Praėjusią savaitę Vilniaus konferencijoje nuskambėjusiame JAV viceprezidento D. Cheney pranešime pasaulio bendruomenė įžvelgė grasinimus Rusijai naujuoju Šaltuoju karu. Ne tiek svarbu ar buvo pagrįsti JAV viceprezidento kaltinimai Rusijai, ar ne, bet įdomu pažvelgti, dėl ko pasaulis kovos naujajame Šaltajame kare.

Po II pas. karo iš esmės buvo kovota dviejose dimensijose – geopolitinėje bei ideologinėje. Ideologinės vertybės – demokratija, laisvosios rinkos principai, saviraiškos bei žmogaus teisės iki šiol išlieka svarbia kovos prieš kitokį, ne šias vertybes išpažįstantį pasaulį, priemone tarptautinės bendruomenės arenoje. Bet geopolitinis galios plėtimo lygmuo šiandieną užleidžia vietą kovai dėl natūralių išteklių užtikrinimo.

Akivaizdu, jog bet kurios valstybės galios ilgalaikiam egzistavimui pagrindiniu faktoriumi tampa toks pat ilgalaikis apsirūpinimas energijos atsargomis. Pagal Tarptautinės energetikos agentūros (IEA) paskaičiavimus, energetiniai pasaulio poreikiai padidės apie 50 – 60 proc. iki 2030 metų. O patikimesnių alternatyvų energetikos šaltiniams nei šiandieną turimi pasaulio natūralus ištekliai kol kas nėra.

Šiandieninėse energetinio saugumo užtikrinimo lenktynėse svarbiausiomis dalyvėmis tampa trys pasaulio valstybės: JAV, be energetinių rūpesčių privalanti išlaikyti ir tarptautinius saugumo įsipareigojimus, t.y. pasaulio policininkės vaidmenį; Rusija – pasižyminti kol kas atrodo neišsenkančiomis energetinių išteklių atsargomis ir palaipsniui transformuojanti vykdomą energetinę politiką į užsienio politikos įgyvendinimo priemonę; Kinija – bene nuosekliausiai ir atsargiausiai užsitikrinanti energetinių išteklių atsargas dalyvaudama tiek viešojoje energijos išteklių užsitikrinimo lenktynių pusėje, tiek šių lenktynių užkulisiuose.

Rusija ir Europos Sąjunga – šaltasis energetinis karas?

Teigiama, jog šiandien Rusija turi „neišsemiamas“ energetinių išteklių atsargas – vieną penktadalį visų pasaulio natūralių dujų išteklių ir apie 75 milijardus naftos barelių, o tai yra 7 proc. viso pasaulio išteklių.

Todėl atremdama vis dažniau skambančius nuogąstavimus dėl savo vykdomos energetinės politikos (kaip ir Vilniaus konferencijoje nuskambėjusį teiginį, jog Rusijos energijos resursai naudojami kaimyninėms valstybėms kiršinti), ši valstybė drąsiai deklaruoja Vakarų pasauliui, jog energijos išteklių tiekėjo pasirinkimas priklauso nuo pačių Europos valstybių: arba bendradarbiauti ir stipriau pasitikėti Viduriniaisiais Rytais ir Afrikos šalimis, arba vystyti glaudesnius bendradarbiavimo santykius su Rusija – istoriškai natūraliu ir patikimu partneriu.

Kol kas, nepaisant akivaizdžių paskutiniais mėnesiais potencialių energijos tiekimo manipuliavimo „pavojaus“ signalų, ES valstybės kratosi šaltojo karo energetiniame sektoriuje su Rusija etiketės. Oficialiame politiniame lygmenyje teigiama, jog nėra jokios energetinės konfrontacijos su Rusija, o užkulisiuose svarstoma, ar ši oficialiai deklaruojamas ES partnerystė su Rusija nesitransformuos į energetinę priklausomybę.

Energetinio saugumo klausimas neišvengiamai tampa vis svarbesnis ES valstybių darbotvarkėse, ypatingai atkreipiant dėmesį į paskutinius šių metų įvykius – Ukrainos dujų tiekimo sustabdymą metų pradžioje, Vokietijos ir Rusijos valstybių plečiamus strateginius energetinius ryšius, dujų koncerno „Gazprom“ vadovo Aleksejaus Milerio pasisakymus apie naujų dujų pardavimo rinkų Azijoje ieškojimą, jeigu Europa nesutiks su dujų koncerno siūlomomis prekybos sąlygomis ir pan. Akivaizdu, jog deklaruojamas oficialiame lygmenyje vykdomos energetinės politikos pragmatiškumas neeliminuoja Rusijos potencialaus manipuliavimo energijos tiekimu Europai grėsmės.

Tai, kad dujų koncernas „Gazprom“ tiekia 25 proc. visų Vakarų Europoje suvartojamų dujų bei yra vienintelis šio natūralaus energijos išteklio tiekėjas Estijai, Latvijai, Lietuvai ir Slovakijai dar sustiprina Europos valstybių energetinės priklausomybės nuo Rusijos įspūdį. Tuo labiau, jog naujosios ES valstybės narės nepajėgia diversifikuoti savo energetikos pramonę (tam reikalingi atitinkami dideli finansiniai resursai). Negali šios šalys pasipriešinti ir Rusijos valstybės pastangoms išlaikyti įtaką minėtų valstybių rinkose. Ši įtaka stiprinama, be kitų priemonių, ir parduodant dujas šioms valstybėms daug pigesnėmis kainomis nei likusiai Europos daliai.

Dujų koncerno „Gazprom“ deklaruojami tik verslo santykių pobūdžio sandoriai su įvairiomis Europos valstybėmis (pvz. Vokietija) tampa abejotini, žinant tamprias šios kompanijos sąsajas su Rusijos vyriausybe bei labai jau abejotinu šalies vykdomu demokratizacijos procesu. Potencialus manipuliavimo energetiniais ištekliais faktorius (Ukrainos atvejis) neduoda ramybės senajam žemynui ir todėl energetinio saugumo problema neatsitiktinai šiuo metu aktyviai svarstoma tiek nacionaliniame valstybių, tiek regioniniuose lygmenyse.

Kol kas nėra sukurta jokių prevencinių alternatyvų Rusijos plečiamai energetinei įtakai. Belieka laukti šios vykdomos energetinės politikos įtakos padarinių, kurie atskirose barikadų pusėse įvardijami skirtingai: Vakarų pasaulio viešajame diskurse skelbiama apie vykdomą Rusijos energetinę ir kartu politinę ekspansiją, o Rusija teigia paklūstanti paprasčiausiam globalizacijos procesui.

***

Buvusios garsios Rusijos analitinės laidos „Itogi“ vedėjo Jevgenijaus Kisyliovo žodžiais tariant, šiandien Rusija yra „posovietinės erdvės žandaras, žvanginantis naftos ir dujų kardais“. Gausūs energetiniai ištekliai suteikia Rusijai ženklią politinę galią, kuri ateityje turėtų tik didėti. Pasaulis neramiai stebi Rusijos vykdomą energetinę politiką, laukdamas, kaip auganti energetinė/politinė galia bus panaudota. Kol kas aiškios tik Rusijos prezidento Vladimiro Putino deklaruotos Rusijos ambicijos tapti pasaulio lydere energetiniame sektoriuje. Kiti politiniai, o tuo pačiu Rusijos galios plėtimo bent jau senajame žemyne tikslai išaiškės laiko bėgyje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.