Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Energetika
 
  Energetiniai Rusijos politikos ginklai ir taikiniai: nr. 2. Gruzija

Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
2006 05 24

http://www.mosnews.com/files/15117/bor.jpg„Rusijos valdovai nuo seno gėrė gruzinišką vyną. Bet kad jame būtų pesticidų, pastebėta tik tuomet, kai mūsų šalis pradėjo derėtis dėl narystės NATO“, – šio mėnesio pradžioje, viešėdamas Vilniuje teigė Gruzijos prezidentas Michailas Sakašvilis, atsakydamas į daugelį klausimų apie Rusijos paskelbtą embargą kaimyninės šalies vynams.

Žvelgiant vien statistiškai, toks Rusijos politikų žingsnis galėtų atnešti tiesioginių nuostolių nebent Gruzijos vyno pramonei, kurios 30 proc. produkcijos buvo eksportuojama būtent į Rusiją. Ko gero, ir patys rusai suvokia, kad, žengiant tokį žingsnį, tikėtis kokio nors svaresnio poveikio visai Gruzijos ekonomikai yra neverta. Tačiau savotiškas politinis antausis Gruzijai, be abejo, buvo smogtas pakankamai subtiliai.

Nors ir nebūdamas gyvybiškai pačiu svarbiausiu Gruzijos produktu, vynas, o tiksliau, jo importo į Rusiją uždraudimas yra bene pats tinkamiausias visų šiandieninių Gruzijos bei Rusijos santykių sinonimas. Po juo slypi viena aiški loginė visos Rusijos regioninės politikos grandis, orientuota į beatodairišką kovą dėl savo įtakos išlaikymo ir sustiprinimo. Juk ne veltui M. Sakašvilis sugretino Gruzijos iniciatyvas šlietis prie Vakarų struktūrų ir atsakomuosius Rusijos veiksmus, pagrįstus, liaudiškai tariant, labai jau skystokais argumentais.

Tačiau itin svarbu dar sykį akcentuoti tai, jog Rusijos paskelbtas vyno embargas yra tik savotiškas dvišalių jos santykių su Gruzija simbolis. Tikrosios nesutarimų šaknys yra kur kas giliau ir remiasi anaiptol ne į vyną ar mineralinį vandenį „Boržomi“ (kurio rusai taip pat nutarė atsisakyti), bet į teritorines pretenzijas, gamtines dujas ir viską, kas susiję su Rusijos geoenergetiniais interesais.

Pietų Osetija, Adžarija ir Abchazija – šios trys sritys visuomet buvo dviejų šalių nesutarimų objektas. Galima tik prisiminti, jog prieš šešiolika metų, Gruzijai paskelbus, jog Pietų Osetija yra integrali nepriklausomos valstybės dalis, kilo pusantrų metų trukęs karinis konfliktas. Tuomet 2004 m. ką tik išrinktam M. Sakašviliui vėl prabilus apie istorines bei teritorines Pietų Osetijos sąsajas su Gruzija vėl vos neįsižiebė karo aistros, kurias iš autonominės Pietų Osetijos pusės nemenkai kurstė ir Rusijos ginkluotosios pajėgos, neva bendradarbiaujant su Gruzijos kariuomene atliekančios Pietų Osetijoje taikos palaikymo funkcijas.

Apie lėtinį Gruzijos ir Abchazijos konfliktą, ko gero, neverta net priminti. Tai savotiškas pastovus „karštasis taškas“ Gruzijos teritorijoje, per kurį savo įtaką šios suverenios valstybės politikai taip pat daro Rusija, atvirai palaikanti autonominius abchazų siekius. Galima tik įsivaizduoti, kokios Vladimiro Putino reakcijos sulauktų M. Sakašvilis, jei, pavyzdžiui, ryžtųsi atvirai palaikyti Čečėnijos nepriklausomybės kovotojus.

Beje, būtent su jais, Rusijos vadinamais teroristais, yra susijęs ir dar vienas svarbus dviejų šalių tarpusavio santykių aspektas, netolimoje praeityje vos neperaugęs į tiesioginę Rusijos ginkluotųjų pajėgų intervenciją. Kalba eina apie Gruzijos teritorijoje esantį Pankisio tarpeklį. 2002 m. antrojoje pusėje, vykstant antrajam karui Čečėnijoje, buvo atvirai kalbama, kad Rusijos kariuomenės Generalinis štabas jau turi parengęs detalius invazijos planus ir laukia tik V. Putino įsakymo. Pretekstas paprastas – Pankisyje su Gruzijos valdžios „palaiminimu“ slapstosi čečėnų teroristai. Tuometinis Rusijos nepasitenkinimas Gruzijos karių operacijomis tarpeklyje bei atviras siekis tvarkyti reikalus savais metodais taip pat buvo tiesiogiai siejamas su 2002 m. Gruzijos atvirai išsakytomis iniciatyvomis integruotis į NATO bei geoenergetiniais Rusijos siekiais išlaikyti įtaką Kaspijos jūros regione, tuo pačiu kontroliuojant naftos bei dujų tiekimą į Vakarus. Atsižvelgiant į tai, kad tais pačiais 2002 m. buvo pradėtas tiesti Baku-Tbilisio-Čeihano naftotiekis, ateityje užtikrinsiantis tiesioginį naftos tiekimą iš Kaspijos per Kaukazą į Vakarus, aplenkiant Rusiją, nuosekliai aktyvėjanti rusų kovinė politika Gruzijos atžvilgiu yra akivaizdi. Ypač, jei prisiminsime šių metų pradžioje įvykusius pagrindinio bei pagalbinio dujotiekių, tiekiančių gamtines dujas Gruzijai, sprogimus, dėl kurių šią šalį buvo ištikusi energetinė krizė.

Rezultatas tas, kad galima daryti aiškią takoskyrą tarp ankstesnių ir dabartinių Gruzijos bei Rusijos nesutarimų. Ankstesnieji buvo akivaizdi abiejų šalių vidaus politikos, teritorinio vientisumo bei federacinių Rusijos ambicijų išdava. Tuo tarpu šiandieninė situacija, vėl atsiduodanti naftos bei dujų kvapu, aiškiai parodo, jog konfliktai turi geoenergetinį pagrindą. O jei sugretinsime Rusijos politiką Gruzijos atžvilgiu su nesenu Maskvos-Kijevo dujiniu konfliktu, per kurį buvo akivaizdžiai grasinama ir energetinėms Europos Sąjungos (ES) rinkoms, geoenergetiniai argumentai taps dar įtaigesniais.

Vadinasi šiandien, atsižvelgiant į pasaulinių vyno ekspertų vertinimus, galima konstatuoti, jog gruziniškas vynas gal ir nėra aukščiausios kokybės, tačiau tvirtinti, jog jame pilna pesticidų, taip pat nerimta. Kita vertus, Rusijai tikrai gali apkarsti gruziniškas vynas, nes pastarojo skonį sugadino pati Maskva, atskiesdama jį savomis dujomis ir taip bandydama net per gėrimus menkinti savos vietos regione ir pasaulyje ieškančios valstybės prestižą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras