Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Rusija-2012: Medvedevas ar Putinas? (25)

Viktoras Denisenko
2010 10 08

Nors Rusijos prezidento rinkimai vyks tik 2012 metais, jau prabilta apie neoficialiai prasidėjusią rinkiminę kampaniją. Atrodo, kad į šiuos rinkimus gali grįžti intriga, kurios esmė – ar Dmitrijus Medvedevas sutiks „grąžinti“ postą Vladimirui Putinui, ar viskas pasibaigs žūtbūtine kova tandemo viduje? Ieškant atsakymo į šį klausimą vertėtų įdėmiau pasižiūrėti į kai kuriuos Rusijos politinio gyvenimo procesus.

Kad tandemas (prezidento D. Medvedevo ir premjero V. Putino) anksčiau ar vėliau gali pradėti byrėti, buvo prašnekta vos šiai politinei konstrukcijai susiformavus po 2008 m. rinkimų. Vadinamieji „valstybininkai“ kalbėjo apie tai kaip apie patį baisiausią košmarą ir grėsmę „suvereniai demokratijai“ ir „valdžios vertikalei“. Liberaliųjų pažiūrų atstovai vertino galimą tandemo subyrėjimą kaip grįžtančios politinės konkurencijos, taigi ir demokratijos viltį.

Vilčių būta ir daugiau. D. Medvedevui tapus prezidentu pasigirdo nedrąsių svajonių apie „naująjį atšilimą“ Rusijoje. Liberalai bandė įžiūrėti (ir kartais net įžiūrėdavo) naujojo šalies vadovo žodžiuose artėjančios demokratizacijos požymių. Po dvejų metų matyti, kad viltys ir teliko viltimis. Nors Medvedevas nėra Putinas, o Putinas ne Medvedevas (jų įvaizdžiai yra skirtingi), jie gana harmoningai sąveikauja politinio tandemo rėmuose. Čia galima prisiminti detektyvų mėgėjams gerai žinomos „gerojo ir blogojo tardytojo“ taktikos pavyzdį. V. Putinas sąlygiškai yra „blogasis“ – griežtas, bekompromisis, nevengiantis pavartoti stipresnį žodį; D. Medvedevas sąlygiškai geras – kalba apie progresą, modernizaciją, teigia, kad „laisvė geriau už nelaisvę“. Tačiau iš tikrųjų tai nieko nereiškia, nes tėra regimybė. Dėl esminių dalykų V. Putino ir D. Medvedevo požiūris sutampa.

Tie, kas tikėjosi iš naujojo Rusijos prezidento „liberalios žinios“, ko gero, buvo nemaloniai nustebinti sulaukę priešingų signalų. Pirmiausia D. Medvedevas niekaip nesureagavo į tai, kad dar 2009 m., atsakydamas į užsienio žurnalistų klausimus, V. Putinas taip apibūdino „2012 m. problemos“ sprendimą: „Susėsime [kartu su D. Medvedevu], pasikalbėsime ir nuspręsime [kas taps kitu Rusijos prezidentu].“ Atrodytų, toks pareiškimas, paneigiantis esminius demokratinius principus, turėtų sukelti skandalą, informacinę audrą arba nors reakciją (pirmiausia, žinoma, prezidento, kuris yra Rusijos Federacijos Konstitucijos ir joje įtvirtintų demokratijos principų garantas). Tačiau D. Medvedevas niekaip nereagavo į tokį V. Putino pareiškimą, ir tai rodo, kad dabartinio ministro pirmininko įvardytas būdas „išrinkti“ šalies vadovą jį tenkina.

Šis atvejis ne vienintelis. D. Medvedevas ir pats ne taip seniai pasiuntė Rusijos visuomenei labai aiškią žinią: forume Jaroslavlyje pasakė, kad parlamentinė demokratija Rusijai netinka. Sakydamas tai, prezidentas eskalavo paplitusį mitą, kad Rusijos visuomenė nepajėgi išrinkti „tinkamos valdžios“, kad, jei būtų suteikta visiška laisvė kelti ir rinkti kandidatus, į Parlamentą patektų daugiausia šovinistai, nacionalistai ir komunistai. Kitaip sakant, egzistuojanti „valdžios vertikalės“ sistema yra optimali, apsauganti šalį nuo blogesnių variantų. Beje, neblogas atsakymas, griaunantis šį mitą, yra rusų publicisto ir istoriko Vladimiro Kara-Murzos jaunesniojo straipsnis „Apie parlamentarizmo žalingumą rusams“ [http://www.ej.ru/?a=note&id=10395], kuriame jis įtikinamai parodo, jog laisvojo rusiško parlamentarizmo istorija (nuo 1906 iki 1917 metų ir po Sovietų Sąjungos žlugimo) nesuteikia jokių prielaidų kalbėti apie tai, kad per laisvus rinkimus Rusijos piliečiai išrinktų „netinkamą valdžią“.

Nei V. Putinas, nei D. Medvedevas nėra demokratinių vertybių sergėtojai, o tai reiškia, kad 2012 m. neverta laukti atvirų ir laisvų rinkimų su gyvai rinkiminei kovai būdingais netikėtumais. Tai reiškia, kad realiai pretendentų laimėti yra du – dabartinis prezidentas ir dabartinis ministras pirmininkas. Jeigu mes ir pamatysime kovą, tai tik tarp jų, o tiksliau – tarp jų klanų.

Rusijos ekspertai nėra vieningos nuomonės, kieno viršus bus 2012 metais, tačiau dauguma favoritu laiko V. Putiną. Nurodoma, kad jis yra ryžtingesnis politinės aikštės žaidėjas, veikia sistemoje, kurią, būdamas prezidentu, faktiškai pats ir sukūrė, be to – jo klaną sudaro jėgos struktūrų atstovai. Kitaip sakant, D. Medvedevas neturi jokių šansų galynėtis su savo vyresniuoju politiniu broliu... Gal ir taip. Iš esmės nenustebsiu, jei 2012 metais dabartinis Rusijos prezidentas ramiai ir paklusniai „grąžins“ valdžią V. Putinui, o pats išeis dirbti į sutartą iš anksto postą. Tačiau yra įmanomas ir kur kas įdomesnis variantas.

Aš neatsitiktinai pabrėžiau, kad galima kova vyks ne tik ir ne tiek tarp dabartinio prezidento ir premjero, kiek tarp jų klanų. Be abejonių, V. Putino tiesioginė ir netiesioginė politinė aplinka yra galinga, tačiau tai nėra šimtaprocentis laimėjimo garantas. D. Medvedevas irgi turi šansų. Daug kas priklauso ne tik nuo jo paties, bet ir nuo dabartinį prezidentą supančių ir jo komandoje dirbančių žmonių ambicijų. Nenorėdami būti tik laikinais statistais, jie gali mėginti motyvuoti D. Medvedevą siekti antrosios kadencijos (beje, 2012 m. Rusijos prezidentas bus renkamas ne ketverių kaip dabar, o šešerių metų kadencijai). D. Medvedevo klano silpnumą gali kompensuoti tai, kad kol kas pagrindiniai valdžios svertai yra jo rankose. Šiuo atveju yra svarbus Maskvos mero Jurijaus Lužkovo atstatydinimo precedentas.

Ilgametis Rusijos sostinės vadovas (18 metų šiame poste) buvo atleistas iš pareigų rugsėjo mėnesį. Prieš tai valdžiai pavaldūs televizijos kanalai surengė plataus masto informacinę kampaniją, per kurią J. Lužkovas buvo parodytas kaip šiurkščiai viešuosius ir privačius interesus supainiojęs kyšininkas. Maskvos meras, nepaisydamas spaudimo, atsisakė trauktis iš posto savo valia, todėl galiausiai buvo atstatydintas D. Medvedevo įsakymu (sostinės merą, kaip ir federacijos subjektų vadovus, Rusijoje skiria ir atleidžia prezidentas). Atstatydinimo įsakyme buvo nurodyta, kad J. Lužkovas prarado prezidento pasitikėjimą. Svarbu tai, jog Maskvos meras buvo aktyvus V. Putino šalininkas, vienas iš valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ ir visos dabartinės politinės Rusijos sistemos kūrėjų. Smūgis J. Lužkovui yra taip pat ir savotiškas smūgis „Putino politinei sistemai“.

Ministras pirmininkas reagavo į J. Lužkovo atstatydinimą gana ramiai ir santūriai. Remiantis neoficialiais šaltiniais, buvo pranešta, kad sostinės mero atleidimą D. Medvedevas buvo suderinęs su V. Putinu. Sprendžiant iš ministro pirmininko reakcijos, atrodo, kad tai tiesa. Todėl kol kas negalima kalbėti apie J. Lužkovo atstatydinimą kaip apie netikėtai ryžtingą ir revoliucingą prezidento D. Medvedevo sprendimą, rodantį jo apsisprendimą pakovoti dėl antrosios kadencijos. Kita vertus, tai tapo savotišku realių prezidentinių galių išbandymu. Juk D. Medvedevas gali lygiai taip pat vienu parašu atstatydinti vyriausybę, kuriai vadovauja V. Putinas. Po šio žingsnio federaliniuose televizijos kanaluose galėtų pasirodyti laidos ir filmai apie V. Putiną, kritiškai analizuojantys jo veiksmus, tarkime, per Beslano ir „Nord–Ost“ tragedijas ar povandeninio laivo „Kursk“ avariją. Tai būtų pats paprasčiausias politinio konkurento sudorojimo scenarijus. Tačiau ar D. Medvedevas gali tam ryžtis – labai didelis klausimas.

Tad kol kas aiškiausiai matyti tik du straipsnyje paminėti 2012 m. įvykių variantai.

Pirmasis: V. Putinas ir D. Medvedevas, kaip ir pareiškė ministras pirmininkas, draugiškai susėda ir nusprendžia, kas kokias pareigas užims po prezidento rinkimų (V. Putinas – šalies vadovo, o D. Medvedevas – ministro pirmininko ar kokios nors stambios valstybinės korporacijos vadovo). Tada visi politiniai ir propagandiniai resursai sutelkiami „teisingiems“ rinkimų rezultatams gauti.

Antrasis variantas – kur kas įdomesnis, su mažiau nuspėjamu rezultatu. Jis reikštų dviejų politinių asmenybių – V. Putino ir D. Medvedevo – tarpusavio kovą (pirmiausia – neakivaizdžią), paremtą ir jų aplinkos (klanų) kova. Kas iš šios kovos išeitų nugalėtoju –prognozuoti sunku. Favoritu, ko gero, yra V. Putinas, kaip labiau patyręs ir turintis geresnį užnugarį politikas.

Norėtųsi parašyti ir apie trečiąjį – demokratinį – variantą, tačiau šio straipsnio autorius kol kas jo, deja, nemato.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 25)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras