Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Irano politinė aklavietė, arba ko siekia M. Ahmadinejadas (9)

Valentinas Mitė
2010 07 03

Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas pasiekė, kad Iranas sulaukė naujų Jungtinių Tautų sankcijų. Papildomas sankcijas taip pat įveda Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga. Tiesa, Turkija ir Brazilija už šias sankcijas nebalsavo, bet jos Jungtinėse Tautose neturi veto teisės, todėl Teheranas gavo vien šiokią tokią moralinę paramą, kuri vargu ar išves Iraną iš politinės, diplomatinės ir ūkio izoliacijos.

Kaip Iranas atsidūrė tokioje izoliacijoje?

2005 metais, prezidentu išrinkus M. Ahmadinejadą, Irano politinis peizažas pasikeitė. Jo atėjimas į valdžią reiškė, kad atėjo karinga neokonservatyvi grupuotė, remiama kraštutinio dešiniojo religinio elito ir „Revoliucijos sargybinių“, vienos rimčiausių karinių Irano organizacijų. Pats M. Ahmadinejadas atstovauja jaunųjų politinių radikalų grupei, iki jo pergalės buvusiai politinio gyvenimo nuošalėje. M. Ahmadinejadas ir jį supantys politikai įsitikinę, kad senasis dvasinis Irano elitas išsikvėpė ir jiems 1979 metų islamo revoliucijos idealai nebeturi tokios vertės kaip anksčiau. Jis ir jo aplinka siekia sukurti kariniu požiūriu stiprią valstybę, pajėgsiančią platinti „tikruosius“ revoliucijos idealus visame musulmoniškame, ir ne tik musulmoniškame, pasaulyje. M. Amadinejadas neabejoja, kad iki jo atėjimo aštuonerius metus šalį valdžiusio prezidento Mohammado Khatami politika neatitiko Irano Islamo Respublikos interesų, o visos reformos buvo tik pasmerkimo vertas bandymas importuoti šaliai svetimą Vakarų demokratijos viziją. Galima rasti paralelių tarp M. Ahmadinejado „revoliucijos“ ir 1930 metais Stalino vykdyto senųjų bolševikinių kadrų valymo politikos. Abiem atvejais revoliuciją vykdę politiniai veikėjai tapo nereikalingi atėjus į valdžią naujoms radikalioms, kraujo pralieti nebijančioms kraštutinėms grupuotėms. Skirtumas tik toks, kad Irane naujasis režimas įsitvirtindamas nenužudė milijonų savo šalies gyventojų. Tačiau jeigu Iranas tęs savo nesutaikomą politiką, ypač branduolinių ginklų kūrimo srityje, jo laukia labai sunkūs laikai, kuriuos gali vainikuoti karas su Vakarais.

Svarbiausias dabartinio Irano siekis yra apsiginkluoti branduoliniais ginklais. Nepaisant visų įrodymų, kad šalis slapta kuria branduolinę bombą, Teheranas tai neigia. Dabartinio šalies prezidento tvirtinimu, Iranas, kaip ir visos valstybės, turi teisę į taikią branduolinę energetiką. Tačiau M. Ahmadinejadas forsuoja ne ką kita, o karinės pramonės vystymą. Be to, Iranas yra gamtiniais ištekliais dosniai apdovanota šalis, galinti apsirūpinti sava naftą ir dujomis. Iranas taip pat, be jokių abejonių, gali būti vienu didžiausių energetinių resursų eksportuotojų. Ši galimybė dabar yra faktiškai prarasta, nes šalis gyvena ekonominių sankcijų režimu. Pažymėtina, kad Irane jau kuris laikas benzinas yra normuojamas, tačiau milijardai metami ne dujų bei naftos išgavimui ir perdirbimui tobulinti, o branduolinei energetikai. Kol kas nė viena branduolinė elektrinė Irane neveikia, o televizija reguliariai pranešinėja apie sėkmingus naujų raketų bandymus ir vis didesnius nuotolius, kuriuos naujosios raketos gali nuskristi (ir nunešti būsimus branduolinius užtaisus). Taigi, nors šalies prezidentas ir teisus kalbėdamas apie Irano teisę plėtoti taikią branduolinę energetiką, jis apsimeta nesuprantąs, kad ne taiki energetika, o branduoliniais ginklais ginkluota religinių fanatikų valdoma valstybė kelia pasaulio bendruomenės susirūpinimą. Kalbant apie branduolinius ginklus, vertėtų prisiminti ir vieną faktą, būdingą šiitų islamui: leistina meluoti kitatikiams, jeigu tai atitinka islamo interesus. Irano radikalų supratimu, šalies nacionaliniai interesai ir pretenzijos tapti didžiąja valstybe reikalauja savo arsenale turėti atominę bombą, juolab kad nesutaikomas priešas Izraelis yra branduolinė valstybė.

Porevoliucinio Irano santykiai su Izraeliu, šacho valdymo laikais sąjungininku, niekada nebuvo geri. Tačiau M. Ahmadinejadas juos pablogino tiek, kad vargu ar galima labiau. Niekas iš buvusių Irano Islamo Respublikos vadovų nėra tiek daug kartojęs, kad Izraelis turi būti nušluotas nuo žemės paviršiaus. M. Ahmadinejadas prisidengia palestiniečių išlaisvinimo siekiais, bet jo karinga retorika ne padeda Palestinos valstybės sukūrimui, o tik jį sunkina. Izraeliui buvo aiškiai leista suprasti, kad pirmieji Irano raketų smūgiai teks žydų valstybei. Dar labiau Izraelio nesaugumą didina tai, jog tiek „Hezbollah“ Libane, tiek „Hamas“ Gazos Ruože yra finansuojami ir remiami Irano.

M. Ahmadinejado valdymo laikais Iranas vėl tapo rimtu veikėju tarptautinėje arenoje, ne tik islamiškame pasaulyje. M. Ahamadinejadas siekia reformuoti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą: padidinti jos narių, turinčių veto teisę, skaičių. Jo argumentai yra daug kam suprantami ir ne vien Iranas siekia, kad visam pasauliui svarbius klausimus spręstų daugiau nei penkios valstybės. Tačiau šis sumanymas Iranui turi kitą prasmę. Padidinus Saugumo Tarybos narių skaičių atsiranda labai didelė galimybė, kad jokie svarbūs sprendimai nebus priimti. Sakykim, balsuojant už naująsias sankcijas Iranui, naujoji Teherano „draugė“ Brazilija tikriausiai jas būtų vetavusi, jeigu tik būtų turėjusi veto teisę.

Sunku apkaltinti M. Ahmadinejadą nenuoširdumu. Jis yra populistinis politikas ir nuoširdus religinis fanatikas. Kaip kadaise bolševikai tikėjo pasauline revoliucija ir rojaus žemėje sukūrimu, taip M. Ahmadinejadas tiki šiitų Pažadėtojo Mahdžio atėjimu ir idealios visuomenės sukūrimu. Tai turį įvykti jo valdymo laikais ir tada jis perduosiąs valdžią Mahdžiui. Šią pasaulio įvykių versiją jis išdėstė savo kalboje Jungtinėse Tautose. Dar daugiau, jo manymu, Mahdis jau yra atėjęs, o JAV pradėjo karą Irake siekdamos jį surasti ir nužudyti.

M. Ahmadinejado pasaulėžiūra yra pavojingesnė nei bolševikų, kurių valstybė galų gale subyrėjo kaip kortų namelis. Bolševikinėje ideologijoje nebuvo vietos Dievui, o Irano prezidento pasaulio supratime visa ko centras yra Dievas. Šiuo atveju, kaip sakoma, „jeigu Dievas su mumis, kas tada prieš mus?“ Tačiau M. Ahmadinejadas užmiršta, kad tai, kas Irane yra Dievas ir Mehdis, visam kitam pasauliui yra tuščia sąvoka.

Problemų yra ne tik religinių.

Protestai, kilę po pernai vasarą suklastotų rinkimų, kuriuos „laimėjo“ M. Ahmadinejadas, parodė, kad prezidento neremia gana didelė Irano dvasinio elito dalis.

Tačiau vyriausiasis Irano dvasinis vadovas, didžiausias autoritetas valstybėje, ajatola Ali Khamenei'us prezidentą remia. To kol kas užtenka, kad jis valdytų šalį.

Yra ir kitas, politinis aspektas. Ir prezidentą M. Ahmadinejadą remiančios, ir jam oponuojančios grupuotės yra porevoliucinio Irano elitas, nesutariantis, kokia turi būti šalies vidaus bei užsienio politika. Tačiau Irane vyksta ne tik politinė, bet ir demografinė kartų kaita. Dauguma šalies gyventojų yra jauni žmonės, gimę po Islamo revoliucijos. Šios revoliucijos idėjos jiems dažnai tiek pat svarbios, kiek Leonido Brežnevo valdymo laikais jauniems žmonėms buvo svarbūs Spalio revoliucijos siekiai. Todėl yra tik laiko klausimas, kada Irane atsiras opozicija, nieko bendro neturinti nei su šalį valdančiais mulomis, nei su Islamo revoliucijos ideologija.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 9)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras