Didžioji pasaulio dalis akylai stebėjo praėjusią savaitę įvykusį naujosios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Rusijos prezidento Vladimiras Putino susitikimą Maskvoje. Labiausiai tarptautinį dėmesį traukė šio susitikimo tikslai, kurie kelia nerimą pasaulio valstybėms ir neišvengiamai daugiau ar mažiau atsidūrė šių valstybių politinėse darbotvarkėse: t.y. dujų tiekimo Vokietijai (kartu ir Europos Sąjungai) ir Irano branduolinės politikos klausimai.

Rusijos energetinės politikos užkulisiai

Vis labiau Europa baiminasi Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ vykdomos monopolinės politikos apraiškų. Praėjusią savaitę įvykęs Rusijos ir Vokietijos valstybių lyderių susitikimas buvo pažymėtas susitarimu dėl dujų tiekimo Baltijos jūros dujotiekiu ir palankesnėmis sąlygomis „Gazprom“ veiklai Europoje. Dėl įvairių priežasčių šios veiklos baiminasi didžioji dalis senojo žemyno. Nuogąstavimus paskatino tiek Ukrainos dujų šantažo atvejis, tiek „Gazprom“ vadovo Aleksejaus Milerio grasinimai dujų rinkų ieškoti Azijoje bei Kanadoje, jei koncerno plėtra bus stabdoma Europoje (šis žemynas 25 proc. reikalingų dujų gauna iš Rusijos) bei „Gazprom“ deklaruojamas noras kontroliuoti 20 proc. britų dujų rinkos 2015 metais.

Išaiškėjo milžiniško dujų koncerno „Gazprom“ vykdomos politikos agresyvumas ir nesiskaitymas su įsigalėjusiomis Europoje energetikos rinkos taisyklėmis. Akivaizdu ir tai, jog „Gazprom“ veikla ir energetinė politika tapo vienu iš svarbiausių Rusijos užsienio politikos vykdymo būdų. Šį faktą iliustruoja kontraversiškai tarptautinėje bendruomenėje įvertintas Ukrainos „dujų žaidimas“ – kaina, kurią ši valstybė turėjo sumokėti už savo demokratiškai valdomos valstybės troškimą.

Kol kas Kremlius neigia kaltinimus, jog Maskva turi planų stabdyti ar kitaip manipuliuoti energetikos tiekimą Europai. Šis kontinentas traktuojamas istoriškai natūraliu ir tinkamu partneriu Rusijai. Taip pat primenama, jog netgi Šaltojo karo metu Maskva visą laiką įvykdydavo sudarytas komercines sutartis su Europos valstybėmis. Todėl Rusijos prezidentas V. Putinas piktinasi Europos požiūriu, jog užsienio šalių kompanijų investicijos svetur vadinamos globalizacijos produktu, o Rusijos – ekspansijos priemonėmis.

Rusijai reikalingos Vakarų Europos dujų ir naftos pardavimo rinkos. Vokietijos-Rusijos Prekybos Taryba, kurią norima sukurti šių metų pabaigoje, būtų skirta šio tikslo realizavimui. Kol kas Maskva sunerimusi dėl Vokietijoje prasidėjusių diskusijų ieškoti alternatyvių kelių dujoms gauti, pavyzdžiui, iš Alžyro. Reikia pripažinti, jog, kalbant apie dujų rinką, tiek Rusija, tiek Vokietija tampa neišvengiamai priklausomos viena nuo kitos.

Angelos Merkel pragmatizmas

Koks yra Vokietijos vaidmuo Rusijos vykdomos energetinės politikos užkulisiuose? Tuo labiau, kai „amžiną Rusijos draugą“ G. Šrioderį pakeitė jei ir ne priešas, bet jokių perdėtų simpatijų Rusijos prezidentui V. Putinui nerodanti naujoji Vokietijos kanclerė A. Merkel. Ironizuojama, jog G. Šrioderio deklaruotą „meilę“ Rusijai pakeitė Angelos Merkel pragmatiška politika šios valstybės atžvilgiu. Kanclerė, kilusi iš Rytų Vokietijos, leido suprasti, jog santykiai su Rusija bus vienas iš pagrindinių jos prioritetų. Kokio pobūdžio yra/bus šie santykiai?

Dar šių metų pradžioje buvo teigiama, jog Vokietijos kanclerė „atvėsins“ santykius su Maskva. Šie santykiai, skirtingai nuo buvusių G. Šrioderio kanclerystės metu, orientuosis tik į verslo aspektus ir apibūdinti Rusijos-Vokietijos santykius labiau tiktų būdvardžiu „strateginiai“, o ne „draugiški“. Šiuo metu akivaizdu, jog čečėnų konflikto ar demokratijos silpnumo Rusijoje temos, kurias aplenktų G. Šrioderis, atsispindi kanclerės Angel Merkel interviu, politiniuose pranešimuose ir pokalbiuose su Rusijos prezidentu V. Putinu.

Minėtasis kanclerės A. Merkel vizitas praėjusią savaitę Maskvoje pasitarnavo Rusijai. Viešas susitarimas dėl dujų tiekimo turėtų nuslopinti nuogąstavimus senajame žemyne, jog dujų koncernu „Gazprom“ negalima pasikliauti. 25 Europos Sąjungos šalys galėtų lengviau atsipūsti po nuo pat metų pradžios kilusių nuogąstavimų dėl minėto koncerno patikimumo.

Iš vienos pusės viešajame diskurse teigiama, kad pasirašytas dujų tiekimo susitarimas rodo, jog Vokietija ir Rusija toliau remia viena kitą, nepaisant Vokietijos kanclerės pareiškimo apie pasikeitusį Rusijos ir Vokietijos tarpusavio santykių pobūdį. Antra vertus, Vokietijos kanclerė jau seniai įvardijama kaip racionalios ir pragmatiškos politikos vykdytoja, suvokianti, jog alternatyvių dujų tiekėjų Vokietijai kol kas nėra (svarstoma Alžyro kandidatūra) ir, nepaisant nepritarimo V. Putino vykdomai Rusijos užsienio ir vidaus politikai, akivaizdžiai parodo, kad į verslo santykius politikos bei draugystės maišyti nereikia.

Vokietija gauna trečdalį reikalingų dujų iš Rusijos, todėl A. Merkel kalba ir apie energijos šaltinių diversifikacijos svarbą. Bet kanclerė taip pat suvokia, jog būtina išlaikyti stabilius santykius su Rusija: šiai reikia parduoti savo dujas, o Vokietija yra viena didžiausių klienčių. Naujas Šiaurės Europos dujotiekis, aplenksiantis Ukrainą ir Baltijos valstybes, taps vienu iš įspūdingiausių šių šalių bendradarbiavimo projektų. Kanclerei A. Merkel šis projektas yra ir „investicija į energetinį Europos saugumą“.

Šiuo metu Rusijos ir Vokietijos „viena kitos rėmimas“ turėtų būti suprantamas tik šių šalių ekonominių santykių ir bendradarbiavimo energetikos srityje lygmeniu. Be abejo, įsigalėjusios fobijos nėra lengvai pašalinamos. Nepasitikėjimas tiek Vokietijos revanšizmu praeityje, tiek Rusijos puoselėjamomis didžiavalstybinėmis ambicijomis išlieka pernelyg patvarus tarptautinėje bendruomenėje.

Pastebėta, jog Vokietijos ir Rusijos politika skiriasi, t.y. skiriasi šių šalių lyderių požiūriai į tarptautinius santykius.

Rusijos prezidentas V. Putinas palaiko Baltarusijos vadovą A. Lukašenką, A. Merkel susitiko su Baltarusijos opozicijos lyderiu Aleksandru Milinkevičiumi. Rusija pripažino „Hamas“ organizacijos valdžios legitimumą, kanclerei A. Merkel Izraelio saugumo aspektas yra pirmaeilės svarbos klausimas. Berlynas siekia palenkti Teheraną dėl urano sodrinimo programos bei branduolinių ambicijų, o Rusija siekia pabaigti atominės Bušerio elektrinės statybą be trukdžių.

Nors šiuo metu Vokietijoje ir jaučiamas susirūpinimas dėl energetinės priklausomybės nuo Rusijos dujų, o Maskva norėtų tapti „privilegijuota“ dujų tiekėja Vokietijai ir Europai, įvertinama tai, jog kasmetinė šių valstybių dujų prekyba apima apie 32 mljrd. eurų. Ir, įvertinus vykdomos A. Merkel pragmatiškos politikos racionalumą, akivaizdu, jog dujotiekio projektas Vokietijai tampa daug svarbesnis nei „Hamas“ Palestinoje pripažinimo ar nepripažinimo klausimas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.