Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Moldova – savęs atradimo kelyje (12)

Viktoras Denisenko
2010 07 23

Moldova – dar viena šalis, siekianti ištrūkti iš Rusijos traukos lauko. Savo kelyje ji susiduria su tais pačiais sunkumais kaip ir daugelis posovietinių respublikų.

Svarbių pokyčių politiniame Moldovos gyvenime įvyko 2009 metų pavasarį. Parlamentinė ir kaip pasekmė prezidentinė krizė lėmė politinių jėgų, stovinčių prie valstybės vairo, pasikeitimą. Prieš tai nuo 2000 metų šalį valdė Moldovos komunistų partija, jos lyderis Vladimiras Voroninas du kartus buvo išrinktas prezidentu (valstybės vadovą Moldovoje renka parlamentas). Įdomu tai, kad į valdžią komunistai ėjo su šūkiais apie Moldovos ir posovietinės erdvės (ypač – Rusijos) ryšių stiprinimą. Tačiau vėliau Komunistų partija pradėjo deklaruoti, kad vienintelis teisingas šalies kelias turėtų būti į Europos Sąjungą. O santykiai su Kremliumi buvo stipriai subjurę.

Galima teigti, kad pastaraisiais valdymo metais Moldovos komunistų partija ėmė virsti savotišku europietiškai orientuotu socialdemokratiniu judėjimu, tačiau tai situacijos šalyje nepagerino. Moldova yra gana skurdi šalis. Nemaža dalis jos gyventojų yra išvažiavusi į Rusiją dirbti nekvalifikuoto darbo. Tarp kitų Moldovos problemų – ir separatistinės Padnestrės klausimas, kurio niekaip nepavyksta išspręsti.

2009 metais Moldovos komunistų partija irgi faktiškai laimėjo rinkimus. Per pakartotinius parlamento rinkimus liepos mėnesį (prieš tai išrinktas parlamentas buvo paleistas, nes nesugebėjo išrinkti prezidento) jie surinko 44,69 proc. balsų ir užėmė parlamente 48 vietas (iš 101), tačiau opozicinės liberaliosios jėgos, kurių atstovams atiteko likę mandatai, sugebėjo susitarti dėl valdančiosios koalicijos. Šios jėgos sudarė Aljansą už europinę integraciją, jo pavadinimas nedviprasmiškai nurodo politinės darbotvarkės kryptį. Tiesa, atsirado ir keblumų – susivienijusių liberaliųjų jėgų balsų skaičiaus nepakanka, kad jos galėtų išrinkti prezidentą (o tai gresia dar viena parlamentine krize). Dabar šalies vadovo pareigas laikinai eina parlamento pirmininkas Michajus Gimpu (Mihai Ghimpu).

Šiuo metu, siekdama išeiti iš politinės aklavietės, valdančioji dauguma ruošia šalies Konstitucijos pakeitimus. Šios pataisos įsigalios, jeigu joms visuotiniame referendume pritars daugiau negu pusė visų balso teisę turinčių Moldovos piliečių. Viena svarbiausių siūlomų pataisų susijusi su prezidento rinkimo tvarka: siūloma, kad šalies vadovas būtų renkamas visuotinio balsavimo būdu. Tai leistų dabartiniam parlamentui atsikratyti šios – šiuo metu neišsprendžiamos – problemos.

Moldovos gyvenimą drasko ir politiniai nesutarimai – taip pat ir pačioje valdančiojoje koalicijoje. Birželio 24 d. laikinai einantis prezidento pareigas M. Gimpu pasirašė įsakymą, kuriuo birželio 28-ąją paskelbė sovietinės okupacijos diena. Šis sprendimas nevienareikšmiškai buvo sutiktas ne tik valdančiųjų liberalų oponentų, bet ir šalininkų gretose. Prabilta apie bandymą supriešinti Moldovos visuomenę ir siekį sugadinti santykius su Rusija. Galiausiai liepos 12 d. Moldovos Konstitucinis Teismas pripažino, kad M. Gimpu įsakymas neatitinka Konstitucijos.

Žinoma, sovietinės okupacijos ar neokupacijos klausimas nėra pati didžiausia dabartinės Moldovos problema, tačiau jis gali būti rimtesnis, nei atrodo. M. Gimpu siūlymą galima laikyti savo istorijos paieškos iniciatyva. Šis reiškinys būdingas faktiškai visai posovietinei erdvei. Istorijos paieška užsiėmė net Rusija: ji bandė (ko gero, ne visai sėkmingai) savo istorinėje sąmonėje sutaikyti skirtingus periodus.

Ieškodama savo istorijos Moldova atsiduria sudėtingoje situacijoje. Moldovos Respublika, o tiksliau – Moldovos SSR, atsirado žemėlapyje 1940 metais po liūdnai pagarsėjusio Molotovo-Ribbentropo pakto, pagal kurį Sovietų Sąjungai atiteko Besarabija. Iš jos ir dalies nuo 1924 metų Ukrainos sudėtyje egzistavusios Moldovos Autonominės Sovietinės Socialistinės Respublikos buvo suformuota MSSR. Tad geografiškai šiandienės Moldovos didžiosios dalies tarpukario istorija buvo susijusi su Rumunija, o ne su Sovietų Sąjunga. Tačiau dabartinės Moldovos, kaip atskiros valstybės, mentalitetas formavosi sovietmečiu (skirtingai, pavyzdžiui, negu Baltijos šalių, kurios turėjo nepriklausomybės ir valstybingumo patirtį). Todėl galima teigti, kad tai yra jauna valstybė, nuo Sovietų Sąjungos žlugimo momento bandanti atrasti save naujoje geopolitinėje architektūroje.

Sovietmečio įvertinimas – tai dalykas, nuo kurio naujoji šalies valdžia bando atsispirti formuodama aktualiąją darbotvarkę. Šis įvertinimas – sovietinės agresijos ir okupacijos konstatavimas – yra gana dėsningas, nes liberaliosioms jėgoms nėra būdinga žavėtis totalitarizmu. Tačiau tokie žingsniai visada sulaukia skausmingos Maskvos reakcijos. Rusija, pati dar nepribrendusi rimtam sovietinio periodo perkainojimui, yra linkusi neleisti to daryti ir savo buvusiems satelitams. Todėl Moldovos politikų nepasitenkinimas M. Gimpu sprendimu buvo susijęs labiau ne su ideologinėmis dimensijomis (pripažinti sovietmetį okupacija ar ne), o su baime, kad toks sprendimas įsiutins Rusiją ir ji imsis atsakomųjų veiksmų (iš esmės taip ir nutiko – žr. „Geopolitikoje“ Č. Iškausko straipsnį „Moldaviškas vynas – politinių sprendimų įkaitas“). Į Maskvos nuomonę siekiama atsižvelgti ir todėl, kad jos vaidmuo svarbus kalbant apie separatistinį Padnestrės rajoną. Bijoma, kad Rusija gali reikšti nepasitenkinimą provakarietiška Moldovos politika, destabilizuodama situaciją šiame probleminiame regione (2008 metų įvykiai Gruzijoje vis dar yra aktualus ir nepamirštas pavyzdys).

Kita vertus, nemaža dalis Moldovos gyventojų su viltimi žiūri Europos Sąjungos link. ES narė yra Moldovai artima Rumunija. Beje, prieš stojimą į Europos Sąjungą Bukareštas suteikė Moldovos gyventojams galimybę gauti antrą – Rumunijos – pilietybę. Taigi tą dieną, kai Rumunija tapo ES nare, ir nemaža dalis Moldovos gyventojų (kai kuriais skaičiavimais – per 100 tūkst.) tapo susivienijusios Europos piliečiais. Šia galimybe ypač aktyviai naudojosi jaunimas, kuriam Rumunijos pasas suteikia galimybę nevaržomai keliauti po Europą.

Tačiau ne istorijos peripetijos, o skurdas tebėra svarbiausia Moldovos problema. Sakyčiau, tai yra pats didžiausias iššūkis, su kuriuo tenka tvarkytis naujajai šalies valdžiai. Nuo to, kaip greitai ir sėkmingai tai pavyks padaryti, priklauso daug kas. Kad į valdžią atėjo liberaliosios jėgos, dar nereiškia, jog gyvenimas akimirksniu pagerės (o kaip tik toks mitas gajus posovietinėse visuomenėse). Vakarietiško tipo valdžia automatiškai negarantuoja vakarietiško gyvenimo lygio. Tai tik prielaida pozityviems pokyčiams, o jiems pasiekti gali prireikti ne vieno nepopuliaraus sprendimo. Todėl naujoji Moldovos valdžia rizikuoja nuvilti visuomenę – ypač jeigu apsiribos tik deklaratyviais, teoriniais dalykais, tokiais kaip savo istorijos paieška. Panašią krizę patyrė liberaliosios jėgos Ukrainoje po Oranžinės revoliucijos, kai palaikę permainas žmonės nesulaukė greito savo lūkesčių išsipildymo. Moldovai dabar reikia labai gerai apgalvotos ir subalansuotos ekonominės politikos, efektyvių esminių reformų. Jei tai pavyks padaryti, lengviau bus galvoti ir apie savo istorijos paiešką – apie savęs atradimą Europoje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 12)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras