Lietuvos viešajame diskurse vis dažniau kalbama apie stiprėjančias grėsmes iš Rytų, gresiančias mūsų valstybės nacionaliniam saugumui. Labiausiai įsimintina saugumo vadovo A. Pociaus nelabai konkreti, apie šias grėsmes įspėjanti kalba visuomenėje įnešė sumaištį bei inspiravo atitinkamą susidomėjimą šia tema: įvairiuose valstybės lygmenyse. Pradėta ieškoti įvairiausių sąsajų su Rusijos spec. tarnybomis ir atvirkščiai, bandyta grėsmes ir kalbas apie jas įvardinti populistinėmis. Svarbiau būtų nustatyti ne tai, ar šios rytinės kaimynės suponuojamos grėsmės yra tikros ar tariamos, bet ar galima jų prevencija. Kitas klausimas, ar tokia prevencija yra ir ar išvis vykdoma Lietuvoje?

Politinis lygmuo

Šiandien viešajame diskurse populiariausia tampa kalbėti apie paskutines realijas, krečiančias Lietuvos politinį elitą, t.y. atskiros partijos finansavimo užkulisius. Ne taip seniai Lietuvos valstybės tarptautinį įvaizdį sukrėtė buvusio Lietuvos prezidento R. Pakso apkalta, inspiravusi nemaža kalbų apie Rusijos jėgų dalyvavimą Lietuvos politiniame gyvenime.

Rusijos siekis sukurti vieningą energetinę erdvę posovietinėse valstybėse neginčytinas. Vienas didžiausių reiškinių, numatančių atitinkamą saugumo grėsmę, yra Lietuvos energetinė priklausomybė nuo didžiojo kaimyno Rytuose. Prevencijos prieš šią grėsmę priemonės tėra diskusijų lygmenyje, kaip, pavyzdžiui, nesenai įvykusioje Vilniaus konferencijoje. Bet ar įmanoma alternatyvi energetikos tiekėja, tuo labiau, jog ir pati ES, į kurios nurodymus ir sprendimus privaloma atsižvelgti nacionaliniame lygmenyje, vykdo pragmatišką politiką su taip jai reikalingu dujų tiekėju Rusija, tuo pačiu iš dalies ignoruodama atskirų valstybių – šiuo atveju posovietinės erdvės valstybių saugumo interesus.

Rusijos energetinės politikos monopolizavimui reikalingi ir atitinkami įtakos svertai, kurių svarbiausias šiuo metu galėtų būti energetikos „politizavimas“, pavyzdžiui, kontraversiškai Lietuvoje vykstantis „Mažeikių naftos“ pardavimas. Ne paskutinę vietą užima ir prorusiškai nusiteikusio elito parama atitinkamai palankiems Rusijai ekonominiams sprendimams. Susirūpinimą turėtų kelti ir faktas, jog Rusijos verslininkų (dažnai priklausančių Rusijos politiniam elitui) dėmesio centre yra stambiausi ir strategiškai svarbiausi Lietuvos objektai – „Mažeikių nafta“, „Rytų skirstomieji tinklai“ bei „Lietuvos geležinkeliai“.

Bet, antra vertus, racionalūs Lietuvos vidaus poreikiai suponuoja ir paskutines politines diskusijas apie pragmatiškesnę, minkštesnę, atsargesnę Rytų politiką. Nors ir įvardijusi save regiono demokratijos skleidėjos lyderiu, Lietuva vis dažniau patiria vidinius politinius sukrėtimus, dažnai teigiama, jog inspiruojamus Rusijos, nepritariančios Vakarų pasaulio demokratizacijos procesui. O politinio nestabilumo Lietuvoje didinimas labiausiai naudingas Maskvai – politinės padėties destabilizavimas Lietuvoje neišvengiamai diskredituoja mūsų valstybės įvaizdį Europos Sąjungoje ir ypač NATO.

Tai, kad Rusija bando per ekonominius ir politinius procesus daryti įtaką Baltijos bei Vakarų šalims, nebėra paslaptis. Paslaptimi visuomenei išlieka konkrečių prevencinių priemonių strategija, kuri taip iki šiol dar neparengta, nors rytinių grėsmių fobija yra nuosekliai didinama viešajame diskurse.

Lietuvos visuomenė XXI a.: rusiškasis mentalitetas?

Anot Leonido Donskio, kultūrine prasme lietuviai yra rusofilai, politine – rusofobai. Neelitinis Lietuvos visuomenės sluoksnis teigia, jog gyvenimas „prie komunistų buvo nepalyginamai geresnis“ ir renkasi savo mentalitetui artimas rusiškos kultūros televizijos laidas ir balsuoja už rytinius kaimynus kultūros renginiuose.

Jeigu politiniame lygmenyje vis dažniau šnekame nors ir apie deklaratyvias prevencines priemones, tai kultūriniame lygmenyje, atrodo, rusų kultūros invazija yra skatinama. Rusijos kultūrinis imperializmas (arba kolonializmas) ir informacinės erdvės sklaida Lietuvoje akivaizdi – pradedant simpatija rusiškajai popso kultūrai ir baigiant rusiškų laidų įgarsinimo lietuviškai stoka. Kyla klausimas, kodėl rusų kalba tampa privilegijuota, kai kitus Vakarų kultūros filmus ar laidas matome įgarsintus lietuviškai?

Anot Leonido Donskio, „Informacinis ir propagandinis karas iš esmės yra ne kas kita kaip šaltasis karas. Jį Rusija jau akivaizdžiai kariauja prieš Baltijos šalis – tiesiog šis karas tai suintensyvinamas, tai kiek nuslopinamas“. XIX a. vykdyta Lietuvos rusifikacija kai kurių istorikų yra traktuojama kaip buvusios polonizacijos neutralizacija. Ar šiandien rusiškos kultūros pagalba neutralizuojama vesternizacija, kurios keliama mistifikuota grėsmė lietuviškajam tautiniam identitetui yra dažnai hiperbolizuojama?

Apie Rusijos informacinės erdvės plėtimą kalbama daug, pvz.: rūpestį kelia ir rusiškų mokslo įstaigų veikla, kaip pernai pagarsėjusi Tarptautinė Baltijos akademija. Teigiama, jog šioje ir kitose rusų įstaigose formuojamas rusiškas mentalitetas, todėl manoma, kad šias aukštąsias mokyklas baigę pareigūnai gali būti priklausomi nuo Rusijos ir atitinkamos Rusijos tarnybos gali skverbtis į Lietuvos valstybės struktūras.

***

Kovojant su tariamomis ar tikromis grėsmėmis iš Rytų, pirmiausiai reikalingas nacionalinis pasitikėjimas – pradedant individualiame pilietiniame lygmenyje, tada savo valstybe (tiksliau, valdančiuoju politiniu elitu) ir aljansiniais partneriais.

Deja, šiuo metu per dažnai už uždarų durų vykstantys Lietuvos partijų koalicijos partnerių susitarimai ir ginčai rodo, jog rūpinamasi ne ES ar kitų Vakarų struktūrų paramos panaudojimo efektyvumu, tikslingumu, bet jos paskirstymu pagal vadovaujančio politinio elito įtakos sferas, nebūtinai atitinkančias Lietuvos nacionalinius interesus. Galbūt todėl reikėtų pritarti buvusio Lietuvos kariuomenės vado Jono Kronkaičio minčiai, jog šiuo metu Lietuvos vidinės grėsmės (valstybinė korupcija) yra didesnės nei išorinės…Tik sėkmingas vidinių valstybės problemų išsprendimas suponuotų atitinkamą stabdymo barjerą ir kylančioms grėsmėms iš išorės.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.