Visuotinio ekonominio valdymo reforma vis dar yra politikos kūrėjų radarų ekranuose, tačiau mažai įrodymų, kad Europos Sąjunga (ES) išplėtojo žvelgiančią į priekį ir nuoseklią prieigą, kai kalbama apie naujas formas, kurias G-20 yra įsipareigojusi sukurti. G-20, rengsianti savo kitą viršūnių susitikimą Pietų Korėjoje lapkritį, pažadėjo, kad daugiašalis bendradarbiavimas ir tarpusavio priklausomybė išves pasaulį iš krizės. Dauguma Europos politikos krypčių nesiderina su tokiais įsipareigojimais. ES galėjo ir neįvesti svarbių kvotų ar tarifų, bet galingas protekcionizmas kilo iš subsidijų formų, finansinės pagalbos, įsakymo pirkti vidaus prekes, naujų apribojimų tiesioginėms užsienio investicijoms.

Dėl visuotinės prekybos buvo deramasi, bet ES nesiėmė jokių veiksmų, kad pasiektų šių derybų tikslą. Ji neįvedė priemonių, skirtų pagerinti EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos) taisykles atlaisvinti investicijų srautus. Europos Komisija, vedama Jose Manuelio Barosso, įtraukia vis mažiau rinkos dalyvių.

Be to, Europos vyriausybės G-20 naudoja instrumentiniu būdu. Didžiausia dalis krizės fondų, sutartų G-20, atiteko vidutinių pajamų valstybėms Europoje ir ne tik. Europos Sąjungai pernelyg dažnai atstovauja G-20, bet ji taip pat naudoja šį forumą kaip priemonę prasiskverbti prie skubios pagalbos lėšų, kad patenkintų savo interesus, užuot pradėjusi labiau subalansuotą daugiašalį bendradarbiavimą. Daug ES šalių iš G-20 mažai prisideda prie sistemingo koordinavimo tarp šalių narių ir Komisijos pozicijų. ES turi nedaug ką pasakyti, pavyzdžiui, apie tai, kokios valdymo taisyklės ir standartai, kaip organizuoti debatus ir diskusijas dėl taip reikalingo subalansuotumo tarp pertekliaus ir deficito valstybių. Vietoj to kiekviena valstybė narė siekia, kad būtent jai būtų padėta kuo greičiau ekonomiškai atsigauti.

Augimas jau nebėra sukuriamas Vakaruose su ekonomikos pertekliumi praeityje, tačiau, ko gero, jis bus sukurtas kylančiame pasaulyje. Reikia apmąstyti Kinijos poziciją. Visa tai apsvarsčius kartu, šie trūkumai kelia rimtų abejonių dėl ES siekio organizuoti diskusiją apie fundamentalų visuotinės ekonomikos valdymo performavimą. Europos vyriausybės kartoja mantrą apie efektyvų daugiašališkumą, bet jos neturi išsamios strategijos paversti tai nuoseklia politika. Iš tikrųjų, kai europiečiai nori reformuoti visuotinį valdymą, jie apsiriboja vietų skaičiumi ir balsavimo svoriu tarptautinėse institucijose. Vyrauja atsargumas ir apdairumas.

Krizės akivaizdoje ES nusprendė suteikti prioritetą svarbiems dvišaliams santykiams. Ji pradėjo strateginę partnerystę su Brazilija, Kanada, Kinija, Indija, Japonija, Meksika, Rusija, Pietų Afrika, Jungtinėmis Valstijomis ir NATO. Dauguma šių partnerysčių turi nedaug geopolitinio turinio. Deramasi dėl daugelio prekybos susitarimų. Skubėjimas į abipusius susitarimus turbūt yra suprantamas dėl tikimų greitų rezultatų ir tarptautinės krypties kontroliavimo. Tačiau sąnaudos yra didelės, nes pažeidžiamas daugiašališkumas, šiaip iš esmės tikęs ES. Kaip ES gali tikėtis, kad kiti taikys principus, kuriuos ji pati ignoruoja? ES vis dar turi progą suformuoti provakarietišką pasaulio tvarką, o ne priimti ją pasyviai traukdamasi.

Pagal 2010 m. lapkričio 1 d. portalo www.project-syndicate.org informaciją parengė Irma Baranauskaitė.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.