Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Ukrainos ir Gruzijos šansai integruotis į ES ir NATO

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2006 05 26

Du aspektai

Tiek Ukraina, tiek Gruzija pakankamai aiškiai deklaruoja savo norą integruotis į euroatlantines struktūras (Ukrainoje su tuo sutinka ne visi – yra rytietiška ir savarankiškos politikos pakraipa, bet valdžios orientacija yra vienareikšmiška). Tačiau jų priėmimo į ES bei NATO klausimas yra labai ir labai problematinis. Jis turi du aspektus:

(a) minėtų struktūrų (tiksliau, jų valstybių) noras priimti Ukrainą ir Gruziją į savo gretas;

(b) Kijevo ir Tbilisio pasirengimas stojimui, t.y. stojimo kriterijų įvykdymas.

Kitaip tariant, situacija (principas) yra pakankamai paprasta – iš pradžių tinkamai atlik namų darbus, o po to mes dar pažiūrėsime, priimti tave ar ne. Žinoma, gali būti padaryta išimtis, t.y. priimtas politinis sprendimas dėl Ukrainos ir Gruzijos stojimo, nežiūrint į tai, kiek minėtos šalys yra/bus objektyviai pasirengusios šiam procesui.

Šio straipsnio tikslas yra pabandyti išsiaiškinti, kiek reali yra Ukrainos ir Gruzijos stojimo į ES bei NATO perspektyva trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu (apie ilgąjį laikotarpį kalbėti yra tiesiog beprasmiška mūsų hiperdinamiško pasaulio sąlygomis, kada tiksliai nežinai, kas gali įvykti rytoj ypač nestabilioje postsovietinėje erdvėje). 

ES ekonomika

Padarykime prielaidą, kad Kijevui ir Tbilisiui tarytum pavyktų tapti ES bei NATO „klubų“ nariais, jeigu pasisektų įgyvendinti šių struktūrų keliamus stojimo reikalavimus. Šioje vietoje straipsnio autorius iš karto norėtų pasakyti, kad jis nesiruošia kalbėti apie demokratiją. Kaip žinia, tiek ES, tiek NATO deklaruoja principą, kad gali priimti tik demokratines valstybes. Iš esmės, tai yra oficialus viešas diskursas. Realiai, kiekvienam žmogui, kuris bando domėtis politika, yra aišku, kad joje svarbesni yra pragmatiniai interesai, o ne abstraktūs idealai. Todėl tam, kad galėtume pasakyti, ar Europos Sąjunga bei NATO ruošiasi priimti Ukrainą ir Gruziją į savo gretas, turime suprasti, kokie yra fundamentalūs pragmatiniai šių struktūrų interesai.

Pradėkime nuo ES. Šiandien beveik garantuotai galima teigti, kad Europos Sąjungos užsienio politikos (naujų narių priėmimo) racionalus kriterijus yra partnerio/kandidato ekonomika, jos struktūra ir išsivystymo lygis. Jeigu esi ekonomiškai pasiruošęs greitai ir efektyviai įsilieti į bendrą ES rinką, surasti joje savo vietą – gal ir priimsime. Geopolitiniai ir geostrateginiai interesai Europos Sąjungai šiandien yra neaktualūs paprasčiausiai todėl, kad šiuo metu ji nėra vientisas geopolitinis subjektas. Todėl, vargu, ar ES nuspręstų aktyviai įsikišti, pavyzdžiui, į Gruzijos etninių konfliktų sprendimą. Demokratijos kriterijus europiečiams, žinoma, yra svarbus, bet vis tik yra antrinis, palyginus su ekonomika (jeigu jis būtų pirminis, ESBO organizacija netaikytų dvigubų standartų, vertindama rinkimus postsovietinėje erdvėje: jie visur yra daugiau ar mažiau nedemokratiniai, tiesiog tam tikrais atvejais naudinga pavadinti juos „laisvais“, o kitais – ne).

Jeigu dabar pažvelgsime į ekonominę Ukrainos bei Gruzijos pažangą per pastaruosius metus, tai vaizdas nėra labai džiuginantis.

Ukrainos atvejis

2004 Ukrainos BVP išaugo net 12%, tačiau reikia turėti omenyje, kad:

(a)    eiliniai šalies gyventojai to augimo nepastebi (BVP vienam žmogui yra labai nedidelis);

(b)   Ukrainos BVP augimas yra nestabilus, ir SEB analitikai prognozuoja, kad 2006-2007 m. jis gali sudaryti jau tik 4-4,5 %;

(c)    struktūriniai Ukrainos BVP aspektai, tai yra jo kokybinis turinys, nėra ypatingai pažangus, lyginant su Rusijos, Baltijos, CRE ir neturtingiausiomis ES šalių rodikliais (ekonomistų manymu, Ukrainos ekonomikos struktūra yra pagrįsta praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio sovietiniais principais);

(d)   infliacija šalyje yra dviženklė (10-15 %).

Dar veikianti Ukrainos pramonė reikalauja rimtų investicijų, kadangi pagrindiniai fondai paseno ir nedirba konkurencingai, o kai kur net nuostolingai, nepaisant ilgai teiktų pigesnių energetinių išteklių iš Rusijos. Nemažiau, o gal ir daugiau, problemų, kaip tai paradoksaliai beskambėtų, turi šalies žemės ūkis. Šalyje taip pat yra didelis nedarbas, kapitalas išvežamas į užsienį. Žaliavas ir techninę įrangą Ukraina pagrinde importuoja. Jų dalis eksporte atitinkamai yra minimali. Dar likusi nemaža, palyginus su BVP, valstybės skola. Pagaliau, kaip pažymi ukrainiečių tyrinėtojas V. Dergačiovas, Ukrainoje dėl valdžios faktiškai kovoja ne tradiciniai konservatoriai, liberalai ar centristai, atspindintys tautos pageidavimų įvairovę, bet kriminalizuoti korporaciniai klanai, kurie ir sudaro šiuo metu valstybės politinį elitą, taip vadinamą elitą в законе, siekiantį valdžios tam, galėtų perdalyti (prichvatizuoti) nuosavybę ir pasinaudoti ja savo verslo interesams įgyvendinti.

Vargu ar „oranžinė“ revoliucija pakeitė nusakytą situaciją labai ženkliai. Realiai į vadžią vietoj vienų oligarchinių klanų atėjo kiti, kurie iš karto pradėjo nuosavybės perdalijimo procesą. Kas liečia kitus Julijos Timošenkos Vyriausybės žingsnius ekonomikos srityje, tai net toks Rusijos liberalas kaip Borisas Nemcovas, kurį Viktoras Juščenka paskyrė savo patarėju, sukritikavo juos be gailesčio. Čia galima prisiminti, pavyzdžiui, benzino skandalą. J. Timošenką Ministro Pirmininko poste pakeitęs Jurijus Jechanurovas nepadarė ekonominio stebuklo. Priešingai, Ukrainos ekonomika vos nežlugo dėl to, kad Rusija atjungė dujas, kurias teko vogti išgyvenimo tikslais, ką pripažino patys ukrainiečiai.

Trumpai tariant, Ukrainos ekonomika yra toli nuo tos būsenos, kuri galėtų patenkinti ES ekonomistus, o „rinkos ekonomikos“ šalies vardas, suteiktas Ukrainai Europos Sąjungos, yra grynai deklaratyvus. Rusija irgi yra pripažinta europiečių šalimi su rinkos ekonomika, bet nuo to jos ekonomika netapo liberalesne (net atvirkščiai).

Tokiu būdu, žiūrint iš ekonominio taško, Ukrainai stojimas į Europos Sąjunga artimiausiu metu tikrai nešviečia.

Gruzijos atvejis

Su Gruzija situacija yra dar liūdnesnė nei su Ukraina. Sunku net surasti žodį, kuris galėtų tinkamai paaiškinti, kiek kritiška yra Gruzijos ekonominė būsena.

Šiame kontekste nuostabą ir net juoką kelia Gruzijos valdžios atstovų kalbos apie tai, kokią pažangą Gruzija padarė ekonomikos srityje. Straipsnio autoriui teko išklausyti Gruzijos euroatlantinės integracijos ministro paskaitą apie tai, kaip šalis siekia integruotis į euroatlantines struktūras. Jis ilgai pasakojo, kaip aktyviai Gruzijoje yra kovojama su korupcija, kokia efektyvi ir pažangi yra šalies muitų bei mokesčių politika, kaip auga biudžetas ir išlaidos socialiniam sektoriui, koks spartus yra šalies BVP augimas. Po to straipsnio autoriui teko pasikalbėti su žmogumi, kuris neseniai buvo Gruzijoje ir papasakojo, kad Tbilisio gyventojai jau pamiršo, ką reiškia centrinis šildymas ir elektra butuose visą dieną. Tai jokiu būdu nėra tyčiojimasis iš Gruzijos, kaip galima būtų pagalvoti, tiesiog sunku suprasti, kaip galima kalbėti, kad viskas yra labai gerai, kai viskas yra labai blogai. Galima pripažinti, kad Rusija gal ir yra dalinai kalta dėl Gruzijos ekonominių problemų. Tačiau prisiminkime, kad Gruzija didžiąja dalimi priklauso nuo pajamų, kuriuos gruzinai uždirba Rusijoje bei nuo santykinai pigių rusiškų dujų, o kas dėl vyno, tai net Lietuvos ekspertai pripažino, kad šiuo metu gruziniško vyno kokybė nėra labai aukšta. Pagaliau, pačioje Gruzijoje dešinioji opozicija mano, jog valdžios vykdoma ekonominė politika yra neadekvati ir nevisiškai skaidri.

Kitaip tariant, Gruzijos noras tapti ES nare trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu, turint omenyje jos ekonominę padėtį, yra praktiškai utopinis.

NATO – karinė-strateginė nauda

Šaltojo karo lakais vienu iš esminių stojimo į NATO kriterijų buvo šalies kandidatės karinis pasirengimas: parodyk, kuo tu gali prisidėti prie saugumo padidinimo, ir mes tave priimsime; dar kitaip – visų pirma, būk saugumo gamintojas, o tik paskui vartotojas. JAV, pavyzdžiui, buvo ir išlieka pagrindine Aljanso karine galia, o, pavyzdžiui, Graikija buvo priimta į Aljansą iš politinių-strateginių sumetimų (ji davė savo geostrateginę padėtį Viduržemio jūroje). Po Šaltojo karo pabaigos NATO ėmė ieškoti sau naujo vaidmens, tiksliau, valstybės NATO narės, visų pirmą JAV ėmė ieškoti „savo“ organizacijai naujo vaidmens. Atrodė, kad ši organizacija apskritai yra daugiau nereikalinga, tačiau 1999 m. karas Jugoslavijoje parodė, jog tai yra netiesa. Karo Afganistane metu JAV nusprendė nesinaudoti Aljanso sąjungininkų pagalba, bet tai vis vien nesumažino Aljanso svarbos, ką parodė jo plėtra.

NATO šiandien yra ne tik karinis-gynybinis Aljansas, bet kartu politinius tikslus kelianti organizacija, neprarandanti savo strateginės svarbos. Saugumo „gamintojų“ Aljanse užtenka, dabar svarbiau praplėsti struktūrinę įtaką, priimti naujus narius kaip perspektyvius sąjungininkus karine-strategine prasme.

Šiame kontekste Ukrainos ir Gruzijos šansai įstoti į Aljansą yra geresni, palyginus su jų stojimo į ES perspektyva. Blokui (JAV) didžiąja dalimi nėra svarbu, kokioje būsenoje yra gruzinų ir ukrainiečių kariuomenė (ši būsena, švelniai tariant, nėra labai gera). Kur kas svarbiau yra tai, kas tai per šalys. Kalbant trumpai ir aiškiai, Ukraina yra esminis Rusijos imperializmo atgimimo faktorius. Gruzija yra svarbi kaip Kaukazo ir kaip Kaspijos jūros energetinių išteklių tranzito valstybė.

Tokiu būdu, JAV, tikriausiai, labai norėtų, kad šios šalys taptų bloko narėmis, tačiau šioje vietoje yra „bet“ ir tas „bet“ yra Rusija, kuri natūraliai nenori, kad taip atsitiktų ir todėl:

  • komplikuoja Gruzijos teritorinio vientisumo problemą (pavyzdžiui, rusiškų pasų išdavimas Abchazijos ir Pietų Osetijos gyventojams), o NATO ne itin nori įsivelti į šios problemos sprendimą;
  • aktyviai kišasi į Ukrainos reikalus, siekdama pakeisti jos euroatlantinę integracinę orientaciją;
  • kursto nesantaiką NATO viduje („sena“ Europa prieš „naują“), o naujų narių priėmimas vis dar yra vieningo balsavimo rezultatas.

Papildomai Gruzijos ir Ukrainos stojimo į Aljansą reikalą apsunkina tai, jog Rusija yra reikalinga JAV, sprendžiant Irano problemą, kovojant su terorizmu, taip pat kaip galima energetinė alternatyva Persijos įlankos šalims ir t.t.

IŠVADOS    

Jeigu pažvelgti tiesai į akis, nustumiant į šalį iliuzijas bei lūkesčius, galima pasakyti, kad šiandien euroatlantinės struktūros nėra linkusios dalinti pažadus potencialiems nariams dėl stojimo perspektyvų.

Viešėdamas Vilniuje, Viktoras Juščenka prašė ES aiškiai pasakyti, ko tikėtis Ukrainai, tačiau Chavieras Solana to nepasakė, nepasakė, nes Europos Sąjungai šiuo metu reikia kaip nors ekonomiškai ir struktūriškai (keičiant Sąjungos funkcionavimo principus) suvirškinti neseniai priimtas valstybes. Todėl, net jeigu Ukraina ir Gruzija sėkmingai atliktų reikiamus namų darbus (kas jau būtų žygdarbis), tai dar nereikštų, kad jos garantuotai taptų ES narėmis. Trumpai tariant, Europos Sąjunga šiandien plaukia pasroviui – pati bando reformuotis, o norintiems prisijungti nieko nežada, tik siūlo dirbti, o ten pažiūrėsime. Šiame kontekste Ukrainos ir Gruzijos stojimo į ES šansai ryškiai nėra dideli.

Kaip galėtų išsispręsti Ukrainos ir Gruzijos stojimo į NATO klausimas, šiandien pasakyti yra gan sunku. Situacija yra tokia, kad V. Putino Rusija, pajutusi žemę po kojomis, vykdo reintegracinę politiką postsovietinėje erdvėje (kurią taip pat galima pavadinti neimperialistine). Kaip pažymi daugelis Rusijos ir Vakarų analitikų, Ukrainos priėmimas į NATO reikštų šios politikos krachą. Todėl Ukrainos priėmimas į NATO yra ne tas pats, kas Baltijos valstybių priėmimas. Tai globalios svarbos klausimas. Manytina, kad jis turėtų iš esmės spręstis po 2008 m., kada paaiškės, kas toliau valdys Rusiją. Sunku patikėti, kad tai bus demokratiškai ir provakarietiškai orientuotas žmogus (jeigu tai aplamai bus naujas žmogus, o ne V. Putinas, dėl kurio intencijų klausimų kaip ir nebeliko), o tai reiškia, jog pagrindinė kova dėl Ukrainos, t.y. dėl postsovietinės erdvės demokratizavimo, dar prieš akis. Gruzija šiuo atveju bus įvykių šalutinis produktas (by product), jeigu Rusija pralaimės Ukrainą, jį pralaimės viską: Tbilisio stojimas į NATO tuomet bus tik technikos klausimas. 

Kažkaip nesinori tikėti, kad mes stovime prie naujo Šaltojo karo pradžios slenksčio, bet konfrontacijos vėjas tampa vis stipresnis, kas gresia neprognozuojamais padariniais. 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (31)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (84)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras