Iš krizių reikia mokytis. Per paskutinius 200 metų, išskyrus Didžiąją depresiją, sudėtingiausios finansų krizės kildavo neturtingose ir nestabiliose šalyse. Joms tada reikėdavo politinės ir ekonominės paramos. Dabartinė krizė prasidėjo turtingose industrinėse valstybėse – ne tik Jungtinėse Valstijose, bet ir Europoje dėl netinkamo bankų valdymo ir valstybių skolų. Kyla klausimas, ką Europa iš to išmoks ir kokią svarbą tos pamokos turės likusiam pasauliui.

Dabartinės Europos problemos primena situaciją pasaulio ekonomikos periferijoje. Per skausmingas krizes Lotynų Amerikoje 1980 m. ir Rytų Azijoje po 1997 m. valstybės išmoko kitaip žiūrėti į ekonomikos politiką ir sukūrė šiokias tokias gaires, kaip išvengti skolų. Dabar atėjo Europos eilė.

Vienas svarbiausių precedentų yra Lotynų Amerikos nesugebėjimas sumokėti skolų maždaug prieš 30 metų. 1982 m. Meksika sudrebino pasaulį deklaruodama, kad negali padengti skolos. Argentina, tuo metu valdoma karinės diktatūros, taip pat prastai tvarkė savo ekonomiką. Net ir klestinti Brazilija buvo įsiskolinusi.

Situacija buvo sprendžiama taip: Tarptautinio valiutos fondo (TVF) parama, griežtas taupymas viduje, kurį lemia TVF programos, ir pakartotinis bankų finansavimas.

Dabartiniai Europos sprendimai yra panašūs. Vėlgi kalbame apie tarptautinę paramą ir labai nepopuliarias taupymo priemones, dėl kurių kyla nepasitenkinimas ir protestai. Bankai savotiškai išteisinami ir atleidžiami nuo finansinės atsakomybės dėl problemų, kurias faktiškai patys ir sukūrė. Didžiausi Europos bankai Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ir Prancūzijoje tapo labai neapsaugoti. Euro zonos valstybės pasidarė labai pažeidžiamos. Jose gali dar kartą kilti panika dėl bankų. Minėtoms valstybėms tokia krizė tampa iššūkiu.

Jeigu Europa galėtų parodyti (net esant didžiausiam įsipareigojimų nevykdymo scenarijui), kaip išėjimo iš krizės procesas galėtų veikti, sumažėtų nežinomybė. Be to, tai padėtų rinkoms. O ilgalaikėje perspektyvoje mes turėtume tarptautinį modelį, kaip spręsti tokių skolų problemas.

Pagal 2010 m. gruodžio 3 d. portalo  www.project-syndicate.org  informaciją parengė Irma Baranauskaitė.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.