Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS) – tai beveik du dešimtmečius egzistuojanti posovietinių valstybių sąjunga, kurios narėmis šiuo metu yra 11 šalių (tiesa, dvi iš jų – Turkmėnistanas ir Ukraina de jure nėra visateisės NVS narės). Iš esmės ši sąjunga atitinka tarptautinei organizacijai keliamus reikalavimus: šalys pasirašė NVS steigimo sutartį; sąjungą sudaro suverenios valstybės, per organizaciją siekiančios tam tikrų tikslų, kurių negalėtų įgyvendinti veikdamos vienos; be to, organizacija yra sukūrusi reikiamas institucijas, kurios gali priimti ir įgyvendinti bendrus šalių nutarimus.

Vis dėlto NVS, kaip tarptautinei organizacijai, trūksta efektyvumo. Per pirmus penkiolika Sandraugos gyvavimo metų buvo priimta šimtai įstatymų projektų, tačiau iš jų įgyvendinta – tik apie dešimtadalį. Per paskutiniuosius metus šio tarptautinio darinio įvaizdis pasaulio akyse dar labiau sumenko. To priežastimi tapo ne tik Gruzijos pasitraukimas iš Sandraugos, bet ir pastarasis NVS vadovų susitikimas. Jis vyko Moldovoje 2009 metų spalį ir žurnalistų buvo pramintas organizacijos laidotuvėmis, mat dalyvavo tik 7 NVS šalių vadovai. Negana to, susirinkusieji nepriėmė jokio nutarimo dėl NVS integracijos ateityje ir net nesugebėjo susitarti dėl susitikimo darbotvarkės.

Kitas NVS viršūnių susitikimas turėtų vykti 2010 metų pabaigoje Maskvoje. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas oficialiai paskelbė, kad didžiausias dėmesys šiemet bus skiriamas inovacijoms, moksliniams tyrimams ir šalių bendradarbiavimui šiose srityse. Tokia susitikimo tema atskleidžia, kad susitarti dėl glaudesnės integracijos NVS šalys sugeba tik tais klausimais, kurie nesusiję su esminiais politiniais sprendimais.

To įrodymas – per visą organizacijos gyvavimo laiką neišspręsti teritoriniai valstybių ginčai. Armėnija ir Azerbaidžanas iki šiol oficialiai nėra nutraukę karo dėl Kalnų Karabacho, nors ginkluotas konfliktas tarp šių šalių prasidėjo dar 1994 metais. Nėra sutarimo ir dėl Pietų Osetijos bei Abchazijos nepriklausomybės pripažinimo – Rusija kol kas lieka vienintelė NVS narė, pripažinusi atskilusius Gruzijos regionus. Nesutarimų kyla ir tarp Rusijos su Ukraina bei Kirgizijos ir Uzbekijos. Nesenos uzbekų žudynės Kirgizijai priklausančioje Ferganos slėnio dalyje, pramintoje Azijos Ruanda, dar kartą įrodė, kad Sandraugai trūksta tvirto stuburo – į skerdynes NVS kartu su visu pasauliu žiūrėjo pro pirštus.

Be teritorinių konfliktų, kyla ir aibė ekonominių nesklandumų. Dar dešimtame dešimtmetyje kilę sumanymai sukurti bendrą ekonominę erdvę iki šiol nėra įgyvendinti. Nepavyksta organizuotai derinti veiksmų siekiant prisijungti prie Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO). Drausmės ekonominiam bendradarbiavimui neprideda ir nuolatinis šalių, ypač Rusijos, polinkis paversti ekonomiką politinio spaudimo įrankiu, pavyzdžiui, taikyti sankcijas Moldovos vyno ar Baltarusijos pieno produktų importui.

Turbūt svarbiausia priežastis, kodėl NVS efektyvumas yra toks menkas, yra skirtingas šalių narių požiūris į šią organizaciją. Dalis valstybių tikėjosi, kad pavyks sukurti kažką panašaus į konfederaciją, savo veikimo modeliu primenančią Europos Sąjungą (ES). Kitos šalys kratėsi bet kokios minties apie viršesnes nei valstybinės organizacijos institucijas ir NVS matė tik kaip tarpvyriausybinę organizaciją, kurioje nebūtų ribojamas narių suverenumas. Dar vienas paplitęs požiūris buvo išsakytas paties Vladimiro Putino. Anot buvusio Rusijos prezidento, NVS paskirtis buvo posovietinių šalių „civilizuotas išsiskyrimas“. Po Sovietų Sąjungos žlugimo NVS turėjo padėti naujosioms valstybėms spręsti problemas, kilusias dėl susikertančių interesų, pavyzdžiui, užkirsti kelią galimiems kariniams konfliktams dėl sienų, taip pat padėti įveikti ekonominius sunkumus, kurie buvo bendros planinės ekonomikos pasekmė.

Kai „civilizuotas išsiskyrimas“ įvyko, reikėjo permąstyti organizacijos ateitį, tačiau nauja NVS vizija nebuvo sukurta. Regione susibūrė daugybė smulkesnių organizacijų, kurios, nors susidūrė su sunkumais, vis dėlto galėjo lanksčiau spręsti įvairius klausimus, tarp jų – susijusius su politine, karine ar ekonomine integracija. Glaudesnės integracijos priežastys tokiose organizacijose yra dvi: mažesnis regionas arba orientavimasis į kurią nors konkrečią sritį (pavyzdžiui, karinę).

Viena sėkmingesnių posovietinės erdvės organizacijų yra Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (KSSO), dažnai laikoma atsvara NATO. Organizacijai priklauso 7 valstybės, kurios taip pat yra ir NVS narės. KSSO vienija veiksmus karinėje sferoje. Šių metų liepą organizacija atnaujino pranešimus apie koordinuotus šalių narių veiksmus siekiant įgyvendinti jungtinės oro erdvės apsaugos sistemos radarų modernizavimo planą.

Kitas efektyvesnės nei NVS integracijos pavyzdys – šiemet pradėjusi veikti Muitų sąjunga tarp Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano. Tiesa, pastaraisiais metais brolišką Maskvos ir Minsko meilę pakeitė vis dažnesni apsižodžiavimai, mėginimai šantažuoti ir po jų einantys atsakomieji veiksmai, tokie kaip, sakykim, sumažintas Rusijos dujų tiekimas į Baltarusiją. Nepaisant nesutarimų, liepos viduryje pasirodė pranešimų, kad prie šios sąjungos laipsniškai turėtų prisijungti ir kitos NVS šalys, tačiau ne visos. Muitų sąjungos nariais nenorėtų tapti Azerbaidžanas, Turkmėnistanas ir Uzbekistanas. Tokios išimtys dar kartą parodo, kad suvienyti visą NVS regioną šiuo metu nepaprastai sudėtinga.

Apibendrinant galima teigti, kad NVS kaip tarptautinė organizacija, kurios tikslas yra priimti ir įgyvendinti šalims narėms reikalingus sprendimus, merdi. Posovietinės valstybės pastebi, kad daugiau naudos gauna iš smulkesnių regioninių arba į tam tikrą veiklos sferą orientuotų darinių. Todėl NVS tenka konkuruoti su kitomis posovietinėje erdvėje veikiančiomis organizacijomis, o jų yra nemažai (jau minėtos KSSO ir Muitų sąjunga, taip pat Eurazijos ekonominio bendradarbiavimo organizacija EurAzES, Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija, GUAM, vienijanti Gruziją, Ukrainą, Azerbaidžaną bei Moldovą, ir kt.). Laikui bėgant NVS turėtų išlikti reikšminga sąvoka geopolitikos žodyne, tačiau gali atsitikti taip, kad ji tiesiog apibrėš Rusijos įtakos sferoje esantį regioną, dar kitaip vadinamą jos „artimuoju užsieniu“.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.