Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kinijos ekspansinė ekonominė-energetinė politika: nuo Afrikos iki Lotynų Amerikos (2)

Violeta Podagelytė
2010 08 09

Kinija, kadaise buvusi Vidurio imperija, tampa neabejotinai viena svarbiausių XXI amžiaus ekonominių ir geopolitinių žaidėjų. Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinė žvalgybos taryba teigia, kad per ateinančius 20 metų didžiausią įtaką pasauliui turės Kinija: iki 2025 metų ji turėtų tapti antra galingiausia ekonomine jėga, taip pat didžiausia gamtos išteklių importuotoja [1].

Finansinės ir ekonominės krizės mažai tesukrėsta Kinijos ekonomika ir toliau gyvybingai klesti. Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos OECD ataskaita apie Kinijos ekonominę padėtį 2010 metais atskleidė, kad taiklūs ir laiku priimti valstybės sprendimai stimuliuoti šiek tiek sulėtėjusį ekonominį ritmą buvo labai efektyvūs [2]. Kinijos gamybos augimui, be abejonės, reikia didelių energetinių išteklių, ir ji priversta jų ieškoti svetur. Kaimyninėje Centrinės Azijos dujų rinkoje ji, regis, jau įsitvirtino kaip pagrindinė ir įtakingiausia žaidėja, laimėjusi didžiąją Vakarų ir Rusijos kovą, į kurią, beje, Kinija įsitraukė vėliau nei jie [3]. Tačiau šios šalies energetinis ir gamtos išteklių gavybos tinklas yra toliau kruopščiai driekiamas ir kitose strategiškai svarbiose Žemės rutulio zonose.

Kinija yra antroji pasaulyje valstybė pagal naftos suvartojimą. Tarptautinė energetikos agentūra prognozuoja, kad 2030 metais Kinijos grynasis naftos importas išaugs iki 13,1 milijonų barelių per dieną (palyginimui: 2006 metais importas buvo 3,5 milijonų barelių per dieną) [4]. Nors pusę dabartinio šios šalies naftos poreikio tenkina importas iš Artimųjų Rytų, toks spartus paklausos augimas skatina ją vis aktyviau ieškoti alternatyvių tiekėjų. Afrikos žemynas šia prasme Kinijai yra lyg Pažadėtoji žemė. Nors atrastų naftos išteklių ir turi mažiau (tik 9 proc. pasaulio naftos aptikta Afrikoje), yra svarių priežasčių tikėtis, kad šis žemynas – didelė dar neaptiktų lobių sala. Todėl nekeista, kad Kinija jau nuo XX amžiaus dešimto dešimtmečio vidurio, kai tik liberalizacijos procesas ir atvirų durų politika įsigalėjo šioje iki tol griežto komunistinio režimo šalyje, įžengė į Afrikos žemyną siekdama užmegzti ekonomiškai, energetiškai ir strategiškai naudingus santykius su jo šalimis (nors Kinijos ir Afrikos valstybių politinio bendradarbiavimo užuomazgos yra sietinos jau su 1955 metais Bandunge įvykusia Azijos ir Afrikos šalių konferencija). Kaip ir buvo galima tikėtis, Afrikos valstybės Kinijos ekonominius-energetinius pasiūlymus dėl „infrastruktūros ir išteklių apsikeitimo sandorių“ sutiko daug palankiau nei Vakarų ir ypač buvusių kolonizatorių politines pretenzijas. Pragmatiniai Kinijos pasiūlymai buvo labiau priimtini nei Vakarų valstybių „sąlygų diktavimas“, kai paskolų ir tarptautinės pagalbos teikimas siejamas su gero valdymo, teisinės valstybės ir demokratijos plėtros reikalavimais. Den Siaopino (Deng Xiaoping) pragmatizmas, išreikštas garsiame jo posakyje „Nesvarbu, ar katė juoda, ar balta, svarbu tik kad ji gaudytų peles“, šiuolaikinėje Kinijoje galėtų būti sėkmingai perfrazuotas taip: „Nesvarbu, kokia šalis yra partnerė, svarbu, kad ji būtų naudinga ekonominiu-energetiniu požiūriu“. Nuo 2000 metų Kinijos ir Afrikos prekyba augo per metus vidutiniškai 33,5 proc., [5] tai buvo ypač naudinga Afrikos valstybėms, kurios savo ruožtu suteikė Kinijai prieigą prie nacionalinių išteklių (naftos, kobalto, vario ir kt.). Iš tiesų Kinijos ir Afrikos valstybių prekyba pagal importuojamų prekių sektorius yra aiškiai asimetrinė. Kinija į Afrikos valstybes daugiausia eksportuoja mechaninius ir elektroninius prietaisus, tekstilės gaminius ir manufaktūros dirbinius, avalynę, o net 82 procentus Afrikos valstybių eksporto į Kiniją sudaro pirminės žaliavos [6]. Šiuo metu Kinija net apie trečdalį naftos importuoja iš Afrikos valstybių, daugiausia iš Angolos, Kongo Demokratinės Respublikos, Sudano, Čado, Nigerijos, Alžyro, Gabono, Pusiaujo Gvinėjos. Nigerija ir Angola yra didžiausios naftos tiekėjos šiame žemyne ir jų strateginė svarba neabejotina: Angolos nafta sudaro net apie 44 proc. Kinijos importo iš Afrikos. Kinija vis labiau stengiasi užvaldyti ir Nigerijos, kuri istoriškai daugiausia naftos eksportuodavo į Vakarų šalis, naftos rinką. Kai 2009 metų liepą Kinijos valstybinė korporacija „Sinopec“ įsigijo net 7,3 milijardo dolerių vertės daugiausia Nigerijoje dirbančios tarptautinės naftos kompanijos „Addax Petroleum“ aktyvų, tai buvo dar vienas smūgis Amerikos ir Europos naftos korporacijoms. O šių metų gegužės mėnesį Nigerijos naftos kompanija NNPC ir Kinijos statybinės inžinerijos konsorciumas CSECC susitarė dėl trijų naftos perdirbimo gamyklų statybos Lagoso, Bayelsos ir Kogi valstijose. Derybos dėl pastarojo projekto jau pasistūmėjo šį mėnesį.

Kinijos ekonominiai ir ypač energetikos interesai Afrikos žemyne buvo pradėti plėtoti jau praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, o jos proveržis į Lotynų Amerikos rinką yra palyginti naujas šio tūkstantmečio reiškinys. Jo pradžia galima laikyti 2001 metais įvykusį Kinijos prezidento Dzian Dzeminio (Jiang Zemin) 13 dienų vizitą į Lotynų Ameriką [7]. Ir šiame žemyne Kinija netruko įtvirtinti savo ekonominių interesų. Pietų Amerika bendradarbiavime su Kinija įžvelgė istorinę galimybę diversifikuoti savo prekybinius ryšius, anksčiau nukreiptus į tradicines rinkas Šiaurės Amerikoje [8]. O ir kinams Lotynų Amerikos rinka yra dar viena eksporto niša: kinai eksportuoja į ją automobilius, tekstilės gaminius, elektroninius ir mechaninius prietaisus bei kt. Kaip ir prekiaujant su Afrikos žemynu, taip ir Lotynų Amerikos atveju tarp Kinijos importuojamų prekių vyrauja žaliavos ir pirminiai produktai: kinai importuoja sojas iš Argentinos, varį iš Čilės (didžiausios pasaulyje vario tiekėjos), geležį iš Brazilijos, cinką iš Peru, naftą iš Argentinos, Brazilijos, Venesuelos. Būtinybė diversifikuoti naftos tiekimą verčia Kiniją vis labiau įsitvirtinti šiose valstybėse ir jų rinkose (pavyzdžiui, šių metų kovą Kinijos naftos kompanija CNOOC įsigijo 50 proc. Argentinos „Bridas Energy Holdings Ltd“ akcijų). Kinijos įsiviešpatavimas Pietų Amerikoje, kuri Jungtinių Amerikos Valstijų istoriškai buvo laikoma „savo sodu“, smarkiai pakerta ir taip jau blėstančią jų įtaką regione [9]. Turbūt geriausias šio smūgio rodiklis yra tai, kad 2009 metais Kinija tapo didžiausia Brazilijos (vienintelė Pietų Amerikos valstybė, priklausanti BRIC, kuriai pranašaujamas labai svarbus ekonominis vaidmuo) prekybos partnere, išstumdama JAV iš pozicijos, kurioje ši viešpatavo nuo 1930 metų [10]. Kaip taikliai pažymėjo italų žurnalistas Fabrizio Maronta, „prezidentas Monroe turbūt vartosi karste. Ir tam jis turi rimtą pagrindą“ [11]. Juk prisiminkime, kad Jungtinėms Amerikos Valstijoms Kinija yra ne tik ekonominė, bet ir nauja politinė bei ideologinė varžovė, ypač besivystančiose šalyse, kur „Pekino konsensusas“ tampa vis patrauklesnis nei „Vašingtono konsensusas“.

Pranašystės apie Kinijos ekonominį augimą yra neatsiejamos nuo jos sugebėjimo pritaikyti tą stebuklingą receptą, reikalingą bet kokiai kylančiai ekonominei industrinei didžiajai galybei: apsirūpinti žaliavomis ir rasti rinkų savo gaminiams. Iki šiol Kinija puikiai vykdė šias užduotis, ir nėra priežasčių, leidžiančių abejoti jos gebėjimu „ekonomiškai kilti“. Ar tai bus „taikus kilimas“, kaip žada Kinijos politikai, dar neaišku, bet retas drįstų suabejoti, kad ši didžiausia pagal gyventojų skaičių ir trečia pagal plotą pasaulio valstybė yra pasiryžusi užimti deramą vietą po saule.


[1] National Intelligence Council, Global Trends 2025: a Transformed World, Washington, US Government Printing Office, November 2008.

[2] OECD Economic Surveys, China, Paris, 2010.

[3] A. Peterson, ‘China and EuroAsian Energy’, EuroObserver.Com, 10 July 2010.

[4] S. Hanson, ‘China, Africa and Oil’, Relations Council on Foreign, 6 June 2008.

[5] L. Hurst, China and Afrika: Friends With Benefits, East Asia Forum, 17 February 2010.

[6] L. Hurst, China and Afrika: Friends With Benefits, East Asia Forum, 17 February 2010.

[7] CRS Report for Congress, China’s Growing Interest in Latin America, 20 April 2005.

[8] J. Santiso, Can China Change Latin America, OECD Observer,  no. 262, July 2007.

[9] R. Carroll,  ‘China Pours its Wealth Into Latin America’, Guardian. Co. Uk, 18 April 2010.

[10] UPI, ‘China Spells Out Strategy for Latin American trade and ties’, 9 April 2010.

[11] F. Maronta, ‘America Latina: Offensiva Cinese’, La Repubblica, 18 May 2009.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras