Paskutiniąja Europos diktatūra vadinamą valstybę, esančią rytinėje Lietuvos pašonėje, be jokių abejonių galima vadinti vienu sėkmingiausių Rusijos įtakos realizavimo postsovietinėje erdvėje projektų. Priešingai nei, pavyzdžiui, Ukrainos arba Gruzijos situacija, Maskva visuomet rasdavo bendrą kalbą su Minsku. Ši tendencija ypač gerai pastebima po Vladimiro Putino atėjimo į valdžią, nes šiandien kažin ar jau vien tik Baltarusijai galima taikyti „europinės diktatūros“ epitetus.

Tokiems teiginiams, žinoma, iš dalies galima prieštarauti, nes Maskvos administracijos retorika Minsko atžvilgiu neretai įgydavo ir itin komplikuotas formas. Tačiau mes juk kalbame ne apie gerų dvišalių santykių raidą, bet apie vienos valstybės įtakos realizavimą, remiantis politiniais ir, kas dar svarbiau, energetiniais resursais, kuriais disponuoja būtent Rusija.

Šiandien dažnai pasigirsta kalbos, jog visa, nemažai daliai Baltarusijos žmonių priimtina, ekonominė šalies infrastruktūra yra pagrista pigiomis, iš Rusijos tiekiamomis, energetinėmis žaliavomis (dujomis bei nafta). Išvada ta, kad Minskas, mokėdamas už tūkstantį kubinių metrų dujų tik po 46,7 JAV dolerių, gali drąsiai koneveikti vakarietiškąjį kapitalizmą ir svaidytis sąmokslų kūrimo kaltinimais artimiausiems savo kaimynams.

Ko gero, bent jau iki šiol V. Putino režimui buvo itin palanku turėti Baltarusiją kaip savotišką buferinę zoną tarp savęs bei į Vakarų politines, ekonomines bei gynybines struktūras įsiliejusių buvusių Varšuvos sutarties organizacijos šalių. Taigi galima daryti prielaidą, jog kai kurie Baltarusijos politikos žingsniai buvo ne kas kita, kaip Rusijos interesų inspiracija, nes, bent jau šiuo metu Maskva negali sau leisti tokio politinio tono, kurį laisvai naudoja Aleksandras Lukašenka. Tokį bendradarbiavimą dalinai galima pagristi faktu, jog, nepaisant visų Vakarų valstybių bei rinkimų stebėtojų organizacijų priekaištų, Rusija be problemų pripažino A. Lukašenkos pergalę paskutiniuose Baltarusijos prezidento rinkimuose, tuo pačiu ramiai užmerkdama akis į visas opozicijos gretų tramdymo akcijas, rinkiminių procedūrų pažeidimus ir t.t.

Tačiau paskutiniu metu vis dažniau pasigirsta kalbos, jog toks neribotai didelis Maskvos prielankumas Minskui gali greitai baigtis. Pavyzdžiui, praėjusiais metais Baltarusija su Rusijos kompanija „Gazprom“ pasirašė dujų tiekimo sutartį, pagal kurią Minskas moka jau minėtus 46,7 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų. Tačiau šį mėnesį Rusijos dujininkų vadovas Aleksejus Mileris pareiškė, jog nuo sekančių metų dujų kaina Baltarusijai bus nustatoma pagal europinių kontraktų formulę. Tai reiškia, kad dujų kaina Minskui gali pakilti iki 145 JAV dolerių už jau minėtą kiekį. Beje, reikia pastebėti, jog prieš Baltarusijos prezidento rinkimus, kai kurie „Gazprom“ atstovai atviravo, jog Minske, pasikartojus Kijevo ar Tbilisio scenarijams, šią kainą bus bandoma kelti net iki 230 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų. Ko gero, nereikia papildomai pasakyti, kad tikėti, jog šios šnekos buvo savarankiška „Gazprom“ iniciatyva, būtų banalu.

Todėl, nepaisant oficialiai palankaus Maskvos tono Baltarusijos atžvilgiu, darosi vis aiškiau, jog V. Putinas bei jo aplinka keičia savo taktiką santykiuose su A. Lukašenka. Ir tai daroma ne tik „Gazprom“ pažadais kelti dujų kainas, kas, iš esmės, reiškia Baltarusijos ekonominę krizę. Pavyzdžiui, šių metų gegužės 9 d. (ko gero, nereikia priminti, kuo ši data svarbi abejoms valstybėms) V. Putinas oficialiai nurodė nutraukti bet kokias subsidijas Baltarusijos ekonomikai. Jei artimoje ateityje Rusija ryšis dar ir sumažinti savo importo rinką baltarusiškoms prekėms, A. Lukašenkos režimą gali ištikti krizė ir be didelių opozicijos pastangų.

Galima išvada, jog šalia oficialaus palaikymo, augant realiam spaudimui, darosi vis akivaizdžiau, jog Kremlius sieks bet kokia kaina išlaikyti Baltarusiją savo įtakos zonoje. Dar svarbiau yra tai, jog Minsko atveju scenarijus gali būti visiškai kitoks, nei buvo numatytas Kijevui ar Tbilisiui. Kai kurie Rusijos politikai, remdamiesi neva sociologinių apklausų duomenimis, teigia, jog jau šiandien 75 proc. baltarusių ir 65 proc. rusų pasisako už abiejų šalių susijungimą. Šalia šių skaičių, beje, labai dera ir kadaise V. Putino išsakyta mintis, jog Sovietų Sąjungos sugriovimas buvo didžiulė klaida.

Tačiau nereikia manyti, kad Maskvos veiksmus lemia sentimentai buvusiai imperijai. Tuo labiau, kad Baltarusijos prisijungimas tikrai negrąžins visos buvusios SSRS galybės. Tačiau jei pažvelgsime į V. Putino valdžios išlaikymo projekciją, tokie norai, „Gazprom“ pareiškimai ir realūs ekonominiai veiksmai pasirodys labai racionalūs. Juridiškai yra pakankamai aišku, jog formaliai atsiradus naujam valstybiniam dariniui, dabartinis Rusijos prezidentas galėtų jį ramiai valdyti dar bent kelias kadencijas, palikdamas ambicingajam A. Lukašenkai pakankamus gubernatoriaus arba net viceprezidento įgaliojimus. Pastarasis, be abejo, gali priešintis tokiems Kremliaus planams, nes visi be išimties diktatoriai nėra linkę dalintis savo valdžia, kad ir kokį nestabilų pagrindą ji turėtų. Bet, žvelgiant iš vien tik geoenergetinių pozicijų bei atsižvelgiant į visą vakarinę Baltarusijos izoliaciją (pavyzdžiui, A. Lukašenkos ir visos eilės aukštų Baltarusijos pareigūnų sąskaitų užšaldymą ES šalių bankuose, jų negalėjimą vykti į ES šalis), darosi akivaizdu, kad Rusija disponuoja nepalyginamai galingesniais svertais. Juk, ko gero, ne vienas Kremliaus strategas mano, kad jei jau Rusija savo „pašalpomis“ sukūrė ir palaikė A. Lukašenkos režimą, ji turi pilną teisę spręsti jo ateitį.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.