Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Euroatlantinės organizacijos
 
  „ES ateitis ir svarbiausi išūkiai Lietuvai bei Europai“

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2006 05 30

2006 m. gegužės 19 d. Vilniuje įvyko konferencija minėtu pavadinimu, kurioje dalyvavo žinomi politinio ir akademinio pasaulio bei visuomenės atstovai: Strateginių tyrimų centro direktorius Egidijus Motieka, Prezidento patarėjas Ramūnas Vilpišauskas, BNS vyriausias redaktorius Audrius Matonis, Lietuvos ambasadoriai įvairiose šalyse ir t.t. Konferencijoje buvo aptarti svarbiausi klausimai, susiję su Europos Sąjungos dabartimi ir ateitimi, tuo pačiu galima Lietuvos veikimo jos rėmuose strategija.

Esminė ES problema-dilema buvo įvardintas klausimas, kaip suderinti Sąjungos tolimesnę plėtrą ir vidinę integraciją (jeigu jas aplamai galima suderinti). Šiame straipsnyje autorius norėtų pateikti konferencijos metu išsakytas nuomones būtent per šio klausimo aspektų aptarimą, kartu tam tikrose vietose išsakydamas ir savo nuomonę.

Integracija 

Po to, kai Prancūzijoje ir Nyderlanduose nepavyko referendumai dėl ES Konstitucijos, Sąjungos biurokratai paskelbė „apmastymo laikotarpį“.

Kodėl žmonės nepritarė Konstitucijos projektui? Čia yra mažiausiai du galimi atsakymo variantai. Pirmas, minėtų šalių (labiau Prancūzijos nei Olandijos) vadovybė nelabai norėjo, kad referendumai pasisektų, kadangi jų netenkina esamas dokumento tekstas ir jos, besiremdamos faktu, kad žmonės „nepritaria tokiai Konstitucijai“, norėtų inicijuoti jos persvarstymą. Antras variantas, Prancūzijos bei Nyderlandų piliečiai nubalsavo prieš Konstitucijos projektą ne dėl to, kad jis pats savaime yra blogas, bet dėl kažkokių kitų priežasčių, pavyzdžiui, dėl to, kad jie nebuvo tinkamai supažindinti su jo turiniu ar dėl to, kad taip norėjo išreikšti savo protestą prieš Europos Sąjungą kaip instituciją (Romualdas Kalonaitis, LR ambasadorius Olandijoje, įvardijo šį reiškinį kaip „renacionalizacijos jausmą“, kurio esmė yra piliečių noras sugrąžinti savo valstybėms kompetenciją spręsti tuos klausimus, kurių sprendimų teisė buvo atiduota ES, kadangi tas dalinis suvereniteto perdavimas „centro“ labui nepasiteisino). Šiame kontekste labai tiksliai skamba A. Valionio pasakymas, kad referendumų Prancūzijoje ir Nyderlanduose metu buvo balsuojama už viską ir prieš viską, tik ne už ir prieš Konstituciją.

Straipsnio autoriaus nuomone, antras minėtas momentas yra labiau vertas dėmesio. Atotrūkio tarp valdžios ir žmonių problema yra universali visų valdžių problema, kuri pastaruoju metu vis stiprėja Europos Sąjungoje. Žmonės pradeda manyti, kad eurobiurokratų yra per daug, kad jie mažai ką daro, kad gauna per aukštus atlyginimus ir t.t. Todėl, kaip leido suprasti minėtas R. Kalonaitis, Sąjungos institucijos turi rimtai susirūpinti savo įvaizdžiu Europos piliečių akyse (ypač Europos Komisija), tapti labiau atskaitingomis ir pradėti daugiau dirbti su žmonėmis vietose, o ne veikti, sėdint Briuselyje ir siunčiant formalius nurodymus į visas puses. Tuomet, kai eilinis pilietis bus daugiau ar mažiau paprasta, jam adaptuota kalba informuotas apie ES projektus ir politikas, jis galės priimti sąmoningą sprendimą, o ne remti savo pasirinkimą paprasčiausiu nesupratimu, kuris dažniausiai pasireiškia atmetimu (kaip pasakė vienas iš olandų: „Aš balsavau prieš Konstituciją todėl, kad nieko joje nesuprantu“).       

Žinoma, galima daryti taip, kaip padarė (ir tikriausiai dar padarys) Lietuva ir nemažas kiekis kitų šalių – priimti Konstituciją parlamente, neorganizuojant visuotinio referendumo. Subtilybė šiuo atveju yra ta, kad skirtingos šalys, kurios taip pasielgė, pasielgė taip dėl skirtingu priežasčių. Kalbant konkrečiai, tikėtina, kad valstybėse su išsivysčiusia pilietine visuomene valdžia pasirinko tokį kelią žinodama, kad dauguma gyventojų jai pritaria. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Lietuvoje Parlamentas pats viską nusprendė tam, kad „buki runkeliai“, neduok Dieve, referendumo metu nubalsuotų prieš Konstituciją ir padarytų Lietuvai gėdą visoje Europoje. Šita liaudies pasirinkimo baimė postsovietinėse visuomenėse viena vertus yra pateisinama (iš tikrųjų, kartais reikia priimti greitus sprendimus dėl valstybei objektyviai naudingų dalykų), bet ji neturi būti amžina – negalima visą laiką bijoti savo žmonių pasirinkimo, tegul ir neigiamo; reikia dirbti su žmonėmis, siekiant aktyvios pilietinės visuomenės, kuri pasitikėtų savo išrinktos valdžios sprendimais, susiformavimo.

Kitas svarbus momentas, susijęs su ES integracija, apie kurį šiuo metu ypač daug klabama, yra vieninga ES energetinė politika (de facto tiesiogiai susijusi su ES Bendros užsienio politikos perspektyvomis). Dauguma konferencijos dalyvių su neslepiamu nusivylimu konstatavo, kad dauguma Europos Sąjungos valstybių skeptiškai žiūrį į šią idėją, kadangi nesitiki, jog šiuo klausimu pavyktų greitai susitarti. Šiandien vieninga energetinė politika yra tik norų sąrašėlio lygmenyje, kas neatitinka šiandieninio energetinio saugumo klausimo, reikalaujančio santykinai greito sprendimo, aktualumo.

Apibendrinant, galima teigti, kad šiandien Europos Sąjungoje yra tam tikras impulsas, bet nėra tvirto pagrindo vieningos energetinės politikos susiformavimui dėl to, kad dabartiniu metu ES, kaip pasakė LR Seimo užsienių reikalų komiteto pirmininkas Justinas Karosas, yra per daug diferencijuota interesų prasme, ypač didžiųjų Europos valstybių, nuo kurių didžiąja dalimi ir priklauso svarbiausi sprendimai.             

Tokiu būdu, atrodo, kad šiandien ES, nors ir funkcionuoja pakankamai sklandžiai, vis tiek turi nemažai vidinių problemų. Viena iš rimtesnių problemų yra Sąjungos funkcinio mechanizmo pertvarkymas. Ją galėtų išspręsti nauja ES Konstitucija, bet jos priėmimo perspektyva, kaip rodo praktika, yra pakankamai miglota. Ar galima tokioje situacijoje dar galvoti apie Sąjungos plėtrą? Galvoti tikrai galima ir net reikia.

Plėtra

Kuomet kalbama apie galimą tolimesnę ES plėtrą, kalbame apie:

a) Rumuniją, Bulgariją, Kroatiją;

b) Ukrainą, Moldovą, Gruziją;

c) Turkiją.

Kaip pasakė J. Karosas, praktiškai nėra abejonių, kad a) punkto valstybės bus priimtos į ES pakankamai greitai. Tiesa, kiek ilgiau gali užtrukti Kroatijos stojimas. Kaip pasakė Hansas Joachimas Falenskis, Vokietijos Bundestago CDU/CSU frakcijos patarėjas užsienio politikos klausimais, net jeigu Kroatija įvykdys visus stojimo reikalavimus, ES jos gali nepriimti tol, kol nebus sukurtas naujas Sąjungos funkcionavimo mechanizmas (priimta ES Konstitucija), kuris leistų ją integruoti be problemų.

Kas dėl Ukrainos ir Gruzijos, tai straipsnio autorius detaliai aptarė jų euroatlantinės integracijos šansus kitame straipsnyje (žr.: www.geopolitika.lt, „UKRAINOS IR GRUZIJOS ŠANSAI INTEGRUOTIS Į ES IR NATO“). Moldovos atvejis šiame kontekste nėra kažkuo išskirtinis. Priešingai, pastaroji šalis, panašiai kaip Ukraina ir ypač Gruzija, nėra ekonomiškai išsivysčiusi, o be to neturi tokios strateginės-ekonominės svarbos kaip minėtos valstybės. Taip jos šansai ateityje prisijungti prie ES yra abejotini. Apibendrinant, galima sakyti, kad ES požiūris į postsovietines valstybes yra daugmaž toks: šiandien maksimumas, kurį galime pasiūlyti, yra kaimynystės politika; dėl stojimo neatsisakome, bet ir nieko nežadame – „ruoškite namų darbus“, o ten pažiūrėsime (tiek į jus, tiek į Rusijos poziciją). Manytina, kad konferencijos dalyviai neprieštarautų tokiai straipsnio autoriaus nuomonei.

Įdomiausias atvejis ES plėtros prasme yra Turkija. Jį pakankamai detaliai ir objektyviai aptarė Lietuvos ambasadorius šioje šalyje Vytautas Naudužas. Kaip jis teigė, turkai jau seniai mano, kad įvykdė visus stojimo į ES reikalavimus ir niekaip nesupranta, kodėl jų integracinis procesas klostosi taip sunkiai.

Iš tikrųjų, nepaisant to, kad su Turkija jau yra pasirašyta asociacijos sutartis, jos prisijungimo prie Sąjungos perspektyva nėra vienareikšmė. Kaip mano V. Naudužas, Turkijos ekonomika jau pasiekė neblogą lygį ir dinamiškai vystosi toliau. Be to, Turkija yra strategiškai, visų pirma geoekonomiškai, svarbi, kaip energetinių resursų tranzito šalis (kas ypač svarbu dabar, kai Europoje yra didelis susirūpinimas dėl energetinio saugumo). Šia prasme Turkija yra naudinga Europos Sąjungai kaip nauja narė.

Iš kitos pusės, yra Kipro problema, bet kur kas rimtesnis yra civilizacinis (vertybinis) klausimas. Viena vertus, Turkija yra sekuliarinė islamo valstybė (valstybė Turkijoje yra atskirta nuo bažnyčios), bet ji vis tiek yra islamo valstybė, kurioje yra išlikęs priešiškumo krikščionybei jausmas. Pažymėtina, kad Europos valstybių gyventojai (pavyzdžiui, Vokietijos) irgi vis dažniau ima negatyviai žiūrėti į turkus, kaip į svetimšalius, kurie ne tik atima iš jų darbo vietas, bet dar ir bando aktyviai ginti savo gyvenimo stilių ne savo šalyje. Tokiame kontekste, Turkija, jeigu ji taptų ES nare, kaip savotiška Europos Sąjungos desantinė valstybė islamo pasaulyje galėtų tapti labiau problema nei įrankiu, t.y. – ne europiečiai per ją skleistų savo įtaką musulmonų pasaulyje, bet musulmonai per ją didintų savo įtaką Europoje.   

V. Naudužo išvada dėl Turkijos stojimo į ES buvo ta, kad šį klausimą tikriausiai spręs ne Europos politikai, bet Europos piliečiai, o tos liaudies požiūris tikrai nėra vieningai teigiamas turkų atžvilgiu. Taigi galima teigti, jog Turkijos integracija į Europos Sąjungą yra galima, bet tai dar nėra galutinai nuspręstas reikalas.     

Apibendrinant ES plėtros klausimą, galima sakyti, kad ji gali įvykti labiau politinio nei ekonominio sprendimo rezultate, ypač kas liečia buvusias Sovietų Sąjungos valstybes. Jeigu toks politinis sprendimas bus priimtas, ES susidurs su rimtomis struktūrinėmis ir ekonominėmis problemomis. Tokiu būdu, Europos Sąjungai, atrodo, reikėtų atsisakyti plačios plėtros idėjos vidinės integracijos labui. Tačiau, galbūt, šiuos du momentus yra įmanoma kaip nors suderinti? 

Koncentrinių ratų idėja

Egidijus Motieka pasiūlė koncentrinių ratų koncepciją, kaip kelią į ES vidinės integracijos ir išorinės plėtros problemos, kuri kartu, jo nuomone, yra ES vidinio ir išorinio subjektiškumo problema, sprendimą. Šios koncepcijos esmė yra ta, kad ES turi būti sukurtas tam tikras centras, kuris pasižymėtų didele integracija ir veiktų kaip magnetas periferijos atžvilgiu.

Šiame kontekste svarbūs yra mažiausiai du momentai. Pirmas, centras (tiksliau centro valstybės) gali būti stipriai integruotos ne visose, bet tik keliose srityse. Kitaip tariant, koncentrinių ratų sistema gali veikti, pavyzdžiui, ekonominėje sferoje, bet neveikti užsienio politikos sferoje. Žinoma, būtų geriau, kad ji veiktų kuo didesniame skaičiuje sričių, tuomet integracijos-plėtros problema butų geriau išspręsta. Antras momentas yra tas, kad koncentrinių ratų sistema nebūtinai turi būti geografiškai determinuota, t.y. vienas tam tikras koncentrinis ratas nebūtinai turi pasibaigti ties ES siena, už kurios prasidėtų naujas. Šitas momentas yra ypač svarbus Sąjungos plėtros kontekste. Jis reiškia, jog ES, formaliai nepriimdama naujų narių į savo gretas, įtrauktų juos į savo geopolitinę, geoekonominę ir civilizacinę erdvę. Taikant koncentrinių ratų principą, ateityje hipotetiškai galėtų susiklostyti net tokia situacija, kada atskirų valstybių, ES partnerių, priėmimas į ES taptų grynu formalumu, nes jos ir taip būtų susietos su Europos Sąjunga glaudžiais bendradarbiavimo ryšiais daugybėje sričių.

Tokiu būdu koncentrinių ratų idėjos pritaikymas ES vidinės integracijos ir plėtros problemai reikštų jos sprendimą ta prasme, kad stiprus centras (kurį idealiu atveju turėtų sudaryti kuo didesnis skaičius valstybių) užtikrintų tvirtą vidinį Sąjungos subjektiškumą, o koncentrinio bendradarbiavimo pasiūlymas Sąjungos kaimynams leistų lanksčiai išspręsti jos plėtros, kurios šiandien Europoje ir norima, ir bijoma, problemą      

Lietuvos strategija

Apibendrinant konferencijos dalyvių nuomones apie tai, kaip Lietuvai derėtų elgtis didžiajame Europos žaidime, galima pateikti keletą tezių:

a) Lietuvai reikėtų nebijoti vienai ir kartu su sąjungininkais (kurių reikia ieškoti) išsakyti savo pozicijos įvairiais klausimais, ar tai būtų ES-JAV santykiai, ar ES-Rusijos santykiai, plėtros klausimas ir t.t. Taip yra prasminga elgtis dėl kelių priežasčių. Pirma, šiandien Europa stingsta ir sensta, jai reikia naujo impulso ir Lietuva kartu su kitais naujokais, galbūt, galėtų šį dinamiško vystymosi impulsą jai suteikti. Antra, kaip pasakė A. Matonis, Europos senbuviai laikys Lietuvą išsišokėle nepriklausomai nuo to, ar ji elgsis santūriai, ar aktyviai, tai kam tada save riboti. Tačiau tai nereiškia, kad Lietuva visiškai neturėtų atsižvelgti į „senosios“ Europos valstybių poziciją. Neveltui Petras Auštrevičius pasakė, kad lietuviai dar iki galo neišmoko, kaip reikia gyventi Europos Sąjungoje ir ką tai reiškia būti europiečiais.

b) Kad galėtų reikšti kokias nors pretenzijas Europos Sąjungai Lietuva, tame tarpe savo pačios viduje, turėtų išspręsti daugybę įsisenėjusių problemų, susijusių su korupcija ar politiniu nestabilumu (politine vienybe), kadangi šalies vidaus situacija, Ramūno Vilpišausko nuomone, turi svarbią įtaką Lietuvos žodžio Europos Sąjungoje svoriui.

Baigiant, galima pasakyti, kad konferencija, be to, kad palietė daug svarbių praktinių klausimų, dar kartą pademonstravo, kad ES yra visomis įmanomomis prasmėmis unikalus darinys, nuo kurio vystimosi priklausys visų mūsų ir ne tik mūsų likimas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras