Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  NVS kaip geopolitinė šmėkla (4)

Viktoras Denisenko
2010 09 24

Prieš kelerius metus viename mažame Čekijos miestelyje mačiau reklaminį plakatą rusų kalba, siūlantį „vizas į buvusios NVS šalis“. Matyt, plakato autoriai supainiojo Nepriklausomų Valstybių Sandraugą su Sovietų Sąjunga. Kita vertus, šioje klaidoje galima aptikti ir tam tikros tiesos. Šiandien NVS yra labiau amorfinė negu realiai egzistuojanti organizacija – savotiška geopolitinė šmėkla.

Nepriklausomų Valstybių Sandrauga buvo sukurta žlungant Sovietų Sąjungai. Šio politinio susivienijimo iniciatorė buvo Maskva, o pirminę idėją aktyviai palaikė Ukraina ir Baltarusija. NVS sukūrimas turėjo keletą tikslų. Rusija tokiu keliu siekė išlaikyti glaudžius ryšius su buvusiomis sovietinėmis respublikomis, nepaleisti jų toli nuo savęs ir iš savo įtakos. Žinoma, NVS formatas turėjo ir praktinių uždavinių – jis turėjo padėti išspręsti visus nesutarimus ir klausimus, atsiradusius tarp Rusijos ir kitų posovietinių respublikų.

Svarbi buvo ir psichologinė NVS reikšmė. Nemažai daliai sovietinių respublikų SSRS žlugimas buvo gana netikėtas ir nelauktas. Galima priminti, kad sąjunginiame referendume 1991 m. kovo mėnesį (jame nedalyvavo tikslingai nepriklausomybės siekusios Baltijos šalys, taip pat Gruzija, Armėnija ir Moldova) dauguma balsavusių Sovietų Sąjungos gyventojų pasisakė už Sąjungos išsaugojimą ją reformuojant. Iš esmės NVS sukūrimas buvo mėginimas išlaikyti Sovietų Sąjungos kontūrus. Padaryti tai buvo beveik pavykę – į Nepriklausomų Valstybių Sandraugą galiausiai įėjo 12 iš 15 buvusių sovietinių respublikų (truputį vėliau į šią organizaciją įsiliejo Gruzija, kuri pirmoji iš jos oficialiai ir išstojo – bet apie tai kiek vėliau). NVS idėjos neparėmė Baltijos šalys: jos pasirinko europinės integracijos kelią.

Iš esmės Nepriklausomų Valstybių Sandrauga turėjo tapti Europos Sąjungos analogu, realizuotu Rytų Europoje, tačiau realus rezultatas pasirodė esąs labai tolimas nuo šios vizijos. NVS, kaip ir Sovietų Sąjungoje, pagrindinį vaidmenį vaidina Rusija (nors vykdomasis NVS komitetas ir yra Baltarusijoje – Minske), tad kalbėti apie nepriklausomų lygiaverčių valstybių sandraugą šiuo atveju yra sunku. Rusijos dominavimas NVS paskatino kai kurias buvusias posovietines respublikas kurti alternatyvius bendradarbiavimo susivienijimus. Ryškiausias pavyzdys būtų Gruzijos, Ukrainos, Uzbekistano, Azerbaidžano ir Moldovos 1999 m. sukurtas GUUAM (kai 2005 m. iš organizacijos veiklos pasitraukė Uzbekistanas – GUAM).

Rusijos dominavimas NVS nebuvo atsitiktinis. Atrodo, kurį laiką – dešimtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje – Kremlius turėjo iliuzijų, kad gal dar pavyks atkurti bendrą didelę sąjunginę valstybę posovietinėje erdvėje. Pirmuoju žingsniu link šios idėjos turėjo tapti sąjunginės Rusijos ir Baltarusijos valstybės sukūrimas. Vėliau, jei šis procesas būtų buvęs sėkmingas, jungtis prie sąjunginės valstybės būtų siūloma ir kitoms NVS šalims. Tačiau, kaip žinome, realiai sąjunginė Rusijos ir Baltarusijos valstybė taip ir nebuvo sukurta, o po maždaug dvidešimties metų nuo Sovietų Sąjungos žlugimo jau neatrodo, kad bendra valstybė geografinėse Sovietų Sąjungos kontūruose išvis galėtų būti atkurta. Šioje situacijoje NVS formatas vis labiau praranda aktualumą.

Svarbiu smūgiu Nepriklausomų Valstybių Sandraugai tapo Rusijos ir Gruzijos karinis konfliktas 2008 m. rugpjūtį ir vėliau Maskvos paskelbtas separatistinių Gruzijos rajonų – Abchazijos ir Pietų Osetijos – nepriklausomybės pripažinimas. Šio žingsnio nepalaikė nė viena kita NVS šalis. Be to, Gruzija, kuri ir taip nelabai aktyviai dalyvavo NVS veikloje, paskelbė išstojanti iš Sandraugos (jos narystė visiškai nutraukta 2009 m. rugpjūčio mėnesį). Karinė agresija prieš Gruziją pademonstravo šiandieninės Rusijos neadekvatumą, to negalėjo nepastebėti kitos NVS šalys.

Tarp veiksnių, kurie galėjo sustiprinti NVS (bet to nepadarė), reikėtų paminėti Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) sukūrimą. Tiesa, neilga šios organizacijos istorija jau spėjo atskleisti visišką jos neveiksnumą. NVS turėjo tapti ES analogu, o KSSO – pagal savo funkcijas konkuruoti su NATO. Tačiau šiandien jau galima teigti, kad vargu ar ši kolektyvinio saugumo organizacija turės kokią nors įtaką NVS išlikimui. Juk šioje karinėje sąjungoje panoro dalyvauti tik dalis Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių (Rusija, Baltarusija, Armėnija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Tadžikistanas, Kirgizija). Be to, KSSO jau turėjo puikią progą parodyti savo efektyvumą per nesenus įvykius vienoje iš organizacijai priklausančių šalių – Kirgizijoje, tačiau realiai pademonstravo visišką apatiją ir neveiksnumą. Todėl šio veiksnio, ko gero, nereikėtų vertinti rimtai.

Rusija ir pati prarado susidomėjimą NVS. Matyt, buvo suprasta, kad Nepriklausomų Valstybių Sandrauga mažai tepadeda realizuoti jos interesus. Tai paaiškina, kodėl nepatenkinta NVS formatu Rusija pradėjo „žaisti“ su kitais skirtingas posovietines šalis jungiančiais projektais – tokiais kaip EurAzES (Ekonominė Eurazijos bendrija) ar tarp Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano kuriama Muitų sąjunga. Taip Rusija bando realizuoti savo ambicijas mažesniuose nei NVS valstybių klubuose, kurių kūrimą dažniausiai ji pati ir inicijuoja.

Tarptautinės politikos kontekste NVS vardas skamba vis rečiau ir rečiau. Atrodo, šios organizacijos idėja išsikvėpė savaime. Formaliai Nepriklausomų Valstybių Sandrauga gali egzistuoti dar ilgus metus, tačiau ji jau šiandien primena geopolitinę šmėklą – metams einant šis jausmas greičiausiai tik stiprės. NVS prasmė nyksta kartu su silpnėjančia nostalgija Sovietų Sąjungai. Yra ir kitas veiksnys – Maskvos persiorientavimas į „pragmatinę ekonominę politiką“ mažina kitų posovietinių respublikų galimybes naudotis NVS kaip klubu, dalyvavimas kuriame leidžia gauti Rusijos energetinius išteklius „su nuolaida“. Tai silpnina galimą pragmatinį stimulą dalyvauti Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje.

Beje, šiandien apie NVS kartais kalbama jau ne kaip apie kokią nors realią valstybes jungiančią organizaciją, o kaip apie savotišką į ją įeinančių valstybių vadovų klubą, per kurio susitikimus jie gali laisvai tarpusavyje bendrauti. Savaime tai nėra blogas dalykas, tačiau, kita vertus, belieka konstatuoti, kad dabartinė NVS jau nebeatlieka savo pagrindinių ir esminių funkcijų, nes prezidentų klubas ir geopolitinis šalių susivienijimas vis dėlto yra skirtingo politinio lygio reiškiniai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 4)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras