Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo sprendimas atleisti ilgai Maskvos mero poste tvirtai sėdėjusį Jurijų Lužkovą yra ryžtingiausias per visą jo prezidentavimo laikotarpį. Ar tai yra viena iš jo atkaklių pastangų modernizuoti Rusiją, ar žaidimo su tikrai įtakingu Maskvos žmogumi, šalies premjeru Vladimiru Putinu dalis?

Anatolijus Čiubaisas, Rusijos privatizacijos „tėvas“ dešimtame dešimtmetyje ir dabartinis nanotechnologijų susivienijimo „RosNano“ vadovas, neseniai pripažino, kad politinės modernizacijos perspektyvos Rusijoje yra miglotos. A. Čiubaiso nuomone, šiuo metu tam nėra poreikio, o kad jis atsirastų, reikia socialinės grupės, skatinančios šį poreikį. Galiausiai jis pareiškė, kad fašizmo grėsmė Rusijoje didės iki tiek, jog „diskusijos apie Putiną ir Medvedevą, Medvedevas ar Putinas, nublanks“.

Tokį niūrų vaizdą A. Čiubaisas piešia galbūt todėl, kad nori numaldyti Vakarų priekaištus Rusijos valdantiesiems dėl žmogaus teisių pažeidimų ir laisvių apribojimo. Šiuo metu jis yra tikras režimo politikos bendrininkas. Ir vis dėlto jis kalba tiesą. Rusijos vyriausiasis modernizatorius ir D. Medvedevo protežė Igoris Jurgensas teigia, kad rusai „yra ne piliečiai, o labiau tam tikra gentis“ ir Rusijos visuomenės charakteris nesikeis net iki 2050 metų.

Rusai nėra pasirengę prisiimti pilietinės atsakomybės. Be to, visos Vakarų tipo demokratijų formulės remiasi apsišvietusiu ir geranorišku caru. D. Medvedevas siekia tokio vaidmens. Vis dėlto nei Nikita Chruščiovas, nei Michailas Gorbačiovas, nei Borisas Jelcinas nesugebėjo Rusijoje išrauti sunkiai įveikiamos abejingumo ir paklusnumo kultūros, nes jie pokyčius inicijavo iš viršaus į apačią, tikėdamiesi, kad Rusijos gyventojai juos paprasčiausiai masiškai priims. Klausimas: ar D. Medvedevui pasiseks ten, kur kiti susikirto?

Skandalas, kilęs dėl J. Lužkovo kompetencijos stokos tvarkantis su šią vasarą alinusiais Maskvą karščiais ir gaisrais, atspindi atotrūkį tarp „modernizatoriaus" Medvedevo ir „seno saugumiečio“ Putino. Kai D. Medvedevas pasakė, kad Maskvos merui laikas išeiti į pensiją, V. Putinas viešai nekritikavo J. Lužkovo. Dauguma analitikų teigia, kad šis akivaizdus šalies prezidento ir premjero nesutarimas dėl J. Lužkovo likimo yra artėjančios kovos dėl prezidento posto ženklas. Demaskuodamas J. Lužkovą kaip korumpuotą ir nekompetentingą politiką, D. Medvedevas siekia palenkti viešąją nuomonę savo naudai.

Jei prezidentas po dvejų metų liktų be darbo, būtų priverstas šlietis prie apgailėtinos Rusijos opozicijos, kuri yra iš dalies ir pati kalta dėl apnuodytos šalies politinės kultūros. Opozicija neturi aiškios žinios, kurios padedama laimėtų paramą ar taptų įtikinama alternatyva dabartinei šalies valdžiai. Taigi, elitas kovoja tarpusavyje, nes neturi su kuo daugiau kovoti. Prezidento rinkimų kampanija jau oficialiai prasidėjo. Rusai, nusivylę sistema, nelabai turi iš ko rinktis: arba remti marginalius, silpnus ir diskredituotus opozicijos kandidatus, arba sistemos kandidatus, tikėdamiesi modernizacijos iš viršaus.

Masių nepasitikėjimas tokiais asmenimis kaip A. Čiubaisas ar I. Jurgensas arba Medvedevo primesta modernizacija nėra naujas dalykas. Nauja – organizuoto pasipriešinimo iškilimas. Pastaraisiais metais atsirado daugybė nepolitinių viešųjų iniciatyvų, protestuojančių prieš specifinę vyriausybės politiką, o tai neišvengiamai veda į konfrontaciją su egzistuojančia politine tvarka. Tiesa, tos iniciatyvos nėra stiprios, tačiau šie žmonės – automobilininkai, savanoriai ekologai ar labdaros organizacijų darbuotojai – labiau nei politikai reprezentuoja modernizacijos viltį.

Pagal 2010 m. rugsėjo 28 d. http://www.project-syndicate.org/ informaciją parengė Kristina Puleikytė.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.