|
Januszas Onyszkiewiczius. Saugokis besišypsančių lokių
2010 10 22

Ar prisimenate Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartį (PCA), skirtą puoselėti bendras vertybes tarp Rusijos ir Europos bendruomenių? Pasirašyta 1994 m., Rusijai žengiant pirmuosius demokratijos žingsnius, ši sutartis buvo paremta 1999 m. sukuriant Europos Sąjungos (ES) bendrą saugumo ir gynybos politiką (BSGP). Abi pusės dažnai pabrėžia šį siekį palaikyti artimesnius santykius, tačiau po Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel susitikimų su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu Kremlius pradeda keisti šiuos gimstančius strateginės partnerystės santykius.
Rusijai atitolus nuo demokratizacijos valdant tuometiniam prezidentui Vladimirui Putinui, taip pat po karų Čečėnijoje ir Gruzijoje ES pasirinko daug atsargesnę ir apdairesnę poziciją, o realios partnerystės perspektyvos skamba jau ne taip optimistiškai. Europos saugumo strategijoje, priimtoje 2004 m., pažymima, kad reikia siekti artimesnių santykių su Rusija, nes tai svarbus faktorius mūsų saugumui ir gerovei, o pagarba bendroms vertybėms sustiprins progresą link strateginės partnerystės.
Tačiau po Rusijos 2008 m. rugpjūčio mėnesio invazijos į Gruziją apskritai imta teigti, kad Jokia strateginė partnerystė negalima, jeigu tokios vertybės kaip demokratija, pagarba žmogaus teisėms ir teisės viršenybei visiškai negerbiamos. Bet rusai stengiasi suderinti skirtingus požiūrius į Europą. Kai kurie prisipažįsta, kad bendri reikalai su Briuselio biurokratais vargina. Kaip susitarti su Rusija saugumo ir ypač energetinio saugumo klausimais? Ši problema padalija ES.
Nepaisydamos įsipareigojimų kalbėti su Rusija bendrai, vienu balsu, kai kurios ES valstybės derasi su ja atskirai, kai tik įmanoma, ypač dėl pelningų verslo sutarčių. Jos susirenka po ES skėčiu tik tada, kai būtina. Tai suteikia Rusijai erdvės nukreipti vieną šalį prieš kitą.
Rusija nepamiršta didelio nusivylimo Vakarais, ypač dėl jų elgesio žlugus komunizmui. Per M. Gorbačiovo erą buvo manoma, kad Vakarai suvoks Šaltojo karo esmę ir varžymo politiką. Rusai tikėjo, kad jų šalis nebebus laikoma konfrontacine ir ekspansionistine, su ja bus elgiamasi kaip su legitimiu partneriu, o ne su nugalėtu priešu. Ji išlaikytų statusą greta Jungtinių Valstijų pasaulio scenoje, jos teritorinis integralumas būtų neginčijamas, o vidaus reikalus tvarkytų be išorinio įsikišimo ar kritikos.
Augantis apmaudas dėl Vakarų privertė Rusijos lyderius pabrėžti įtakos sferų sąvoką, taip pat tikėjimą, kad tarptautiniai santykiai yra nulinės sumos žaidimas, kuriame kitų laimėjimai yra Rusijos pralaimėjimai. Taigi Rusija nepripažįsta, kad tvirtesnės daugiašalės institucijos, pasitikėjimas, bendradarbiavimas ir tarpusavio priklausomybė galėtų užtikrinti tarptautinį saugumą. Priešingai, Rusijos didžiosios galios statuso praradimas yra visiškai jai nepriimtinas.
Pripažinus Rusiją stipria galia, būtų galimas rimtas dialogas apie saugumą tarp Rusijos, ES ir Jungtinių Valstijų lyderių, tačiau jokia sutartis neturi būti pasirašyta tol, kol Rusijos įsipareigojimai tarptautinio elgesio normoms abejotini.
Pagal 2010 m. spalio 18 d. portalo www.project-syndicate.org informaciją parengė Irma Baranauskaitė. |