Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Karelija vėl puoselėja susivienijimo idėjas

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
2006 06 01

Baigiamasis aktas nenumatė ateities

1975 metų rugpjūčio pabaigoje Suomijos sostinėje priimtas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Helsinkio Baigiamasis aktas įtvirtino Europos sienų nekeičiamumą ir teritorijų nedalomumą, kaip žemyno stabilumo garantą. Jis buvo patvirtintas 55 Europos valstybių vadovų, tačiau tuo metu senajame žemyne tiek savo karine galia, tiek ideologine prasme dominavo Sovietų Sąjunga.

Nei Maskvoje, nei Helsinkyje, nei bet kurioje kitoje Europos sostinėje niekas negalėjo numatyti, kad šis šimtmečio dokumentas pasmerktas žlugti. Nepraėjus nė 15 metų, Sovietų Sąjunga ėmė braškėti per visas siūles ir 1991-ųjų pabaigoje imperija subyrėjo. Tiesa, pati Maskva pradėjo ši savigriovos procesą: 1985-1986 metais kilusi „glasnost“ („viešumas“) inspiravo visos politinės sistemos permainas, kurias užbaigė M.Gorbačiovas, paleidęs „perestroikos“ („pertvarkos“) vėjus. Sovietų Sąjungą pakeitė 15 naujų Europos ir Azijos valstybių.

8-ojo ir 9-ojo dešimtmečio sandūroje griuvo ir visa sovietinė „palydovinė“ sistema, pradedant karine Varšuvos sutarties organizacija, SSRS vadovaujama ekonomine bendrija ir baigiant Berlyno sienos žlugimu, dviejų Vokietijų susivienijimu, Čekoslovakijos skilimu.

Įsiliepsnojo nauji separatizmo židiniai: iš Rytų kaimyno glėbio panūdo išsivaduoti Čečėnija, Ingušija, kitos Kaukazo respublikos, tautinio ir teritorinio savarankiškumo idėjos ėmė sklandyti Ukrainoje (Krymas, Vakarų Ukraina), Armėnijoje ir Azerbaidžane (Kalnų Karabachas), Gruzijoje (Abchazija, Osetija), Moldovoje (Padnestrė) ir kitur. Daug kur įsiliepsnojo pilietinio karo židiniai, nenuslopinti iki šiol.

Naujas stimulas pretenzijoms

Kaip bebūtų paradoksalu, tačiau Suomijos sostinėje priimtas Helsinkio Baigiamasis aktas sužadino nacionalistines nuotaikas ir Kalevalos šalyje. Šiaip jau Karelijos problema nuo pat II pasaulinio karo pabaigos yra dirbtinai slopinama, tačiau polemika dėl beveik 200 tūkstančių kv. km. ruožo Rusijos ir Suomijos pasienyje netyla.

Štai ir šiomis dienomis suomių laikraštis „Helsingin Sanomat“ paskelbė žinomo teisininko Kario Silvennoieno, pagarsėjusio skandalingais istoriniais viražais, atsišaukimą į visus suomius, kuriame grindžiama Karelijos sugražinimo Suomijai idėja. Jis ragina persikėlėlius iš Karelijos ieškoti senų nuosavybės dokumentų, kad galėtų pradėti masinį savo pasienyje turėto nekilnojamo turto ir žemės restitucijos procesą.

Pirmiausia, patariama kreipimesi, reikia nusiųsti formalų kreipimąsi Rusijos vyriausybei, o kai bus gautas neigiamas atsakymas, bylą perduoti Europos žmogaus teisių teismui. „Sėkmingam teisminiam tyrimui man pakaktų surinkti kokių dešimties žmonių grupę, o už savo paslaugas imčiau formalų 100 eurų mokestį. Aš šituo noriu užsiimti ne dėl uždarbio, bet dėl teisingumo“, pareiškė teisininkas.

Jis mano, kad jo galimi klientai turi visus šansus laimėti bylas. „Rusija, kaip paprastai, remsis 1947 metų Paryžiaus sutartimi, kuria Suomija įteisino 1944 metais padarytas teritorines nuolaidas Sovietų Sąjungai ir perleido jai Kareliją ir Karelijos sąsmauką“, – įrodinėja K. Silvennoienas, – „Bet tą sutartį pasirašė dvi valstybės, o mano klientai pareikš privačias pretenzijas. Sovietų Sąjungos laikais privati nuosavybė iš principo nebuvo pripažįstama, bet šiandieninės Rusijos teisinė bazė pasikeitė, todėl valstybė pažeidžia savo įstatymus, trukdančius savininkams pasinaudoti savo teise“.

Teisininkas neprašovė, nes kelios dešimtys persikėlėlių iš SSRS užimtos Karelijos ir jų giminaičių panoro atsiliepti į kvietimą. Apžvalgininkai teigia, kad toks ėjimas gana sėkmingas vidaus politikos srityje: privačių savininkų pretenzijos į atimtą žemę, nepretenduojant į visą Rusijai priklausančią teritoriją, sužadina atitinkamus suomių jausmus.

Bet visuomenės nuomonės tyrimo, nuolat rengiamo tarp pabėgėlių iš Karelijos, duomenimis, daugiau kaip pusė Suomijos gyventojų nepritaria idėjai keisti valstybės sieną. Susivienijimo „PRO-Karelia“, kuris siekia atkurti Suomiją prieškario ribose, atstovas Erkki Aalto sutinka, kad „šiandien daugelis suomių nenori susigražinti Karelijos – tai faktas, kurį tenka pripažinti“.

Kitas klausimas, kodėl taip yra. Pirmiausiai, suomiai bijo, kad šalį užplūs beveik pusė milijono rusiškosios Karelijos dalies uždarbiautojų. Kita vertus, juos baugina maždaug 10 milijardų eurų suma, kurios reiktų, kad būtų įdirbtos apleistos buvusios suomių žemės. Ginčą skatina kuriozai.

Prieš trejus metus panašią diskusiją įžiebė nežinomo asmens sukeltas triukšmas, kai jis Suomijos premjero Paavo Lipponeno vardu nusiuntė virtualų laišką V. Putinui su ketinimais atsiimti Kareliją, nes esą „dauguma suomių reikalauja susigražinti okupuotas teritorijas“. Kaip pranešė agentūra „RosBalt“, laiško kopijos elektroniniu paštu buvo išsiuntinėtos ir tarptautinei žiniasklaidai bei diplomatinėms atstovybėms.

Tiesa, įsilaužėlis į premjero kompiuterinį tinklą buvo sąžiningas – apatiniame laiško kampe buvo atžyma, kad visa tai tik dėl juoko… Vis dėlto suomių policija pradėjo šio incidento tyrimą, tačiau nežinia, kuo jis baigėsi. Tuo tarpu toks humoras vėl sukėlė diskusiją, ar iš tiesų suomiai negali kelti klausimo dėl savo žemių susigražinimo. Juk, kaip rašo Suomijos spauda, kiekviename juoke yra dalis teisybės…

Prisiminkime istoriją

Bolševikinės Rusijos ir Suomijos taikos sutartis buvo pasirašyta Tartu 1920 m. spalio 14 d., o 1932 m. buvo pasirašytas nepuolimo paktas, kuris vėl atnaujintas 1934 m. Prasidėjus II pasauliniam karui, Suomija paskelbė neutralitetą, bet Sovietų Sąjunga netrukus pareiškė pretenzijas į Suomijos teritoriją.

Suomijos pasiūlyti maži sienos pakeitimai netenkino Sovietų Sąjungos ir ši 1939 m. lapkričio 28 d. nutraukė nepuolimo sutartį bei pradėjo karinius veiksmus prieš Suomiją. Tautų Sąjunga paskelbė Sovietų Sąjungą užpuolike ir paragino savo narius padėti Suomijai. Tačiau efektyvios pagalbos nesulaukta. Šiame vadinamame „Žiemos kare“ suomių tauta bei kariuomenė parodė narsą ir sovietų Raudonajai armijai padarė didelių nuostolių, tačiau nelygioje kovoje nusilpusi Suomija 1940 m. vasarį buvo priversta prašyti taikos derybų. 1940 m. kovo 12 d. Maskvos sutartimi Suomija užleido Sovietų Sąjungai Karelijos sąsmauką su Viipuri, Žvejų pusiasalį, Suomių įlankos salas, Sallos ir Petsamo sritis, o Hanko (Hangö) pusiasalį išnuomojo 30 metų.

Tokiu būdu šalis neteko 10 proc. dirbamos žemės bei pramonės, 11 proc. miškų. Iš tų sričių turėjo išsikelti 400 000 suomių. Bet šis karas, kaip niekuomet anksčiau, net švedų okupacijos laikais, suvienijo suomių tautą.

Lyderių (ne)susikalbėjimas

Prasidėjus Vokietijos karui su Sovietų Sąjunga, pastarajai 1941 m. birželio 25 d. karą paskelbė ir Suomija. Vokietijai ir jos sąjungininkams pralaimint, 1944 m. rugpjūčio l d. atsistatydino šalies vadovas, o prezidentu buvo išrinktas generolas Mannerheimas. 1944 m. rugsėjo 2 d. Suomija priėmė Sovietų Sąjungos pateiktas paliaubų sąlygas, pagal kurias buvo atstatytos 1940 m. šalies sienos, bet Suomija padarė lemtingų nuolaidų: Petsamo sritis atiteko Sovietų Sąjungai, vietoje Hanko pusiasalio 50 metų išnuomotas Porkala kyšulys, karo nuostoliams padengti Suomija įsipareigojo Sovietų Sąjungai sumokėti 300 milijonų dolerių.

Nors šalį užgulė dideli ūkiniai rūpesčiai, jai pasisekė išlaikyti demokratinę santvarką, kuriai grėsmė iškilo tuomet, kai valdžią paėmė „liaudies demokratais“ pasivadinę komunistai. Generolui Mannerheimui 1946 m. kovo 4 d. atsistatydinus, prezidentu buvo išrinktas J. Paasikivis, kuris 1950 m. vėl perrenkamas. Laikantis pasyvios, sovietų neerzinančios politikos, atsisakyta dalyvauti Europos atstatymui skirtame Marshallo plane ir iš Sovietų Sąjungos nuspręsta nereikalauti 74 milijonų dolerių karo nuostolių reparacijos, be to, 1956 m. atgauta Porkkalos sritis. Paasikivio pradėtą politiką tęsė ir agrarininkas Urho Kalevas Kekkonenas, išrinktas prezidentu 1956 m. ir perrinktas 1962 m.

Šis Suomijos vadovas buvo pasirinkęs draugystės su tuometiniu SSRS lyderiu Leonidu Brežnevu poziciją ir Karelijos problema kelis dešimtmečius nuo pat 1946 metų, kai Paryžiaus taikos konferencijoje buvo susitarta dėl Karelijos perėjimo SSRS žinion, nebuvo keliama.

Tik subyrėjus Sovietų Sąjungai 1991-ųjų gruodį, o Suomijos prezidentu išrinkus Marttį Ahtisaarį, Rusijoje – Borisą Jelciną, šių lyderių susitikime Maskvoje 1994 metais buvo konstatuota, kad Karelijos padalijimas yra Stalino totalitarinės agresyvios politikos padarinys. Vėliau šios diskusijos kildavo nuolat, tačiau jos neišaugo į tarpvyriausybinių nuomonių pasikeitimo lygį.

Keletas faktų

Karelijos arealas praėjusio amžiaus pradžioje nusitęsė nuo Archangelsko šiaurėje iki Oloneto apylinkių pietuose. Carinės Rusijos laikais karelai dėl įvairių kataklizmų nuolat migruodavo. Antai XVII a., pabūgę švedų liuteronizacijos bandymų, tūkstančiai suomių karelų grįžo į Rusijos Kareliją, kad išsaugotų savo provoslavišką tikėjimą. Po Spalio revoliucijos jie atsidūrė Suomijos teritorijai priklausančioje šiaurės Karelijoje. Šiuo metu daugiausiai Rusijos karelų susitelkę Tverės srityje – vos už 200 kilometrų nuo Maskvos. 1930 metais čia jų gyveno apie 155 000, bet dėl rusifikacijos, 1989 metų surašymo duomenimis, jų čia beliko 23 tūkstančiai. Tuo tarpu visame Rusijos regione jų priskaičiuojama apie 85 000. Kitais duomenimis, iš viso save karelais laiko 131 400 regiono gyventojų.

Suomijos šiaurės ir pietų Karelijos regionuose yra maždaug 315 tūkstančių karelų, iš jų, 1997 metų surašymo duomenimis, 140 500 buvo pastovūs Suomijos gyventojai, likusieji – atsikėlę iš rusiškosios Karelijos dalies.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras