Ar Rusija gali pabėgti nuo išteklių ir resursų kurso, kurį formuoja didelės naftos kainos, ar ji bus įveikta to, ką mes vadiname „1970–1980 metų scenarijumi“? Tai klausimas, kurį dabar kelia rusai, ir autoriai Alehas Tsyvinski ir Sergejus Gurievas mano, kad jei naftos kainos išliks 70–80 dolerių už barelį, tikėtina, kad Rusija dar kartą išgyvens 1970–1980 m. Brežnevo erą su ekonomikos stagnacija ir 70–80 proc. politinių lyderių reitingais. Resursų kursas, žinoma, reiškia, kad Rusijos elitas labiau norėtų atidėti ekonomikos pertvarkymą ir valstybės politinių bei ekonominių institucijų modernizavimą, tačiau tai pakenktų ekonomikai, valstybei būtų sunku suspėti su pažangiomis ekonomikomis per kitus 10–15 metų, kaip žada pareigūnai. Greitas ir patikimas ekonomikos augimas reikalauja teisėtumo, atsakingų, gabių ir nekorumpuotų biurokratų, nuosavybės teisių apsaugos, sutarčių įgyvendinimo ir konkurencingų rinkų. Tokias institucijas sunku sukurti kiekvienoje visuomenėje, o Rusijoje ši užduotis yra ypač problemiška.

Rusijoje resursų kursą sustiprina du faktoriai. Pirma, dėl didžiulės renacionalizacijos nuo 2004 m. didžiausią svorį ekonomikoje turi valstybės bendrovės, o jos nebuvo suinteresuotos plėsti modernias institucijas, kurios gintų privačią nuosavybę ir skatintų teisėtumą. Antra, Rusijos ekonominė nelygybė remiasi perskirstymu, o ne privačiu verslu. Rusijos lyderiai pripažįsta, kad reikia modernizacijos, ir dažnai tam pritaria, tačiau tik žodžiais, o tai akivaizdu iš prezidento Dmitrijaus Medvedevo manifesto „Pirmyn, Rusija.“ Bet paskatos pabėgti iš resursų spąstų yra susilpninamos didžiulės resursų mokesčių svarbos politiniam elitui.

Kai per paskutinę krizę ekonomika vos nežlugo, minėti autoriai manė, kad valdžia pripažins, kad reikia stumti į priekį radikalias reformas, kurios pagaliau privestų prie įvairiapusės, decentralizuotos ir greitai augančios ekonomikos. Tokių paskatų politika iš esmės efektyvi kovojant su krize, bet ji nesusidoroja su ilgalaikėmis augimą žlugdančiomis problemomis. Vis dėlto valdžia smarkiai reklamuoja planus pakelti ekonomiką. Vertikali ir horizontali industrinė politika, investavimas į švietimą – viskas buvo išbandyta per paskutinius dešimt metų. Bet Rusijos viešosios institucijos išlieka labai silpnos (pvz., korupcija yra tiek pat paplitusi kaip ir prieš 10 metų, jeigu ne daugiau), o ekonomika yra ne mažiau priklausoma nuo prekių kainų.

Šiandien ekonomikos koziris yra Skolkove kuriamas mokslo slėnis. Valdžia tikisi, kad jis paskatins įplaukas iš moderniųjų technologijų. Tačiau nėra magiškų modernizacijos receptų. Be to, nėra jokio reikalo iš naujo išrasti ratą. Išsamus ir nuoseklus reformos planas jau buvo įtrauktas į tuometinio prezidento Vladimiro Putino ekonomikos darbotvarkę 2000 metais, kai tik pradėjo eiti kadenciją. Vadinamoji Grefo programa (pavadinta pagal buvusį Rusijos ekonomikos ministrą Germaną Grefą) numatė daug gyvybiškai reikalingų reformų: privatizaciją, valstybės reguliavimo panaikinimą, prisijungimą prie Pasaulinės prekybos organizacijos, valdžios reformą, natūralios monopolijos ir socialinį saugumą. Dauguma šių reformų išdėstyta Ilgalaikėje strategijoje 2020 metams. Gaila, kad ji irgi nebus iki galo įgyvendinta.

Faktoriai, kurie skatino greitą V. Putino eros ekonomikos augimą (didelės ir kylančios naftos kainos, pigi darbo jėga), jau išseko. Per krizę Rusija priversta leisti rezervus. 1970–1980 m. scenarijus gali apsaugotistatus quo, bet pagaliau ekonomika pasieks mirties tašką ir reikės rinktis arba nesuklastotą ekonomikos reformą, arba nuosmukį ir pavojingą pilietinę netvarką.

Pagal 2010 m. liepos 30 d. portalo  www.project-syndicate.org informaciją parengė Irma Baranauskaitė.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.