų, šalyje vis dar egzistuoja žiniasklaidos priemonės, kurios gali būti laikomos opozicinėmis (tačiau jas galima suskaičiuoti ant pirštų). Panašioje situacijoje yra ir vadinamosios opozicinės jėgosю

Rusijos opoziciją galima suskirstyti į tris kategorijas. Pirmoji iš jų – vadinamoji sisteminė opozicija. Tai partijos, įrašytos į bendrą valdžios vertikalės sistemą ir atliekančios tiksliai numatytą funkciją. Šios partijos yra Rusijos politinės arenos senbuvės, pirmiausia tai Rusijos Federacijos komunistų partija (RFKP) ir Vladimiro Žirinovskio Rusijos liberalų demokratų partija (RLDP), turinti mažai ką bendro ir su liberalizmu, ir su demokratija. Po Sovietų Sąjungos žlugimo praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje tai buvo realios politinės jėgos, tačiau šiandien šios partijos, pasiekusios susitarimą su valdančiuoju režimu, dažniau atlieka širmos vaidmenį. Susitarimo esmė gana paprasta – už sukalbamumą šių partijų atstovai „praleidžiami“ į parlamentą, kur jie ir sudaro oficialiąją – sisteminę – opoziciją. RFKP ir RLDP leidžiama kritikuoti valdančiąją partiją „Vieningoji Rusija“ („Jedinaja Rossija“), tačiau ši kritika turi apibrėžtas ribas, kurių stengiamasi neperžengti. Svarbu ir tai, kad minėtų partijų atstovų opoziciškumas dažniausiai neturi įtakos balsavimui. Ir Komunistų partijos, ir V. Žirinovskio Liberalų demokratų partijos atstovai paklusniai balsuoja už visus valdančiajam režimui reikalingus įstatymus.

Dar viena partija, kuri Rusijos parlamente dabar tradiciškai kartu su RFKP ir RLDP sudaro opozicinį trikampį, yra „Teisingoji Rusija“ („Spravedlivaja Rossija“) . Tiesa, jos opozicinis vaidmuo dar menkesnis negu komunistų ar liberalų demokratų. „Teisingoji Rusija“ neretai vadinama valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ klonu, sukurtu dėl viso pikto. Nors partija oficialiai užima opozicinę padėtį, tai pasireiškia minimaliai.

Prieš keletą metų Rusijos Dūmos pirmininkas Borisas Gryzlovas pasakė sparnuotą frazę, kad „Parlamentas – ne vieta diskusijoms“. Visos sisteminės opozicijos partijos yra gerai įsisavinusios šį modernaus rusiško parlamentarizmo ypatumą, o apie kokias nors rimtesnes diskusijas Dūmoje tikrai jau seniai nebeteko girdėti.

Kitą opozicinių jėgų kategoriją sudaro vadinamoji nesisteminė opozicija. Tai labai margas darinys, čia dalyvauja platus nepatenkintų esama situacija jėgų spektras – nuo kraštutinių kairiųjų (Eduardo Limonovo nacionalbolševikai) iki tikrų liberalų ir žmogaus teisių gynėjų (tokių kaip Garis Kasparovas, Michailas Kasjanovas, Liudmila Aleksejeva ir pan.). Šios opozicinės jėgos nėra pripažįstamos valdžios, jas stengiamasi kiek įmanoma sukompromituoti ir marginalizuoti, sumenkinti jų vaidmenį. Negalima kalbėti nė apie nesisteminės opozicijos vieningumą, nors tam tikrų bandymų suvienyti savo pastangas skirtingos šio opozicinio segmento jėgos darė. Nesisteminę opoziciją pirmiausia vienija nepasitenkinimas Vladimiro Putino sukurtu autoritariniu šalies valdymo režimu. Šių opozicinių jėgų atstovai pasisako už plataus masto spaudos ir žodžio laisvę, taip pat už  laisvus ir demokratiškus rinkimus, kurie grąžintų į šalies gyvenimą realią politinę konkurenciją.

Žinoma, tarp politinių jėgų nesisteminėje opozicijoje egzistuoja ir gilių nesutarimų, pradedant ideologine platforma (vargu ar nacionalbolševikai atrastų bendrą kalbą su liberalais) ir baigiant požiūriu į politinės kovos metodus (E. Limonovas ne kartą yra kaltinęs liberalus bailumu ir inertiškumu). Tačiau kol visos šios jėgos negali išbandyti savo galimybių laisvoje rinkiminėje kovoje, šie nesutarimai nėra esminiai. Šiandien skirtingų nesisteminės opozicijos jėgų atstovus galima pamatyti įvairiose bendrose protesto akcijose (pavyzdžiui, tęstinėje protesto akcijoje, vykdomoje kiekvieno mėnesio, turinčio 31 dieną, paskutinę dieną ir skirtoje apginti 31-ąjį Rusijos Federacijos Konstitucijos straipsnį, laiduojantį piliečiams susirinkimų laisvę).

Atrodytų, oficialioji valdžia nesisteminėje opozicijoje sau rimtų konkurentų nemato, tačiau tai, kaip nirčiai jėgos struktūros vaiko šių opozicinių jėgų organizuojamų protesto akcijų dalyvius, byloja, kad Kremlius dėl nesisteminės opozicijos veiklos vis dėlto šiek tiek nerimauja. Šio nerimo priežastį galima tik numanyti. Istorinė patirtis rodo, kad nors autoritariniai režimai atrodo stiprūs, iš tiesų jie būna gana nepatvarūs. Galbūt valdantysis Rusijos režimas mano, kad nesisteminės opozicijos veiksmai iš tikrųjų kelia jam pavojų. Šių metų sausio mėnesį Kaliningrado srityje į bendrą visų opozicinių jėgų, atstovaujančių ir sisteminei, ir nesisteminei opozicijai, mitingą susirinko apie 10 tūkst. žmonių. Tai parodė, kad protesto nuotaikos Rusijos visuomenėje yra kur kas stipresnės, nei buvo manoma.

Yra ir trečioji, gana negausi, opozicinių jėgų kategorija. Tai dešiniosios pakraipos partijos, susiformavusios po Sovietų Sąjungos žlugimo ar kiek vėliau, aktyviai dalyvavusios politiniame gyvenime paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir V. Putino valdymo pradžioje, tačiau dabar išmestos iš aktyvaus politinio proceso (tokios kaip „Jabloko“, Dešiniųjų jėgų sąjunga („Sojuz pravych sil“) ir pan.). Šios politinės jėgos faktiškai neatrado savo vietos nei sisteminės, nei nesisteminės opozicijos modelyje. Prie nesisteminės opozicijos jos neplanuoja dėtis, nes šios jėgos jų yra vertinamos kaip pernelyg marginalios, neaiškios ir (kai kurios) ideologiškai nepriimtinos. Ko gero, trečiosios kategorijos partijos būtų labiau linkusios įsitraukti į sisteminės opozicijos veiklą (tokiomis pat sąlygomis kaip komunistai ir liberalai demokratai), bet Kremlius jų į šią sistemą nekviečia. Tai neįeina į jo planus, nes su šiomis partijomis asocijuojasi „demokratinis dešimto dešimtmečio chaosas“, kurį mėgsta visuomenei priminti dabartinė Rusijos propaganda, stengdamasi pateikti „autoritarinio stabilumo“ pranašumą prieš „nenuspėjamą demokratiją“.

Apskritai Rusijos opozicinės jėgos atrodo gana bejėgiškai, tačiau jų bejėgiškumas gali būti ir apgaulingas. Net sisteminė opozicija kartais leidžia sau tam tikrus demaršus. Pavyzdžiui, 2009 metų spalio mėnesį opozicinės frakcijos demonstratyviai paliko Dūmos posėdį, taip protestuodamos prieš pernelyg akivaizdžius municipalinių rinkimų rezultatų klastojimus. Tiesa, incidentas buvo gana greitai užglaistytas ir komunistai, liberalai demokratai bei „Teisingosios Rusijos“ atstovai grįžo į parlamentinius posėdžius.

Ko gero, ir pačios opozicinės jėgos netiki, kad artimiausiu metu Rusijoje kas nors galėtų pasikeisti. Svarbiausias klausimas būtų toks: ar šalyje yra nors viena rimta politinė jėga, kuri, reikalui esant, galėtų perimti valdžią į savo rankas ir suvaldyti situaciją? Kremlius pasistengė, kad tokios jėgos nebūtų, nes tai kaip tik ir reikštų realią opoziciją – realų pavojų režimui. Visa kita – tik pasekmės. Sisteminės opozicijos dalyviai nemato reikalo stengtis kurti rimtas politines programas ar pokyčių strategijas, nes supranta, kad esamoje situacijoje per rinkimus jie gaus tiek balsų, kiek nuspręs Kremlius (liberalams demokratams „standartas“ yra 8–10 proc., komunistams 15–20 proc. balsų). Nesisteminė opozicija faktiškai neturi dalyvavimo realiame politiniame gyvenime patirties, jos Rusijoje bandoma neprileisti net prie kontroliuojamų rinkimų. Be to, šių opozicinių jėgų veikla menkai žinoma plačiajai visuomenei – apie jų akcijas ir iniciatyvas nepraneša valdžios kontroliuojama žiniasklaida, kuri (ypač televizijos kanalai) yra pagrindinis informacijos šaltinis daugumai šalies gyventojų.

Rusijos politikos apžvalgininkai (tarp jų ir iš nesisteminės opozicijos stovyklos), kalbėdami apie opozicijos jėgų potencialą, mano, kad esamoje situacijoje, žlugus Putino–Medvedevo režimui, vienintelė reali opozicinė politinė jėga, galinti pelnyti pakankamai didelį visuomenės pasitikėjimą, būtų tie patys komunistai iš dabartinės sisteminės opozicijos gretų. Savo šansų greičiausiai nepraleistų ir V. Žirinovskio liberalai demokratai. Pagal apklausos rezultatus, šios dvi politinės jėgos daugumai Rusijos gyventojų simbolizuoja „tikrą opoziciškumą“, o tai reiškia – tikrą alternatyvą esamai ideologinei sistemai. Iš esmės tai nelabai džiugi žinia tiems, kas mano, kad geriausias kelias Rusijai vis dėlto būtų vakarietiškas liberaliosios demokratijos modelis.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 14)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras