Lietuvos rusų klausimas Rusijos politikų pastangomis nuolat iškeliamas į paviršių. Lietuva kritikuojama už dvigubus standartus: demokratijos skatinimą, bet negerbiant tautinės mažumos – ignoruojant rusus. Kodėl Lietuva kaltinama rusų tautinės mažumos žmonių teisių pažeidimu, kai palyginus pastarųjų situaciją su romų, žydų, čečėnų pabėgėlių rasistine neapykanta, rusai iš pirmo žvilgsnio atrodo puikiai adaptavęsi prie Lietuvos socialinio bei politinio klimato?

Bet kokios žmogaus teisės geriausiai gali būti apibūdinamos remiantis demokratiniais principais – teise dalyvauti politinėje veikloje, teise pareikšti savo nuomonę ir įgyvendinti savo poreikius. Taigi, siekiant apžvelgti vienos iš Lietuvos tautinių mažumų – rusų padėtį, reikia atkreipti dėmesį į tai, kiek yra gerbiamos teisės į dalyvavimą politinėje veikloje, sudaromos sąlygos įsigyti išsilavinimą, laisvai naudoti savo kalbą, puoselėti kultūrą ir tradicijas bei naudotis esminiu demokratijos įrankiu – žiniasklaida. Šie būdai padeda nustatyti žmonių pasitenkinimą gyvenimo sąlygomis ir protesto politikos veiksmų tikimybę.

Geografiškai po visą šalį paplitę rusai, gyvenantys Lietuvoje, atstovauja kalbos, kultūros ir religijos atžvilgiu skirtingą žmonių grupę. Lietuvos rusai turi panašias istorines šaknis kaip ir Latvijos bei Estijos rusai, tačiau Lietuva turi labiau nepriklausomą istoriją nei kitos dvi Baltijos šalys. Nors ši tautinės mažumos grupė 8 deš. pab. – 9 deš. pr. reiškė aukšto lygio politinius protestus dėl Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, nuo tada valdžia ėmėsi keleto pozityvių priemonių jų pilietybės klausimui spręsti, dėl kurių protesto akcijų smarkiai sumažėjo. 1989 m. lapkričio 3 d. priimtas pilietybės įstatymas, pagal kurio normas visi nuolatiniai Lietuvos gyventojai turėjo iki 1991 m. lapkričio 3 d. apsispręsti dėl Lietuvos pilietybės. Įstatymas nenumatė jokių apribojimų, susijusių su etnine kilme, kalba ar religija, taip pat jame nebuvo jokių papildomų sąlygų, išskyrus pastovaus darbo ir teisėto pragyvenimo šaltinio turėjimą.

Dauguma nuolatinių gyventojų, kurie turėjo galimybę pasinaudoti dviejų metų laikotarpiu tam, kad įgytų Lietuvos pilietybę pagal 1989 m. įstatymą, tuo pasinaudojo. Jie sudarė maždaug 90 proc. tokių gyventojų. Asmenys, kurie tokiu būdu įgijo pilietybę, buvo ir pagal 1991 m. įstatymą pripažinti Lietuvos piliečiais ir lygiais pagrindais naudojasi visomis piliečių teisėmis. Tai, kad nežymi dalis nuolatinių gyventojų neišnaudojo įstatymo suteiktų galimybių pilietybei įgyti, labiau parodo jų pasirinkimą arba paprasčiausią tokios galimybės nežinojimą. Taigi dabar sunku nustatyti tikslų rusų mažumos skaičių, kadangi dauguma jų turi Lietuvos pilietybę. 1998 m. duomenimis Lietuvoje priskaičiuojami 308 tūkst. rusakalbių, kurie sudaro 8,7 proc. šalies gyventojų. Apskritai Lietuvos įstatymai, tautinių mažumų atžvilgiu, tarptautinių stebėtojų yra plačiai pripažįstami kaip liberaliausi iš visų Baltijos valstybių. Lietuvoje neliko priešpriešos tarp dviejų tarptautiniu mastu pripažintų principų: kolektyvinių nacionalinių mažumų teisių ir teritorijos integralumo.

Vadovaujantis šiais įstatymais, tautinės mažumos gali būti puikiai atstovaujamos politinių ir socialinių organizacijų. Lietuvoje pastaraisiais metais buvo įsteigta nemažai rusų nevyriausybinių organizacijų, puoselėjančių rusų kultūrą, bendruomenių, besiimančių spręsti socialines tautiečių problemas. Tačiau dėl geografiško išsibarstymo po visą šalį, jiems trūksta organizuotumo, vieningumo, aktyvumo. Šios organizacijos susiduria su tokiomis pat problemomis kaip ir lietuviškos nevyriausybinės organizacijos. Pirmiausia, finansiniu ribotumu, taisyklių nežinojimu ir dalyvavimo patirties trūkumu. Tuo tarpu švietimo reformos, skatinančios rusų kalbos mokymą mokyklose bei mokyklų, kuriose mokoma rusų kalba išlaikymas, didžiųjų dienraščių leidimas rusų kalba, užtikrino rusams laimingą ir saugų gyvenimą Lietuvoje.

Kadangi ši grupė yra pasklidusi po visą šalį, jai trūksta būtinų organizacinių sąlygų kolektyviniams veiksmams. Jiems trūksta politinio vieningumo ir organizuotumo. Be to, labai svarbu, kad dabartinės valdžios požiūris į šią grupę yra pozityvus (ne vien todėl, kad valdančioji dauguma yra prorusiškų pažiūrų, bet ir todėl, kad jie nesudaro tautai gyvybiškai pavojingos daugumos, kaip tai yra kaimyninėse valstybėse).

Visa tai yra viena – oficialioji, įstatymiškoji – rusų grupės gyvenimo Lietuvoje pusė. Jie neturėtų protestuoti prieš valdžią dėl daugiau teisių suteikimo, nes iš pastarųjų pusės padaryta buvo labai daug, siekiant tautines mažumas kuo geriau integruoti į valstybės visuomeninį ir pilietinį gyvenimą (nors, žinoma, tobulumui ribų nėra). Kitas klausimas, kaip lietuviškoji visuomenė priima rusakalbius į savo tarpą? Jau kurį laiką lietuviams tenka nacionalistų, rasistų vaidmuo. Štai 2006 vasario 22 d. Europos Komisijos prieš rasizmą ir toleranciją pateiktoje ataskaitoje pabrėžta, kad Lietuvoje lygių teisių įstatymas sustiprino nuostatas (framework) prieš diskriminaciją, tačiau įgyvendinimo priemonės nebuvo adekvačiai taikomos praktikoje. Nors ir laisvai, tačiau su nežymiu akcentu lietuvių kalba kalbantys respondentai tvirtino, kad daugiausiai nemalonumų patiria iš lietuvių, kurie yra nusiteikę prieš kitataučius ir dėl akcento arba tautybės ignoruojami. Daugelis vyresnio amžiaus žmonių, dar prieš 16 metų tikėjo Sovietų Sąjungos amžinybe, todėl nesivargino mokytis vietinės kalbos, o pasikeitus politinėms ir visuomeninėms sąlygoms, jau nebesugebėjo išmokti ir dėl to jiems yra sunkiau integruoti į lietuvių bendruomenę. Kita vertus, galbūt jiems ir poreikio nėra, nes susikalbėti rusų kalba Lietuvoje dar galima, žiniasklaida pateikia naujienas taip pat rusų kalba...

Negatyvus dalies lietuvių visuomenės nusistatymas svetimtaučių atžvilgiu gali būti aiškinamas nesena istorija (sovietų okupacija, 1991 m. kruvini įvykiai), o taip pat ir šiandieninė Šaltojo karo tęsinį demonstruojančios superkaimynės politika, kuri kvepia nestabilumu. Kita vertus, lazda turi du galus ir neatsitiktinai paminėjau, kad dalis lietuvių nemėgsta rusakalbių, kita dalis myli ir rusus, ir jų kalbą: 1/3 dalis muzikos Laivės alėjos miniparduotuvėse (kioskuose) rusiška, ji taip pat skamba taksi ir mikroautobusuose, lietuviai daugiausiai balsų „Eurovizijoje“ skiria rusui, „geriausi“ politikai rusai ir partijos propaguojančios prorusišką politiką.

Turėdami omenyje nevienareikšmiškus visuomenės požiūrius į didžiuosius kaimynus bei pastarųjų nuoseklų priminimą, kad Lietuvoje negerbiamos rusų teisės, galime pasidaryti išvadas, kad Rusija, prisidengdama tautiečių advokatės, moralinės rėmėjos pareigomis, tuo pačiu sėja savas ideologijas Lietuvoje ir siekia nukreipti dėmesį nuo žmogaus teisių pažeidimų pačioje Rusijoje.

Lietuva – demokratinė valstybė, kurioje sudarytos sąlygos laisvam tautinės mažumos kalbos ir kultūros puoselėjimui, o visuomenė turi savo nuomonę. Tik svarbu mokėti atskirti grūdus nuo pelų.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.