Energetinio saugumo užtikrinimo lenktynės (I)
Laima Vaitiekūnaitė 2006 05 12
Praėjusią savaitę Vilniaus konferencijoje nuskambėjusiame JAV viceprezidento D. Cheney pranešime pasaulio bendruomenė įžvelgė grasinimus Rusijai naujuoju Šaltuoju karu. Ne tiek svarbu ar buvo pagrįsti JAV viceprezidento kaltinimai Rusijai, ar ne, bet įdomu pažvelgti, dėl ko pasaulis kovos naujajame Šaltajame kare.
Po II pas. karo iš esmės buvo kovota dviejose dimensijose geopolitinėje bei ideologinėje. Ideologinės vertybės demokratija, laisvosios rinkos principai, saviraiškos bei žmogaus teisės iki šiol išlieka svarbia kovos prieš kitokį, ne šias vertybes išpažįstantį pasaulį, priemone tarptautinės bendruomenės arenoje. Bet geopolitinis galios plėtimo lygmuo šiandieną užleidžia vietą kovai dėl natūralių išteklių užtikrinimo.
Akivaizdu, jog bet kurios valstybės galios ilgalaikiam egzistavimui pagrindiniu faktoriumi tampa toks pat ilgalaikis apsirūpinimas energijos atsargomis. Pagal Tarptautinės energetikos agentūros (IEA) paskaičiavimus, energetiniai pasaulio poreikiai padidės apie 50 60 proc. iki 2030 metų. O patikimesnių alternatyvų energetikos šaltiniams nei šiandieną turimi pasaulio natūralus ištekliai kol kas nėra.
Šiandieninėse energetinio saugumo užtikrinimo lenktynėse svarbiausiomis dalyvėmis tampa trys pasaulio valstybės: JAV, be energetinių rūpesčių privalanti išlaikyti ir tarptautinius saugumo įsipareigojimus, t.y. pasaulio policininkės vaidmenį; Rusija pasižyminti kol kas atrodo neišsenkančiomis energetinių išteklių atsargomis ir palaipsniui transformuojanti vykdomą energetinę politiką į užsienio politikos įgyvendinimo priemonę; Kinija bene nuosekliausiai ir atsargiausiai užsitikrinanti energetinių išteklių atsargas dalyvaudama tiek viešojoje energijos išteklių užsitikrinimo lenktynių pusėje, tiek šių lenktynių užkulisiuose.
Rusija ir Europos Sąjunga šaltasis energetinis karas?
Teigiama, jog šiandien Rusija turi neišsemiamas energetinių išteklių atsargas vieną penktadalį visų pasaulio natūralių dujų išteklių ir apie 75 milijardus naftos barelių, o tai yra 7 proc. viso pasaulio išteklių.
Todėl atremdama vis dažniau skambančius nuogąstavimus dėl savo vykdomos energetinės politikos (kaip ir Vilniaus konferencijoje nuskambėjusį teiginį, jog Rusijos energijos resursai naudojami kaimyninėms valstybėms kiršinti), ši valstybė drąsiai deklaruoja Vakarų pasauliui, jog energijos išteklių tiekėjo pasirinkimas priklauso nuo pačių Europos valstybių: arba bendradarbiauti ir stipriau pasitikėti Viduriniaisiais Rytais ir Afrikos šalimis, arba vystyti glaudesnius bendradarbiavimo santykius su Rusija istoriškai natūraliu ir patikimu partneriu.
Kol kas, nepaisant akivaizdžių paskutiniais mėnesiais potencialių energijos tiekimo manipuliavimo pavojaus signalų, ES valstybės kratosi šaltojo karo energetiniame sektoriuje su Rusija etiketės. Oficialiame politiniame lygmenyje teigiama, jog nėra jokios energetinės konfrontacijos su Rusija, o užkulisiuose svarstoma, ar ši oficialiai deklaruojamas ES partnerystė su Rusija nesitransformuos į energetinę priklausomybę.
Energetinio saugumo klausimas neišvengiamai tampa vis svarbesnis ES valstybių darbotvarkėse, ypatingai atkreipiant dėmesį į paskutinius šių metų įvykius Ukrainos dujų tiekimo sustabdymą metų pradžioje, Vokietijos ir Rusijos valstybių plečiamus strateginius energetinius ryšius, dujų koncerno Gazprom vadovo Aleksejaus Milerio pasisakymus apie naujų dujų pardavimo rinkų Azijoje ieškojimą, jeigu Europa nesutiks su dujų koncerno siūlomomis prekybos sąlygomis ir pan. Akivaizdu, jog deklaruojamas oficialiame lygmenyje vykdomos energetinės politikos pragmatiškumas neeliminuoja Rusijos potencialaus manipuliavimo energijos tiekimu Europai grėsmės.
Tai, kad dujų koncernas Gazprom tiekia 25 proc. visų Vakarų Europoje suvartojamų dujų bei yra vienintelis šio natūralaus energijos išteklio tiekėjas Estijai, Latvijai, Lietuvai ir Slovakijai dar sustiprina Europos valstybių energetinės priklausomybės nuo Rusijos įspūdį. Tuo labiau, jog naujosios ES valstybės narės nepajėgia diversifikuoti savo energetikos pramonę (tam reikalingi atitinkami dideli finansiniai resursai). Negali šios šalys pasipriešinti ir Rusijos valstybės pastangoms išlaikyti įtaką minėtų valstybių rinkose. Ši įtaka stiprinama, be kitų priemonių, ir parduodant dujas šioms valstybėms daug pigesnėmis kainomis nei likusiai Europos daliai.
Dujų koncerno Gazprom deklaruojami tik verslo santykių pobūdžio sandoriai su įvairiomis Europos valstybėmis (pvz. Vokietija) tampa abejotini, žinant tamprias šios kompanijos sąsajas su Rusijos vyriausybe bei labai jau abejotinu šalies vykdomu demokratizacijos procesu. Potencialus manipuliavimo energetiniais ištekliais faktorius (Ukrainos atvejis) neduoda ramybės senajam žemynui ir todėl energetinio saugumo problema neatsitiktinai šiuo metu aktyviai svarstoma tiek nacionaliniame valstybių, tiek regioniniuose lygmenyse.
Kol kas nėra sukurta jokių prevencinių alternatyvų Rusijos plečiamai energetinei įtakai. Belieka laukti šios vykdomos energetinės politikos įtakos padarinių, kurie atskirose barikadų pusėse įvardijami skirtingai: Vakarų pasaulio viešajame diskurse skelbiama apie vykdomą Rusijos energetinę ir kartu politinę ekspansiją, o Rusija teigia paklūstanti paprasčiausiam globalizacijos procesui.
***
Buvusios garsios Rusijos analitinės laidos Itogi vedėjo Jevgenijaus Kisyliovo žodžiais tariant, šiandien Rusija yra posovietinės erdvės žandaras, žvanginantis naftos ir dujų kardais. Gausūs energetiniai ištekliai suteikia Rusijai ženklią politinę galią, kuri ateityje turėtų tik didėti. Pasaulis neramiai stebi Rusijos vykdomą energetinę politiką, laukdamas, kaip auganti energetinė/politinė galia bus panaudota. Kol kas aiškios tik Rusijos prezidento Vladimiro Putino deklaruotos Rusijos ambicijos tapti pasaulio lydere energetiniame sektoriuje. Kiti politiniai, o tuo pačiu Rusijos galios plėtimo bent jau senajame žemyne tikslai išaiškės laiko bėgyje.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |