Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Įtampa Pietų Amerikoje

Monika Poškaitytė
2010 09 27

Beveik prieš metus tuometinis Kolumbijos užsienio reikalų ministras Jaime Bermudezas ir JAV ambasadorius Bogotoje Williamas Brownfieldas pasirašė sutartį, leidžiančią JAV armijai naudotis septyniomis karinėmis bazėmis ir oro uostais Kolumbijos teritorijoje. 800 JAV karių  ir 600 civilių – aptarnaujančiojo ir statybų personalo – galėjo įsikurti bazėse dešimčiai metų, kad gelbėtų Pietų Ameriką nuo narkotikų tranzito, o JAV – nuo teroristų iš pietų grėsmės. Nepraėjus nė metams sutartis paskelbta antikonstitucine.

Tokio Kolumbijos Aukščiausiojo Teismo sprendimo priežastis ta, kad tuometinis Kolumbijos prezidentas Alvaro Uribe taip ir nepateikė sutarties Nacionaliniam kongresui patvirtinti. Čia vertėtų paminėti, kad pats A. Uribe ne kartą kaltintas ryšiais su narkotikų baronais, o pačių nirčiausių kaltintojų teigimu – kaip tik jam padedant gautos sraigtasparnių įsigijimo, žemės nuomos ir kitos reikiamos licencijos padėjo sukurti narkotikų gabenimo infrastruktūrą: narkotikų kelias driekiasi per Kolumbiją, Boliviją, Centrinę Ameriką, JAV, Kanadą ir net Europą. Nė vienas iš skandalingų kaltinimų taip ir nebuvo įrodytas, tačiau A. Uribe‘s munduras ir be to turėjo vieną kitą dėmelę: pavyzdžiui, parašų klastojimas siekiant referendumu įtvirtinti Konstitucijos pataisą, kuri jam leistų balotiruotis prezidento rinkimuose trečiai kadencijai iš eilės.

Venesuelos ir Kolumbijos santykių krizė

Mėginimui trečią kartą tapti prezidentu nepavykus, A. Uribe tautiečiams paliko diplomatinę dovanėlę – apkaltino kaimyninės Venesuelos vyriausybę aktyvia pagalba remiant marksistinę partizanų kovotojų armiją FARC (Fuerzas Armadas Revolucionarias de Colombia), taip pat marksistinės pakraipos Nacionalinę išsivadavimo armiją ELN (Ejército de Liberación Nacional). A. Uribe‘s teigimu, pasienio zonoje Venesuelos pusėje leista įsikurti partizaninėms šių kovotojų grupių stovykloms, o šalis ne tik nieko nedaro, kad jas likviduotų, bet ir aktyviai skatina jų kūrimąsi. Pranešimas, pristatytas Amerikos valstybių organizacijai, taip papiktino Venesuelą, kad  diplomatiniai santykiai su Kolumbija buvo nutraukti, o  politikos apžvalgininkai ėmė spekuliuoti galimo karo tarp šių valstybių tema. Krizė buvo išspręsta taikiai: šių metų rugpjūčio 8-ąją Kolumbijos prezidentu inauguruotas Juanas Manuelis Santosas, o tarpininkaujant Pietų Amerikos tautų sąjungai Kolumbijos ir Venesuelos prezidentai susėdo prie derybų stalo.

Daug baimės įvariusi krizė lyg ir baigėsi, nes rugpjūčio 21-ąją diskusijas ir kaimyninių šalių nepasitenkinimą kėlusi JAV ir Kolumbijos sutartis pripažinta negaliojančia. Atrodytų, įtampos tarp Kolumbijos ir Venesuelos bent trumpam turėtų nebelikti, tačiau tikrovė kiek kitokia: JAV pagal panaikintą sutartį turėjo galimybę ne tik dislokuoti karius ir civilių personalą. Jiems taip pat turėjo būti užtikrintas visiškai laisvas tranzitas, mokesčių lengvatos, teisinis imunitetas, galimybė naudotis šalies telekomunikacijomis, oro erdve, radijo ir palydovinės televizijos transliacijomis ir t. t. 2009-aisiais, kai buvo svarstoma šios sutarties pasirašymo galimybė, savo nepasitenkinimą pareiškė beveik visos Kolumbijos kaimynės – nuo Venesuelos, kurios prezidentas Hugo Chavezas tvirtino, kad vienintelis šių bazių tikslas gali būti užpulti Venesuelą, iki proamerikietiškos Brazilijos, kuri išreiškė nepasitenkinimą ir susirūpinimą dėl JAV dalinių įvedimo į kaimyninę šalį.

Krizė įveikta, tegyvuoja krizė!

Kadangi susitarimas pripažintas antikonstituciniu ne dėl savo turinio, o dėl priėmimo procedūros klaidų, visiškai įmanoma, kad JAV ir Kolumbija sutartį atnaujins. Tiesą sakant, atrodo, JAV to net labai norėtų: po teismo nuosprendžio paskelbimo JAV Valstybės departamentas išplatino pareiškimą, skatinantį J. M. Santosą apeiti konstitucinį barjerą ir toliau laikytis savo pirmtako prisiimtų įsipareigojimų. Atrodo, Baracko Obamos administracijai nelabai rūpi, kad toks naujai išrinkto Kolumbijos prezidento žingsnis gali tapti tiesiog bomba Pietų Amerikos regione.

Tiesa, pirmą kartą ši Kolumbijos ir JAV sutartis traktuota kaip papildomi protokolai prie 1998-ųjų „Kolumbijos plano“, kurio svarbiausias tikslas buvo kova su narkotikais. Teismo sprendime nurodoma, kad naujasis susitarimas iš esmės apima daug daugiau aspektų nei „Kolumbijos planas“, taigi negalėjo būti traktuojamas kaip jo papildymas. Tačiau akivaizdu, kad jei susitarimas būtų laikomas atskira sutartimi ir ratifikuojamas iš naujo pagal atitinkamus reikalavimus, jis galėtų ir toliau sėkmingai galioti. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo paprasta, tačiau čia vertėtų paminėti, kad tuomet šią sutartį turėtų patvirtinti JAV Kongresas. Tai reiškia, kad sutarties tekstas būtų viešai skelbiamas ir prieinamas abiejų valstybių piliečiams. O ar kuri nors iš jų tikrai to nori?

Hegemono planai griūva?

Klausimas, kurį vertėtų užduoti pirmiausia: kodėl JAV tokios sutarties norėjo? Ekspertų teigimu, B. Obamos administracija, didindama karių skaičių Kolumbijoje, tiesiog padidintų savo įtaką regione, o tai leistų ir iš arčiau stebėti sparčiai augančią Braziliją, ir tramdyti Pietų Amerikoje klestintį narkotikų tranzitą, ir periodiškai vienu ar kitu būdu vėsinti diplomatinės nesantaikos katilą primenančią Pietų Ameriką. Tai atsako ir į antrąjį svarbų klausimą: kodėl Pietų Amerika prieš metus taip isteriškai reagavo į „JAV pagalbos ranką“? Pirma, niekas nenori, kad į jų reikalus būtų kišamasi. Antra, proamerikietiškumu nepasižyminčios regiono šalys bijo, kad JAV karinė galia gali būti panaudota jų suverenumui slopinti.

J. M. Santosas kol kas susilaiko nuo komentarų sutarties atnaujinimo klausimu, tačiau akivaizdu, kad bet koks Kolumbijos prezidento sprendimas neleis iš šios balos išlipti sausam: jei bus nuspręsta sutarties neatnaujinti, tai pakenks dvišaliams santykiams su JAV, o jos atnaujinimas pagal procedūras gali sukelti, ir veikiausiai sukeltų, dar vieną kaimynių nepasitenkinimo bangą. Tačiau ar Kolumbija, vos išsprendusi santykių su Venesuela krizę, gali sau tai leisti?

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras