Rugpjūčio 13-ąją 80 metų švęsiantis Kubos vadovas Fidelis Kastro (Fidel Alejandro Castro Ruz) vėl supyko. Šįkart jis pasipiktino žurnalo „Forbes“ straipsniu, kuriame kasmet sudaromas turtingiausiųjų pasaulio karalių, karalienių, diktatorių sąrašas. Šiemet, jau 15 kartą, Kubos diktatorius įėjo į pirmąjį turtingiausiųjų vadovų dešimtuką ir užėmė garbingą septintą vietą. Leidinys diktatoriaus turtą įvertino 900 milijonų dolerių.

 F. Kastro reagavo piktai. Per televiziją jis mojavo JAV leidžiamu žurnalu ir šaukė, kad tai „bjaurus kapitalistų leidinio šmeižtas“. Jis pažadėjo atsistatydinti iš daugiau kaip 40 metų užimamo posto, jei „G. W. Bushas, CŽV ir viso pasaulio bankai“ įrodys, kad jo sąskaitoje yra bent vienas JAV doleris. Per keturias valandas trukusią transliaciją jis klausė: „Kam man reikalingi tie pinigai, jei netrukus man sueis 80 metų?“ Jis atvirai piktinosi, kad absurdiška kalbėti apie kokį nors jo turtą, nesant paveldėtojų, ir tvirtino, kad jo nuosavas kapitalas yra nulinis ir kad per mėnesį jis uždirba vos 900 Kubos pesų, t.y. apie 108 litus.

Žurnalas suskaičiavo F. Kastro turtą, atsižvelgdamas į tai, kad jis kontroliuoja visas valstybines įmones ir kad dalis jų pelno atitenka diktatoriui. „Forbes“ taip pat cituojas Kubos emigrantus, kurie pasakoja apie pasakiškas diktatoriaus sąskaitas Šveicarijos bankuose. Pernai jo turtas buvo vertinamas tik 550 milijonų dolerių.

F. Kastro turtas, pasak Amerikos žurnalo, didesnis negu Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II, įžengusios į sostą 1952-aisiais, tai yra septyneriais metais anksčiau negu Kubos revoliucionieriai. Karalienės turtas įvertintas maždaug 500 milijonais dolerių.

Į beveiki milijardinį jo turtą, matyt, buvo įtrauktas ir neseniai pirktas rusiškas lėktuvas Il-96-300, kurio vertė – apie 96 milijonai dolerių. Taip pat reikia pridėti jo techninio aptarnavimo ir apsaugos kainą, o apsauga ypač buvo sustiprinta, kai lėktuve buvo rastas padirbtas gesintuvas...

Bet gal F. Kastro ir teisus. Ko gero, jo milijoninėse sąskaitoje dolerio – tos priešiškos šalies valiutos – su žiburiu nerasi. Čia reikia priminti permainingą JAV dolerio likimą Kuboje.

Jis tapo teisėta valiuta Kuboje 1993 metais, kai žlugus Sovietų Sąjungai Kuboje kilo ekonominė krizė, privertusi F. Kastro pro pirštus žiūrėti į dolerių srautus, plūstančius į šalį su užsienio turistais ir investicijomis. JAV gyvenantys kubiečiai ėmė plačiau remti savo tėvynainius Kuboje, siųsdami jiems pinigus.

Bet tokia prabanga tęsėsi tik dešimtmetį. 2004-ųjų lapkritį F. Kastro paskelbė, kad JAV doleris išimamas iš apyvartos ir bus atsiskaitoma konvertuojamais pesais. Už dolerių keitimą į pesus buvo pradėtas imti net 10 proc. mokestis. Spauda teigia, kad per metus iš JAV į Kubą patenka iki 1 milijardo Amerikos dolerių.

Kubos valdžia rekomendavo užsienyje gyvenantiems kubiečiams giminėms lėšas siųsti kita, nei JAV doleris, valiuta: eurais, Didžiosios Britanijos svarais, Šveicarijos frankais ar Kanados doleriais. Tai padės išvengti keitimo mokesčio.

F. Kastro pabrėžė, kad jo komunistinė vyriausybė nedraudžia turėti JAV dolerių, tik neleidžia jų naudoti. „Mes neketiname bausti JAV dolerių turėtojus, jie nedaro jokio nusikaltimo“, – sakė jis. Kubos bankuose JAV doleriais laikomi indėliai nenukentės, tik šias lėšas reikės keisti į vietos valiutą, kad būtų galima naudoti jas šalies ekonomikoje.

Iš tiesų, visas Kubos turizmo sektorius paremtas JAV doleriu, nors kai kuriuose kurortuose priimami ir eurai. Atvykę užsienio turistai privalės keisti savo valiutą į konvertuojamus pesus, tačiau 10 proc. komisinis mokestis bus taikomas tik keičiant JAV dolerius.

Tačiau dabar į Kubą vykstantys turistai pasakoja, kad šie valiutiniai suvaržymai atlėgo ir doleris vėl yra laisvai konvertuojamas. Tiktai F. Kastro, legendinis 1959-ųjų Kubos revoliucijos lyderis, patriotizmo motyvais savo santaupas laiko nacionaline valiuta...

Nors Fidelis Kastro ir grasina atsistatydinti, jo gydytojai jam žada gyvenimą iki 120 metų. Pernai rudenį žymus Argentinos futbolininkas ir žurnalistas Diego Maradona ėmė interviu iš savo gero bičiulio F. Kastro. Kaip rašė italų „La Republica“, šis pasiguodė, kad į jį buvo pasikėsinta apie 600 kartų, todėl jis gyvens dar 40 metų. Specialistams tuo sunku patikėti, nes prieš keletą metų Kubos diktatorius kelis kartus tiesiog nugriuvo prie tribūnos, sakydamas ugningą kalbą.

Bet nuo ilgos diktatoriaus gyvenimo perspektyvos Kubos ekonomikai ne ką geriau. Kubos ekonomika, kaip ir pats šalies lyderis, negaluoja. Prieš keletą metų bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui tesudarė 2800 dolerių, kai Amerikoje jis siekė 38 tūkstančius. Nutrūkus sovietinei paramai, ėmė kristi paprastų kubiečių pragyvenimo lygis, o kartu ir mažėjo gyvenimo trukmė. Nors F. Kastro pagal šį rodiklį ketina pasivyti Japoniją, kur gyvenimo trukmė didžiausia pasaulyje ir siekia 81,4 metų. Tiesą pasakius, prieš kelerius metus šis rodiklis Kuboje vos keliomis dešimtosiomis buvo blogesnis negu Amerikoje – 77-eri metai. Plati vaikų vakcinavimo programa, be to išvystyta Kubos farmacijos pramonė ilgą laiką padėjo prailginti gyvenimo trukmę. Tačiau didelis jų mirtingumas dėl širdies ir kraujagyslių ligų stumia šalį į demografinę bedugnę.

Dar didesnė praraja Kubos laukia, interneto svetainės http://www.op-for.com/ prognozėmis artimiausiais metais, ypač jeigu mirtų Kubos lyderis. Pagal Amerikos kariškių parengtą scenarijų, valdžią Kuboje perėmus Fidelio Kastro broliui Rauliui ir karininkams, kita nepatenkintų armijos valdininkų dalis pradės pilietinį karą, siekdama išvaduoti šalį nuo komunizmo. Naująjį diktatorių palaikys Venesuela, o sukilėlius – Vašingtonas. Tokiu būdu Kuboje kils revoliucija, visiškai atvirkščia negu vyko 1959 metais.

Kaip ten bebūtų ateityje ir kaip kubiečiai begyventų dabar, Fidelio Kastro užuomina apie atsistatydinimą tėra dar vienas gabaus oratoriaus propagandinis triukas. Jis toks panašus į Baltarusijos lyderio Aleksandro Lukašenkos, kurio šiemet laukiama Havanoje, propagandinį pasažą prieš prezidento rinkimus. „Jeigu rasite mano sąskaitas užsienyje, tai jas galite pasiimti sau, o aš pasitrauksiu“, kalbėjo kaimyninis diktatorius.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.