Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Ar esama pokyčių Ukrainos užsienio politikoje?

Arūnas Spraunius
2010 12 17

Interviu latvių dienraščiui „Diena“ buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka klausimą, ar sutinka, kad Vakarai šiandien Ukrainą vertina skeptiškiau nei jo prezidentavimo metais, atrėmė replika, kad Europos politika kenčia dėl ambicijų stokos ir dažnai atrodo neaiški ir savitikslė, tarsi koks savaiminis gėris, nereikalaujantis įrodymų nei argumentavimo. Ir Ukrainos integravimasis į Europos Sąjungą (ES) suprantamas kaip vienpusis (tai yra Ukrainos) veiksmas. Senasis žemynas nurodo pretendentei spręstinus uždavinius, ir tai tikriausiai teisinga, bet tokiu atveju ES neišvengia politikos dvilypumo savo narių ir „likusios“ Europos atžvilgiu tokiais svarbiais klausimais kaip saugumas, energetika, vizų politika ir gynyba. ES visais atžvilgiais išloštų, jei 46 milijonus gyventojų turinčios šalies integracija į ją pagreitėtų, todėl dabartinį Ukrainos eurointegracijos sulėtėjimą reikia laikyti prastu sprendimu, kuriuo didžiuotis negali niekas. Vis dėlto V. Juščenka sakė esąs optimistas ir išreiškė įsitikinimą, kad jo šalis visada buvo europietiškų vertybių koordinačių sistemoje.

Pats V. Juščenka prezidentaudamas ukrainietiškumo įtvirtinimo darbą dirbo stebėtinai intensyviai, net beatodairiškai. Kai kurių dvidešimto amžiaus istorijos aspektų išryškinimas (pavyzdžiui, holodomoro priežasčių tyrimas), pastangos įtvirtinti ukrainiečių kalbą kėlė audringą reakciją ir Ukrainoje, ir už jos ribų. Vis dėlto prezidentui V. Juščenkai užteko vienos kadencijos įtikinti ne taip jau mažai žmonių šalies viduje ir užsienyje, kad su Ukraina reikia ir reikės skaitytis.

Tenka kalbėti apie dviejų paskutinių Ukrainos prezidentų veikimo stiliaus skirtumus, nes Kijevo politologų bendruomenė beveik vieningai mano, kad asocijuotos narystės Europos Sąjungoje sieks bet kokios sudėties Ukrainos valdžia, nes 70 proc. šalies visuomenės apklausose pasisako už eurointegraciją.

Viktoras Janukovyčius pirmą savo kaip prezidento vizitą suprojektavo į Briuselį, po jo – iškart į Maskvą, prieš tai pareiškęs, kad jis reikš esminį posūkį ir tarpvalstybinių santykių pasikeitimą visose srityse. Po dešimties mėnesių antrą kartą nuvykęs į Briuselį, Ukrainos prezidentas reklamavo pasikeitusios Ukrainos laikysenos rytų kaimynės atžvilgiu naudą ir siūlė partnerystės formulę „Rusija–Europa– Ukraina“ (apie tai informavęs „The New York Times“ valstybes išdėstė kaip tik tokia tvarka), pabrėždamas, kad dabartinė Kijevo politika esą sustiprino ES energetinį saugumą.

Briuselyje vykusiame susitikime Europos Tarybos prezidentas Hermanas van Rompuy ir Europos Komisijos vadovas Jose Manuelis Barrosas reikalavo iš Kijevo „demokratijos pažangos“, kad iki 2011 metų vidurio galima būtų užbaigti derybas dėl laisvosios prekybos, vizų režimo į Europą vykstantiems ukrainiečiams liberalizavimo ir kitų ES bei Ukrainos ryšių. Opozicinės partijos ir žmogaus teisių gynimo organizacijos, atrodo, jau kurį laiką atakuoja Briuselį, kaltindamos prezidentą V. Janukovyčių žodžio ir spaudos laisvės varžymu. Galbūt todėl ponas H. van Rompuy priminė, kad ateityje (pagal optimistinį scenarijų – 2011-aisiais) planuojama sutartis dėl Ukrainos asocijuotos narystės ES yra ne tik ekonominis, bet ir politinis susitarimas, jo pagrindas – vakarietiškos vertybės, tokios kaip demokratija ir teisinė valstybė. ES ketina kas pusmetį vykdyti monitoringą, kaip Kijevui sekasi įgyvendinti ES reikalavimus, ir kartu mėginti įvertinti, kaip bevizis režimas su didele Rytų Europos valstybe paveiks Bendrijos šalių gyvenimą.

Kaip visada, taip ir šiuo atveju – žiūrint, kas kokius lūkesčius puoselėja, nes užsienio politikos krypčių proporcijos (vienakryptės politikos šiuolaikiniame pasaulyje, regis, tiesiog neliko) priklauso nuo to, kiek išlošiama konkrečiose derybose. Dabartinė Ukrainos valdžia linkusi eksploatuoti šiais laikais madingą „tilto“ tarp Vakarų ir Rytų laikyseną, o prezidentas V. Janukovyčius siekia įtvirtinti pragmatiko įvaizdį. Tikrovėje tai kol kas atrodo maždaug taip: Rusijai palanki retorika, bet pagrindinė Ukrainos eksporto ir investicijų partnerė vis tiek yra ES. Amerikos savaitraščio „The Wall Street Journal“ paskelbtame straipsnyje „Ekonominė revoliucija Ukrainoje“ Briuselyje veikiančio „European Centre for International Political Economy“ direktorius Fredrikas Ericssonas skelbia, kad dabartinė Ukrainos vyriausybė, nors vadinama ištikima Maskvos sąjungininke (tekste pavartotas stipresnis epitetas), greitai gali tapti ekonomikos liberalizacijos žvaigžde Europoje. Ponas F. Ericsonas nurodo, kad planai mažinti biudžeto deficitą, stiprinti šalies centrinio banko savarankiškumą, įvesti paprastesnę mokesčių sistemą, mažiau reguliuoti rinkas, privatizuoti valstybės nuosavybę, reformuoti neefektyvią šalies energetikos sistemą rodo dabartinės valdžios ryžtą bent kiek kilstelėti žemą ekonominių laisvių lygį Ukrainoje, beje, per pastaruosius penkerius metus kiek kritusį. Todėl Briuseliui svarbu pagreitinti derybas su Ukraina dėl laisvos prekybos ir raginti tęsti demokratines reformas.

Kadangi ES į bevizio režimo problemos sprendimą su Ukraina žvelgia labai kompleksiškai, tikėtina, kad greičiau bus susitarta dėl laisvos prekybos. Šį susitarimą planuojama pasirašyti 2011 metų pirmoje pusėje, bet ir šiuo atveju Ukrainos ekonomikos ministro pavaduotojas Valerijus Piatnickis ragina nespekuliuoti konkrečiomis datomis, nes Kijevui svarbu rasti bendradarbiavimo su ES ir Rusija balansą, kad santykiai su bet kuria iš šių partnerių nebūtų grindžiami „vyresniojo ir jaunesniojo brolio“ principu.

Beje, apie „vyresniojo ir jaunesniojo brolio“ principą: gal kiek paradoksalu, bet Ukrainos politikai tarpusavio santykių problemas mėgina perkelti į Briuselį ir išnaudoti ES Parlamento partijų nuomonių skirtumus. Tarkime, didžiausią frakciją turinti Europos liaudies partija nuosekliai palaiko prezidento rinkimus pralaimėjusios Julijos Tymošenko partiją, todėl ES Parlamentui porą kartų taip ir nepavyko priimti rezoliucijos dėl spalio 31-ąją vykusių rinkimų į Ukrainos savivaldą. Simptomiškas šia prasme Užsienio reikalų ministerijos ES departamento direktoriaus Vasilijaus Filipčiuko pasisakymas, kad Ukraina stipriai pažengė integracijos į ES linkme, nuo praėjusio pavasario įvykdydama 10–15 vidutinės trukmės programų, o tolesnę pažangą esą stabdo nekonstruktyvus opozicijos poveikis deryboms su Bendrija. Beje, J. Tymošenko, komentuodama Ukrainos prezidento vizitą į Briuselį, palinkėjo jam sėkmės sakydama, kad nesvarbu, kaip vertina dabartinę valdžią, integracija į ES – svarbiausias užsienio politikos uždavinys.

Lapkričio 26-ąją Maskvoje vyko eilinis Rusijos ir Ukrainos tarpvalstybinės komisijos posėdis, kuriam pirmininkavo prezidentai D. Medvedevas ir V. Janukovyčius. Prieš tai vykusiose derybose abi šalys pasirašė tarpvalstybinį susitarimą dėl naftos tranzito, o dėl bendros dujų įmonės įsteigimo (ukrainiečių „Naftogaz“ ir rusų „Gazprom“ susijungimo) susitarti nepavyko. Šiuo atveju tenka pridurti „vėl“, nes apie dujų įmonių sujungimą kalbama beveik visus šiuos metus, pavasarį pirmas apie tai prabilo Rusijos premjeras Vladimiras Putinas. Aišku, esama daugybės specifinių derybinių niuansų, tačiau apskritai aktyvioji, spaudžianti pusė yra Rusija, o Ukraina kol kas atsikalbinėja. Aptakų prezidento V. Janukovyčiaus pareiškimą Maskvoje, esą jo šalis galbūt gali įstoti į Muitų sąjungą, į kurią dabar įeina Rusijos Federacija, Baltarusija ir Kazachstanas, Kijevo ekspertai irgi įvertino ne kaip realius planus, o kaip atsikalbinėjimą ir siekį spustelėti ES, pristabdžiusią laisvosios prekybos zonos su Ukraina kūrimą. V. Janukovyčius užsiminė, kad stojant į Muitų sąjungą gali tekti keisti Konstituciją, taigi galbūt prireiksią referendumo. Be to, Ukraina nuo 2008-ųjų yra Pasaulio prekybos organizacijos narė, jos nuostatas su ES laisvosios prekybos reikalavimais suderinti galima, o štai Muitų sąjungos atveju – viskas gerokai sudėtingiau. Dabartinis vicepremjeras Sergejus Tigipka yra tiesiai pareiškęs, kad Ukrainai nėra prasmės gadinti santykius su Vakarų partneriais dėl stojimo į organizaciją, kurios veikimas kol kas neaiškus.

Apskritai įspūdis toks, kad su ES tariamasi (permainingai ir ne visada lengvai) dėl strateginių uždavinių, o Rusijos pusėje dominuoja „situaciniai“ sprendimai. Tarkime, naftos tiekimo peripetijos: pasak interneto dienraščio „Korespondent.net“, kitais metais rusai Ukrainai žada patiekti 17 milijonų tonų žaliavos vietoj 30 milijonų, kurių norėjo Kijevas. Rusija negarantuoja ir šio kiekio, nes yra suinteresuota apkrauti vamzdynus kituose regionuose, be to, Ukraina, atrodo, jau ima konkuruoti su ją aplenksiančiu planuojamu „Pietų srauto“ dujotiekiu. Palyginimui: vien per 10 šių metų mėnesių ukrainiečiai savo vamzdynais patiekė Europai 17 milijonų tonų naftos. Kad patiektų ir kitais metais, Ukraina priversta ieškoti alternatyvių šaltinių. Kol kas minimi du – kitais metais didėsianti šios šalies naftos perdirbimo pramonės gamybos apimtis ir Venesuelos naftos tiekimas Baltarusijos naftos perdirbimo įmonėms – jos tikimasi perpumpuoti 8 milijonus tonų.

Ukrainiečių politologas Vladimiras Fesenka radijui „Svoboda“ pareiškė manąs, kad kai kas Maskvoje veikiausiai tikėjosi, jog atėjęs į valdžią dabartinis prezidentas nusigręš ne tik nuo NATO, bet ir apskritai nuo Vakarų. Pasirodė, kad ne. Šia prasme V. Janukovyčius kiek primena buvusį prezidentą Leonidą Kučmą, mėginusį balansuoti tarp Vakarų ir Rytų. Nekeista, kad kai kuriuos Maskvos politikus toks stilius nuvilia ir erzina.

Be to, ir Kremliui nori nenori tenka skaitytis su aplinkybe, kad Ukraina – demokratiška valstybė. Interneto dienraštyje „Grani.ru“ publicistas Vitalijus Portnikovas pažymėjo, jog paskutinis Ukrainos prezidento vizitas į Maskvą turėjo atrodyti kaip nugalėtojo kelionė, nes V. Janukovyčius per trumpą laiką nuveikė tiek, kiek V. Putinui pavyko tik priartėjus prie antros prezidentinės kadencijos. Klusnus parlamentas ir vyriausybė, premjeras-technologas, ramūs oligarchai, „savi“ teisėtvarkos organai ir t. t. Bet daugelyje Ukrainos miestų lapkričio viduryje ėmė ir nuvilnijo „neprotokolinės“ protesto akcijos prieš naują mokesčių sistemą, kuri, teigiama, žlugdo smulkųjį ir vidutinį verslą. Kijevo Maidano aikštę užplūdę protestuojantys smulkieji ir vidutiniai verslininkai nepriekaištingą paveikslėlį „sugadino“, visi kažkaip nevalingai prisiminė 2004-uosius, „oranžinę“ revoliuciją.

Kita vertus, joks pragmatiškai nusiteikęs politikas bet kurioje pasaulio šalyje neprieštaraus V. Janukovyčiaus pastangoms pagerinti Ukrainos įvaizdį Maskvoje. Tą įvaizdį buvo nusiteikęs gerinti ir V. Juščenka, bet pasirinko fatališką užduotį įrodyti, kad ukrainiečiai – tauta. Bet kuriuo atveju V. Janukovyčius tiesiog neturi kitos išeities kaip būti proukrainietiškas prezidentas (ne prorusiškas ar provakarietiškas). Ką gi, tiltas – tai tiltas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras