Ar prisimenate Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartį (PCA), skirtą puoselėti bendras vertybes tarp Rusijos ir Europos bendruomenių? Pasirašyta 1994 m., Rusijai žengiant pirmuosius demokratijos žingsnius, ši sutartis buvo paremta 1999 m. sukuriant Europos Sąjungos (ES) bendrą saugumo ir gynybos politiką (BSGP). Abi pusės dažnai pabrėžia šį siekį palaikyti artimesnius santykius, tačiau po Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel susitikimų su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu Kremlius pradeda keisti šiuos gimstančius strateginės partnerystės santykius.

Rusijai atitolus nuo demokratizacijos valdant tuometiniam prezidentui Vladimirui Putinui, taip pat po karų Čečėnijoje ir Gruzijoje ES pasirinko daug atsargesnę ir apdairesnę poziciją, o realios partnerystės perspektyvos skamba jau ne taip optimistiškai. Europos saugumo strategijoje, priimtoje 2004 m., pažymima, kad reikia siekti artimesnių santykių su Rusija, nes tai svarbus faktorius mūsų saugumui ir gerovei, o pagarba bendroms vertybėms sustiprins progresą link strateginės partnerystės.

Tačiau po Rusijos 2008 m. rugpjūčio mėnesio invazijos į Gruziją apskritai imta teigti, kad „Jokia strateginė partnerystė negalima, jeigu tokios vertybės kaip demokratija, pagarba žmogaus teisėms ir teisės viršenybei visiškai negerbiamos“. Bet rusai stengiasi suderinti skirtingus požiūrius į Europą. Kai kurie prisipažįsta, kad bendri reikalai su Briuselio biurokratais vargina. Kaip susitarti su Rusija saugumo ir ypač energetinio saugumo klausimais? Ši problema padalija ES.

Nepaisydamos įsipareigojimų kalbėti su Rusija bendrai, vienu balsu, kai kurios ES valstybės derasi su ja atskirai, kai tik įmanoma, ypač dėl pelningų verslo sutarčių. Jos susirenka po ES skėčiu tik tada, kai būtina. Tai suteikia Rusijai erdvės nukreipti vieną šalį prieš kitą.

Rusija nepamiršta didelio nusivylimo Vakarais, ypač dėl jų elgesio žlugus komunizmui. Per M. Gorbačiovo erą buvo manoma, kad Vakarai suvoks Šaltojo karo esmę ir varžymo politiką. Rusai tikėjo, kad jų šalis nebebus laikoma konfrontacine ir ekspansionistine, su ja bus elgiamasi kaip su legitimiu partneriu, o ne su nugalėtu priešu. Ji išlaikytų statusą greta Jungtinių Valstijų pasaulio scenoje, jos teritorinis integralumas būtų neginčijamas, o vidaus reikalus tvarkytų be išorinio įsikišimo ar kritikos.

Augantis apmaudas dėl Vakarų privertė Rusijos lyderius pabrėžti įtakos sferų sąvoką, taip pat tikėjimą, kad tarptautiniai santykiai yra nulinės sumos žaidimas, kuriame kitų laimėjimai yra Rusijos pralaimėjimai. Taigi Rusija nepripažįsta, kad tvirtesnės daugiašalės institucijos, pasitikėjimas, bendradarbiavimas ir tarpusavio priklausomybė galėtų užtikrinti tarptautinį saugumą. Priešingai, Rusijos didžiosios galios statuso praradimas yra visiškai jai nepriimtinas.

Pripažinus Rusiją stipria galia, būtų galimas rimtas dialogas apie saugumą tarp Rusijos, ES ir Jungtinių Valstijų lyderių, tačiau jokia sutartis neturi būti pasirašyta tol, kol Rusijos įsipareigojimai tarptautinio elgesio normoms abejotini.

Pagal 2010 m. spalio 18 d. portalo  www.project-syndicate.org informaciją parengė Irma Baranauskaitė.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.