Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Putino elitas ir vidaus politika (II dalis)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2006 05 17

Pirmoji straipsnio dalis

Turint omenyje šias V. Putino idėjas ir prisiminus, pagal A. Illarionovo straipsnį (www.kommersant.ru/doc.html?docId=642781) apie tai, kaip „tvarkomi“ ekonominiai reikalai Rusijoje, galima nupaišyti labai paprastą dabartinio Rusijos prezidento ekonominės politikos vizijos paveikslą: 

  • Valstybinė strateginių ekonomikos sektorių kontrolė: tiesioginė ar netiesioginė per kontrolinį akcijų paketą. Kas nepaklūsta, sodinamas į kalėjimą ar parduoda savo aktyvus. Kitaip tariant, valstybės santykiuose su stambiu verslu veikia paprastas principas-susitarimas – buk ištikimas valdžiai (būtent „valdžiai“, kuri Rusijoje nėra absoliutus „valstybės“ sinonimas), nebandyk lįsti į politiką ir būsi paliktas ramybėje ar net „paskatintas“. Pavyzdžiui, „Gazpromas“ yra grynai valstybinis ir yra naudojamas kaip svarus užsienio politikos instrumentas. „Lukoilas“ yra ištikima Kremliui privati kompanija, kuriai V. Putinas „atsidėkoja“, užsiimdamas jos interesų lobizmu užsienyje. Pagaliau, „TNK-BP“, nors ir yra valdoma bendrai rusų ir anglų, vargu ar išdrįstų vykdyti visiškai savarankišką politiką, nenorėdama staiga sulaukti finansinių pretenzijų. Net Rusijos elektros tinklai, valdomi žinomo demokrato Anatolijaus Čiubaiso, plečia savo įtaką kaimyninėse valstybėse ne tik verslo sumetimais.
  • Smulkaus ir vidutinio verslo liberalizavimas – kitas reikalas, kad taip vadinami saugumiečiai virsta dalinai savanaudiška interesų grupe, kuri, pakankamai dažnai nesilaikydama jokių žaidimo taisyklių (nes pati yra valdžia ir todėl pati jas kuria), siekia kontroliuoti ir smulkaus bei vidutinio verslo kompanijas. O mechanizmas yra pakankamai paprastas: (a) iš pradžių sukuriami alternatyvūs pasirinktos firmos nuosavybės dokumentai; (b) remiantis tais dokumentais, firma parduodama reikiamam žmogui, kuris pradeda aiškinti, kad jis yra tikras savininkas; (c) kyla teisinė kolizija, kurioje paprastai laimi ne tas, kuris laimėjo teismą, bet tas, kuris turi geresnį „stogą“, o geriausias „stogas“ šiuo metu Rusijoje yra minėti saugumiečiai. Net jeigu ir per „stogą“ nepavyko, tai tada jau teismas priims reikiamą sprendimą. Kaip rašė A. Livenas ir M. Cukermanas, tokia ar panaši situacija yra neišvengiama valstybinio kapitalizmo problema, su kuria reikia kovoti.      

Dabar apie politiką. Čia verta pacituoti V. Putino žodžius, kuriuos jis pasakė per didelę 2006 m. spaudos konferenciją Rusijos ir užsienio žurnalistams: „Aš giliai tikiu, kad postsovietinėje erdvėje besivystančios ekonomikos, stiprėjančio valstybingumo, galutinio federalizmo principų susiformavimo sąlygomis mums yra reikalinga tvirta prezidentinė valdžia... O ateityje viskas yra įmanoma, bet tai, mano manymu, turi būti ateities kartų diskusijų objektas“. Šio pasisakymo žinia yra labai paprasta – dabartiniu metu Rusijai yra reikalingas autoritarizmas, nes ji nėra pribrendusi demokratijai, ką parodė XX a. dešimto dešimtmečio chaosas ir nuosmukis. Kaip nebūtų keista, bet V. Putinas atrodo mano, kad į tikrą demokratiją (o ne B. Jelcino pseudodemokratiją) Rusija, jeigu jai, jos žmonėms, jos ateities kartoms, to reikės, gali ateiti tik per autoritarizmą. Kalbant dar kitaip, V. Putino nuostata yra ta, kad Rusijoje nėra pilietinės visuomenės, o demokratiją galėtų „sukonstruoti“ tik pati valstybė.  

Štai kodėl mes šiandien matome tokią, o ne kitokią Rusijos vidaus politiką.

Alternatyva

Kaip kartą yra pasakęs vienas iš Rusijos demokratų (p. Šenderovičius), V. Putino reitingas yra toks aukštas, kad greitai atsiplėš nuo žemės ir išskris į kosmosą. Šiame kontekste įdomu pažiūrėti, ar yra Rusijoje kokia nors opozicinė jėga, kuri galėtų veiksmingai pasipriešinti dabartinio šalies prezidento ir jo žmonių politikai.

Tenka su apgailestavimu pasakyti, kad už Kremliaus ribų tokios jėgos nėra. Rusijos demokratai, kurie net nėra atstovaujami Dūmoje, yra dezorganizuoti ir realiai neturi jokios apčiuopiamos visuomeninės paramos. Javlinskio, Nemcovo, Gaidaro, Čiubaiso, nekalbant jau apie Novodvorskają, pavardės kelia absoliučios eilinių rusų daugumos pasipiktinimą. Atrodė, kad demokratų lyderiu galėjo tapti buvęs premjeras Michailas Kasjanovas, tačiau ligi šiol jam to padaryti nepavyko ir kažin ar pavyks per ateinančius prezidento rinkimus.

Dar viena vieta, kur galima būtų paieškoti alternatyvių pažiūrų yra paties V. Putino aplinka (administracija) ir atskiros valdžios šakos (Vyriausybė, Dūma, Federacijos Taryba).

Galima pažymėti, kad kova šiose struktūrose vyksta tarp taip vadinamų liberalų ir saugumiečių. Įdomu, kad Vakarų autoriai (žr. aukščiau) ideologiškai nediferencijuoja Rusijos elito (jie kalba tik apie patriotus-saugumiečius), kas daro jų požiūrį santykinai paviršutinišku (bet tik santykinai). Tuo tarpu tas pasiskirstymas yra realus.

Šiandien egzistuoja tam tikras plaukiojantis jėgų balansas tarp minėtų stovyklų. Pavyzdžiui, vyriausybėje ir dalyje tiesiogiai ir netiesiogiai suvalstybintų kompanijų vyrauja liberalai (Medvedevas, Surkovas, Grefas, Kudrinas); kitoje dalyje kompanijų ir Dūmoje bei Federacijos Taryboje tvirtesnes pozicijas turi saugumiečiai (Grizlovas, Mironovas, Sečinas). Tačiau, kaip minėta, balansas yra plaukiojantis. Saugumiečiai siekia praplėsti savo įtaką ekonomikos srityje ir sustiprino savo pozicijas Vyriausybėje (S. Ivanovas tapo vicepremjeru). Liberalai savo ruožtu bando padidinti įtaką Dūmoje (V. Volodinas, vienas iš „valdžios partijos“ Vieninga Rusija lyderių, yra artimas Surkovo draugas ir per jį partijoje bandoma sukurti liberalų sparną).

Kita vertus, kaip pasakė Josifas Diskinas (Nacionalinės strategijos tarybos valdybos narys), grupuočių priešpriešą prezidento aplinkoje, apie ką šiandien tiek daug yra kalbama, vargu ar galima pavadinti karu. Prezidento administraciją sudaro žmonės, kurie perėjo valdininkų mokyklą, jie negali sau leisti karo. Kalba labiau eina apie konkurenciją, kuri yra įprasta bendradarbiavimo forma bet kurioje korporacijoje (išskirta – V. V.). Skirtingos grupuotės rems skirtingus kandidatus, tačiau su griežta sąlyga – ištikimybė prezidentui.

Kitaip tariant, ta priešprieša tarp liberalų ir saugumiečių nėra priešprieša tarp liberalizmo ir autoritarizmo šalininkų (todėl minėti Vakarų autoriai yra tik santykinai neteisūs). Tai yra priešprieša tarp didesnio ir mažesnio, bet vis tik autoritarizmo šalininkų. Faktiškai ši situacija atspindi minėtas stovyklas vienijančio veiksnio – V. Putino poziciją, kurios esmė yra plaukiojantis ir pagal sritis diferencijuotas autoritarizmas: vienoje srityje griežčiau, kitoje – laisviau; vienu metu griežčiau, kitu – laisviau. Atitinkamai sustiprėja tai liberalai, tai saugumiečiai, bet tai, prezidento dėka, nepažeidžia bendro balanso.

IŠVADOS

Šiandien jau neverta svarstyti klausimo „kaip yra Rusijoje?“, labiau – „ar tai tinka Rusijai?“ Atsakymas į pastarąjį klausimą priklauso nuo to, kokia Rusija nori būti:

  • Jeigu Rusija nori išlikti ir sustiprėti kaip imperija (šiandien ji vis dar yra imperija, nors ir stipriai „apkarpyta“), pasirinktas kelias atrodo kaip vienas iš tinkamesnių (žinoma, turėdamas akivaizdžius pliusus ir ryškius minusus, su kuriais reikia kovoti). Imperija tiesiog negali būti valdoma demokratiniu būdu, kuris veda į anarchiją (B. Jelcino laikai). 
  • Jeigu Rusija nori tapti demokratine valstybe, pasirinktas kelias jai akivaizdžiai netinka.

Beveik neliko abejonių, kad V. Putinas pasirinko pirmąjį variantą (tai dar labiau patvirtina jo pasakymas, kad Rusijos kariuomenė turi būti pasiruošusi kovoti globaliu lygmeniu). Atitinkami turi būti vertinami ir jo bei šalininkų veiksmai šalies viduje ir už jos ribų.

Siūloma papildomai pažiūrėti:

  • Капиталистическая Россия спустя 15 лет после падения Советского Союза/ www.wsws.org/ru/2006/jan2006/mit1-j26.shtml (ypač išnašos);
  • ПРАВИЛО ХРОМОЙ УТКИ, Началась схватка за наследство Путина,
    Дмитрий Шестопал / versiasovsek.ru/material.php?4086 .

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (31)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (84)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras