Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kas yra Kinijos grėsmė pasauliui? (3)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2010 09 20

Po šaltojo karo pabaigos pasaulyje liko viena didžioji valstybė – Amerika. Tačiau palengva Jungtinių Valstijų galia (taip pat ir dėl jų pačių avantiūrinių veiksmų) ėmė mažėti. Tuo pat metu Kinija ramiai augino ir tebeaugina ekonominius ir karinius raumenis, ir tai verčia kai kuriuos ekspertus ir politikus teigti, kad ateityje ji užims JAV vietą. Pavyzdžiui, vienas iš B. Obamos patarėjų užsienio politikos srityje dr. P. Gordonas, kalbėdamas apie Indijos ir Kinijos iškilimą, pareiškė: „Jos bus pajėgios pakeisti egzistuojantį pasaulį, ir tai reikš Amerikos eros, prasidėjusios kartu su šaltuoju karu, pabaigą.“

Esminiai šiuo atveju yra du tarpusavyje susiję klausimai. Pirmas: ar Pekinas siekia/sieks globalios supervalstybės, tvarkančios pasaulio reikalus, statuso? Antras – ar Pekinas gali sau tai leisti? Ir šioje vietoje aiškėja, kad bent jau šiuo metu atsakymai į abu iškeltus klausimus yra neigiami.

Kaip savo naujausioje futurologinėje knygoje „Ateinantys 100 metų“ rašo žinomas JAV politologas ir garsios analitinės agentūros „Stratfor“ vadovas G. Friedmanas, „istoriškai Kinija nebuvo agresyvi valstybė ir palaikė tik epizodinius santykius su išoriniu pasauliu. Šiuo atveju būtina prisiminti, kad Kinija ne visada dalyvavo tarptautinėje prekyboje, periodiškai užsidarydama ir vengdama kontaktų su užsieniečiais“. Turbūt vienas akivaizdžiausių kinų atsiribojimo nuo aplinkinio pasaulio simbolių yra Didžioji Kinijos siena.

Kita vertus, praeitis yra praeitis. Kokia svarbi ir autoritetinga kinams ji būtų, šiandien didžiuliam jų skaičiui reikia kažkur gyventi ir dirbti. Turint omenyje tai, kad nemaža dalis Kinijos teritorijos nėra palanki socialinei ekonominei raidai, galima prognozuoti, kad anksčiau ar vėliau turėtų pradėti veikti tradicinė geopolitikos gyvenamosios erdvės plėtros logika. Kinijos demografinė ir ekonominė ekspansija Pietryčių Azijos ir Rusijos Tolimųjų Rytų kryptimis jau įgavo rimtą pagreitį. Todėl vieną dieną Pekinas gali pareikšti pretenzijas į tam tikras kaimynų teritorijas ir nežinia, ar jie galės tam pasipriešinti. Vis dėlto šios teritorijos nėra visas pasaulis ir net joms gauti (ką jau kalbėti apie Taivaną) reikia rimtų finansinių ir kitokių pajėgumų.

Šioje vietoje galima pereiti prie antrojo klausimo aptarimo.

Šiandien Kinijos ekonomika pagal BVP dydį užima vieną pirmųjų vietų pasaulyje. Tačiau pagal BVP vienam gyventojui rodiklį kinai yra arti šimtosios vietos, akivaizdžiai nusileisdami šioje srityje kitoms didžiosioms valstybėms (JAV, Rusijai, Japonijai, Vokietijai, Brazilijai ir t. t.). Todėl tenka konstatuoti, kad bent jau kol kas Kinijos augimas, kad ir koks didelis ir stabilus jis būtų, yra labiau absoliutus nei kokybiškas ir socialiai nepakankamai tolygus (didelė dalis Kinijos visuomenės vis dar gyvena skurdžiai, tai ir lemia kiniškos darbo jėgos pigumą). Taip pat reikėtų pabrėžti, kad Kinija auga pirmiausia dėl eksporto, taigi ji yra labai priklausoma nuo aplinkinio pasaulio. Kitaip tariant, pasaulis iš esmės galėtų apsieiti be kiniškų prekių (taip, jos kainuotų brangiau, bet jas tikrai galima gaminti vietoje ar kažkur šalia), o paklausos joms kritimas (ar muitų joms padidinimas) galimos konfrontacijos su užsieniu ar kitu atveju suduotų Kinijai labai rimtą smūgį, pakirsdamas jos stabilumo pamatus. Situaciją galėtų iš dalies (gal net didžiąja dalimi) pataisyti vidaus rinkos plėtra, tačiau ši rinka ligi šiol nėra pakankamai išplėtota ir todėl negalėtų kompensuoti galimų išorinės konjunktūros nulemtų nuostolių.

Be to, kalbant apie Kinijos perspektyvas, reikia tarti keletą žodžių ir apie jos politinę-ekonominę sistemą. Ilgą laiką buvo manoma, kad ekonominę sėkmę gali užtikrinti tik demokratija ir rinkos ekonomika. Kai pasaulyje prasidėjo finansinė-ekonominė krizė, imta kalbėti, kad galbūt valstybinis (taip pat ir autoritarinis) kapitalizmas yra ne toks ir blogas pasirinkimas: kritinėje situacijoje jis leidžia greitai ir centralizuotai priimti svarbiausius sprendimus suteikiant valstybinę pagalbą privačiam sektoriui, kuriam kitaip reikėtų gelbėtis pačiam ar bankrutuoti. Vis dėlto anksčiau ar vėliau bet kokia represinė sistema susiduria su dilema: kokybiškam augimui reikia didesnio politinio ir kitokio atvirumo, o jis tiesiogiai ir netiesiogiai skatina žmones susimąstyti, kodėl jie turi paklusti autoritarinei valdžiai, ir todėl kelia grėsmę valdančiajam režimui. Šiuo atveju galima teigti, kad Kinijos visuomenėje yra stiprus pagarbos valdžiai ir valdžios baimės kultas. Be to, vietinė Komunistų partija stengiasi pamažu liberalizuoti šalies politinę ir ekonominę erdvę, nes to reikia ne tik dėl vidinių, bet ir dėl tarptautinių (investuotojų pritraukimo) realijų. Tačiau jeigu Tiananmenio aikštė vieną kartą jau susirinko protestui, ji kada nors gali susirinkti ir antrą kartą, ypač jeigu staiga baigsis ar pradės strigti šiandieninis ekonomikos stebuklas.

Kaip apibendrindamas prognozuoja jau minėtasis G. Friedmanas, daugiametis Kinijos augimas yra pernelyg ilgas ir sėkmingas, kad galėtų tęstis amžinai. Todėl anksčiau ar vėliau Pekinas susidurs su jo balansavimo („išlyginimo“) iššūkiu, kaip tai atsitiko kitoms Azijos valstybėms per regiono krizę praėjusio amžiaus pabaigoje. Ir štai tuomet įvykiai gali imti klostytis neprognozuojama linkme, o padariniai gali būti net Kinijos decentralizacija/dezintegracija.

Pagaliau, jeigu Kinija pradės aktyviai demonstruoti savo globalias ambicijas, neišvengiamai suveiks klasikinė tarptautinės politikos taisyklė – silpnesni susivienija prieš stipresnį. Šiandien visos didžiosios valstybės suvokia, kad su Pekinu geriau draugauti nei konfrontuoti. Todėl, pavyzdžiui, buvęs Rusijos premjeras J. Primakovas iškėlė mintį sukurti Maskvos–Delio–Pekino ašį. Savo ruožtu JAV geopolitikos patriarchas Z. Brzezinskis prabilo apie galimą Amerikos ir Kinijos susivienijimą G2 pavidalu. Tačiau bėda yra ta, kad kinai istoriškai vengia stiprių ilgalaikių sąjungų su bet kuo, nes tai atima manevro galimybę. Todėl iš aplinkinio pasaulio jie tik „siurbia energiją“ (pavyzdžiui, karines technologijas iš Rusijos, nes pačios kariuomenė tebėra techniškai atsilikusi), o mainais nenori duoti nieko (pavyzdžiui, kiek visi prašo Kinijos pereiti prie adekvataus juanio kurso, o ji nesiruošia to daryti, nes jai tai nenaudinga). Šioje situacijoje, kai potencialaus priešininko nepavyksta (nepavyks) suvaržyti sąjunginiais saitais, prieš jį reikia (reikės) vienytis. Kitaip tariant, jeigu Kinija staiga suagresyvės, prieš ją vienu frontu gali stoti vakarykštės konkurentės – Amerika ir Rusija. Susivienys jos ne iš didžiulės meilės viena kitai, o todėl, kad Pekino įsigalėjimo pasaulio arenoje atveju turės ką prarasti.

Visų išdėstytų minčių negali nesuvokti patys kinai. Jie yra blaiviai mąstantys žmonės, todėl puikiai supranta, kad dabartiniu metu pretenduoti į didžiosios valstybės statusą Kinija negali. Sunku bus tai padaryti ir artimiausioje ateityje – pernelyg daug esamų ir galimų vidinių ir išorinių kliūčių bei iššūkių. Žinoma, galima bandyti visus juos įveikti, bet vardan ko? Tegul Rusija ir Amerika su savo imperiniu ir demokratiniu mesianizmu kovoja tarpusavyje, o kinai ramiai spręs savo problemas ir naudosis kitų nesutarimais, kaip jie tai sėkmingai darė šaltojo karo metais. Taigi, atsakant į klausimą, kas yra Kinijos grėsmė pasauliui, galima sakyti, kad tai yra labiau nepamatuota fobija, kurią neatsakingomis kalbomis skatina įvairūs ekspertai ir politikai, nei reali perspektyva, turinti svarų pagrindą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 3)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (31)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (84)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras