Iš šį mėnesį vyksiančio viršūnių susitikimo Lisabonoje NATO generalinis sekretorius tikisi dviejų antraščių: susitarimas dėl Aljanso priešraketinės gynybos sistemos ir NATO „pakartotinė keltis“ su Rusija, mat D. Medvedevas priėmė kvietimą atvykti į susitikimą ir pažadėjo išnagrinėti bendradarbiavimo priešraketinės gynybose srityje galimybes.

NATO vis dar derasi dėl pagrindinių punktų naujoje strateginėje doktrinoje. Į juos įeina branduolinis nusiginklavimas, dėl kurio išsiskiria Prancūzijos ir Vokietijos pozicijos, ir Aljanso santykiai su Europos Sąjunga. Lygiai taip pat svarbus probleminis klausimas yra priešraketinė gynyba, ypač jos reikalingumo pagrindimas. Aljanso generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas teigia, kad daugiau nei 30 pasaulio valstybių turi raketines technologijas ir kai kurios iš jų gali smogti Aljanso teritorijoje.

Pagrindine grėsme yra laikomas Iranas, kuris kuria sudėtingas raketas, tinkančias jo branduolinei programai. Visgi JAV prezidentas Barrackas Obama ir europiečiai siūlo naują derybų raundą su Iranu dėl urano sodrinimo sustabdymo. Be to, Turkija nenori, kad būtų laikoma, kad priešraketinės gynybos sistema yra nutaikyta prieš Teheraną. Taigi, minėti Iraną yra diplomatiškai nemandagu. Rusija taip pat nelaikoma grėsme, nes siekiama su ja geresnių santykių ir tikimasi prezidento Dmitrijaus Medvedevo atvykimo į Lisaboną bei rusų dalyvavimo diskusijoje dėl naujo priešraketinio skydo.

A. F. Rasmussenas tikisi, kad Aljanso narės nuspręs plėtoti NATO priešraketinės gynybos sistemą. O tuo pačiu metu Rusija bus pakviesta bendradarbiauti ir tada teks sugalvoti, kaip tai padaryti.

Buvęs Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas NATO plėtrą į buvusios SSRS teritoriją traktuoja kaip agresiją, kai Vakarai buvo įžeisti dėl rusų okupacijos dviejų Gruzijos regionų po 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karo (jis buvo matomas kaip Maskvos atsakomasis smūgis į miglotą NATO narystės pažadą Gruzijai). Rusija iki dabar atsisako išvesti karius. A. F. Rasmussenas teigė, kad Aljansas nepripažins dviejų provincijų – Abchazijos ir Pietų Osetijos – nepriklausomybės, autonomijos ar aneksijos. Pasak jo, artimesni santykiai su Rusija padėtų Gruzijai atgauti savo teritorijas, o „pagerėję NATO ir Rusijos santykiai yra geriausia galimybė užtikrinti taikų sprendimą tokiems ginčams“. Visgi dauguma gruzinų ir rytų europiečių netiki, kad Rusija atsisakytų dviejų provincijų ar NATO matytų kaip partnerį.

Paklaustas apie planus apginti visas NATO nares, taip pat ir Baltijos valstybes bei Lenkiją, A. F. Rasmussenas užtikrino, kad Aljansas turi būtinus planus ginti šias šalis nuo visų grėsmių. Jo teigimu, NATO ir Rusija yra labai patenkintos, surasdamos abipusių saugumo interesų sritis ir veikdamos jose kartu (Afganistanas, terorizmas, narkotikai, piratavimas, kibernetinis karas ir netgi priešraketinė gynyba), o ginčytinus klausimus, pvz., Ukraina ir Gruzija, palikdamos nuošaly. O paklaustas apie 2007 m. Rusijos kibernetines atakas prieš Estiją, NATO narę, jis atsakė, kad Maskvos įsitraukimas nebuvo visiškai įrodytas.

NATO bando surasti balansą naujoje doktrinoje tarp Prancūzijos, branduolinės valstybės, teikiančios pirmenybę branduoliniam sulaikymui, ir Vokietijos, norinčios puoselėti nebranduolinio pasaulio siekį. Aljansas greičiausiai seks B. Obamos formuluote: dirbti nebranduolinio pasaulio kryptimi ir palaikyti branduolinį sulaikymą. Kaip teigė A. F. Rasmussenas, kol egzistuoja branduoliniai ginklai, NATO liks branduoliniu aljansu.

Naujos strateginės doktrinos tikslas yra atsakyti į klausimą: kodėl NATO vis dar čia? Viršūnių susitikimas skirtas organizaciją, sukurtą teritorinės gynybos prieš aiškią grėsmę pagrindu, paversti dinamiškesne, lankstesne, kuriančia saugumą ir stiprinančia savo piliečių saugumą, bendradarbiaudama su kitais.

Pagal 2010 m. lapkričio 2 d. „The New York Times“ informaciją parengė Kristina Puleikytė.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.