Maskva neketina kalbėtis su Gruzijos prezidentu M. Saakašviliu. Maskvos Carnegie centro direktorius Dmitrijus Treninas neseniai pasiūlė, kaip tarp šių šalių būtų galima pasiekti taikos susitarimą. Remiantis jo straipsniu, logiškas ir įmanomas sprendimas šioje aklavietėje susideda iš dviejų dalių. Pirma, Gruzija turėtų pripažinti Abchazijos nepriklausomybę mainais už Galio srities grąžinimą, kurioje gyvena labai daug etninių gruzinų. Antra, Rusija turėtų pasitraukti iš Pietų Osetijos už regiono tarpinį statusą tarp nepriklausomybės ir Gruzijos kontrolės, tačiau su specialiu saugumo užtikrinimo vaidmeniu Rusijai.

Kliūtis šiam planui, pasak D. Trenino, yra Gruzijos prezidentas M. Saakašvilis, nes, pirma, jis yra blogas, o, antra, Rusijos lyderiai Vladimiras Putinas ir Dmitrijus Medvedevas yra prisiekę niekada su juo nesiderėti ir savo žodžių laikysis. Tačiau jeigu M. Saakašvilis pasitrauks 2013 m. ir netaps ministru pirmininku, tada pasiūlytas situacijos sprendimas pasidaro įmanomas.

Teoriškai viskas gali taip ir įvykti. Jeigu kalbama, kad neįmanoma grąžinti Gruzijai Abchazijos ir Pietų Osetijos (nes Rusija to niekada neleis, o ten gyvenantys žmonės to nenori), tada, palyginti su dabartine situacija, toks sprendimas būtų į naudą Gruzijai. Viskas gana racionalu. Tada kur problema? Ar tik M. Saakašvilis? Akivaizdu, bet tiesa, kad abi pusės turi norėti to taikos susitarimo. Jis turi būti didžiausias prioritetas kiekvienam, ypač jei jo pasiekimas sukelia skausmingų pasekmių ir nuolaidų. Sunku įsivaizduoti bet kurį Gruzijos lyderį, politiškai išgyvenantį tokį sprendimą. Alternatyva turėtų būti labai bloga, o dividendai milžiniški.

Ar esant tokioms aplinkybėms reikia daryti rimtesnių nuolaidų? Kam reikalinga taika su Gruzija? Kodėl reikia atiduoti Pietų Osetiją? Ir iš tiesų būtų visiškai nelogiška Rusijai, kuri įsiveržė į Gruziją 2008 m. rugpjūčio mėnesį, paremti D. Trenino planą. Pagrindinė karo idėja buvo įsitikinimas, kad Vakarai yra Rusijos priešas, o Gruzija yra Trojos arklys Rusijos kieme. Gruzija ir jos rėmėjai užsienyje turėjo išmokti savo pamoką ir jiems buvo parodyta, kas valdo šiame regione.

Vis dėlto M. Saakašvilis vis dar valdžioje ir užsispyrusiai tęsia savo politiką. Ar verta jam padėti normalizuoti santykius? Kuo blogesni reikalai provakarietiškai Gruzijai, tuo jie geresni Rusijai. D. Treninas kitaip žiūri į Rusiją. Jo įsivaizduojama Rusija (kaip ir kai kurių Vakarų analitikų ir politikų) gali būti laikinai vadinama D. Medvedevo Rusija (priešingai tikroviškai V. Putino Rusijai). D. Medvedevo Rusija, iš vienos pusės, neatmeta didžiulės galios statuso, tačiau, iš kitos pusės, ji nustojo Vakarus laikyti priešu, netgi nori su jais sukurti modernizacijos aljansą. Niekas tiksliai nežino, ką tai reiškia, bet praktinė nuoroda Vakarams yra aiški – jie turi sustiprinti D. Medvedevą arba bent jo nesusilpninti. Ši Rusija netaps demokratine, bet bent jau bus racionalesnė ir labiau nuspėjama. Su tokia Rusija bus galima turėti reikalų ir tokiai Rusijai tikrai reikia pagerinti santykius su Gruzija (žinoma, kai „pakvaišėlis Miša“ pasitrauks). Taip bus pašalinta nesutarimų su Vakarais priežastis. O štai V. Putino Rusija tiki, kad gruzinai neturi teisės pasirinkti savo valdžią. Štai kodėl D. Trenino projektas yra įdomus tik teoriškai. Dabartinėms Rusijai ir Gruzijai jo nereikia.

Pagal 2010 m. rugpjūčio 31 d. „Radio Free Europe / Radio Liberty“ informaciją parengė Irma Baranauskaitė.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.