Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Euroatlantinės organizacijos
 
  „Integracinis avangardas“ Europos Sąjungoje, arba kaip užmiršti geopolitinį mąstymą (6)

Benas Brunalas
2010 12 24

Su Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartimi prasidėjusi fenomenali Europos integracija pateisino ir tikriausiai viršijo tuometinius vieningos Europos šalininkų lūkesčius. Tačiau, nors šiuo metu Europa nepalyginti saugesnė ir vieningesnė nei prieš penkis dešimtmečius, pasigirsta kritikos dėl stringančios ES plėtros ar jos ateities perspektyvų. ES istorija tęsiasi jau pusę amžiaus, tačiau nėra vieningai sutarta, kokia ši sąjunga turėtų būti, sakykim, po dvidešimties metų. Iš tikro neaišku, kokia ji bus ir po dešimtmečio. Skamba tik migloti šūkiai apie stipresnę ir saugesnę Europą, vieningesnę ir pasaulyje įtakingesnę Europos Sąjungą. Tačiau kaip ji bus valdoma ar koks ateityje bus eilinės jos valstybės vaidmuo, tebėra neaišku.

Bet tampa vis aiškiau, kad ES politikų kalbos apie vieningą ir galingą Europą yra skirtos daugiausia „vidaus vartojimui“. Globalios veikėjos, tokios kaip Kinija, Rusija, JAV, į skambius europiečių pareiškimus rimtai nebežiūri. Viso to priežastis – akivaizdus ES valstybių nepasitikėjimas vienos kita, keblumai kuriant bendrą tapatumą ar vieningas ir visų jų pripažįstamas tarpusavio bendravimo normas.

Garsi JAV politologė Elinor Ostrom, ieškodama atsakymo, kaip sukurti institucijas, leidžiančias optimaliai užtikrinti bendrųjų gamtos išteklių valdymą, prieina prie išvados, kad veikėjų (individų, bendruomenių, valstybių ir pan.) pasitikėjimas vienas kitu yra fundamentaliai svarbi sąlyga siekiant sukurti tvarią ir efektyvią valdymo sistemą. Tik egzistuojant tarpusavio pasitikėjimui bendravimas tarp veikėjų leis atsirasti bendromis nuostatomis ir bendrai pripažintomis taisyklėmis paremtai sistemos dalyvių sąveikai. Šią ir kitas išvadas E. Ostrom daro orientuodamasi labiau į ekologines bendrųjų gamtos išteklių valdymo problemas, tačiau neatmestinas šių išvadų taikymas ir socialinių-ekonominių santykių dimensijai, o kartu ir tarpvalstybiniam bendradarbiavimui. Ne išimtis ir Europos Sąjunga. Nesant pasitikėjimo tarp valstybių, kalbos apie vieningą Europą ar sėkmingą tolesnę jos raidą yra beprasmės.

Matant, kaip mažosios Europos valstybės be JAV atsvaros neįsivaizduoja savęs Europos Sąjungoje, o didžiųjų ES šalių politikoje ryški „Russia first“ „metodika“, galima konstatuoti, kad Europa dar neišsivadavo iš tradicinės geopolitikos gniaužtų. Skirtingos geopolitinės funkcijos, taikomos kai kurioms valstybėms narėms, skatina nacionalinį savanaudiškumą ir susvetimėjimą. Įtampa tarp skirtingo dydžio valstybių yra akivaizdi. Mažosios valstybės bijo didžiųjų, o didžiosios į mažąsias žvelgia kaip į potencialius depozitus siekiant savų interesų įgyvendinimo. Todėl tolesnei integracijai pagalius į ratus kiša ne nacionalinių valstybių siekis išsaugoti kuo mažiau paliestą savo suverenitetą, o niekur nedingusi ankstesnių amžių geopolitinė mąstysena. Iš viso to galime spręsti, kad, neįveikus mąstymo senosiomis geopolitinėmis kategorijomis, kalbėti apie labiau integruotą ir tikrai vieningą Europą net neverta. Tai užkerta kelius realiai vienybei.

Žinoma, negalima visiškai nuneigti tarp ES valstybių vykstančio integracijos proceso. Euro zona plečiasi, o kartu taisomos ir spragos, kurios išryškėjo užklupus finansinei krizei. Tačiau bendros valiutos politika yra inercinė politika, postūmį gavusi jau prieš dešimtmetį. Vaizdas darosi daug niūresnis pasižiūrėjus į kitas, gyvybiškai svarbias ir integracijos reikalaujančias tos politikos sritis: bendra Europos gynyba, bendra energetikos ir harmoninga užsienio politika. Sričių, kur didesnis valstybių susikalbėjimas reikštų didesnę bendrą ES galią, galėtume atrasti praktiškai visur: nuo ekonomikos ir pramonės iki švietimo ir žemės ūkio. Didžiausia problema čia ta, kad dvidešimt septyniais balsais kalbanti Europa, kaip minėta, tarpusavy sunkiai susišneka. O tai leidžia ES viduje lengvai savo interesus realizuoti išorės jėgoms – JAV, Rusijai, neabejotina, ateityje ir Kinijai.

Svarbu pabrėžti, kad aptariamai situacijai surasti sprendimą galima tiesiog tinkamai išnaudojus jau esamą ES institucinę sąrangą. Čia galvoje turime glaudesnį valstybių narių bendradarbiavimą (closer cooperation) ir visą įstatyminę bazę tokiam bendradarbiavimui plėtoti. Glaudesnį bendradarbiavimą arba apskritai diferencijuotą integraciją galime apibrėžti kaip galimybę šalims formuoti „pionierių grupes“, kurios būtų suinteresuotos glaudesne integracija viename ar kitame ES politikos sektoriuje. Taigi iš esmės tai ne kas kita kaip integracijos proceso stiprinimas ir kartu tam tikras ES valstybių narių interesų įvairovės valdymo metodas.

Glaudesnis valstybių narių bendradarbiavimas jau Amsterdamo sutartyje buvo numatytas tose srityse, kurios nėra priskiriamos išimtinei ES kompetencijai. Toks bendradarbiavimas negalėjo pažeisti vidaus rinkos ar iškreipti prekybos ir konkurencijos tarp ES valstybių. Nicos sutartimi dar aiškiau buvo apibrėžtos bendradarbiavimo sąlygos. Pagal „tvirtesnio bendradarbiavimo“ (enhanced cooperation) sampratą, įvedamą šia sutartimi, buvo panaikinta atskiros valstybės veto teisė. Nustatyta, kad valstybių „pionierių“  įgyvendinamoje iniciatyvoje turi dalyvauti mažiausiai aštuonios ES narės. Galiausiai Lisabonos sutartimi nusprendusių „tvirčiau“ integruotis valstybių skaičius buvo padidintas nuo 8 iki 9 ir akcentuota, kad bet kokio „tvirtesnio bendradarbiavimo“ valstybių grupė turi būti atvira naujoms narėms, o priimant sprendimus gali dalyvauti ir nepriklausančios iniciatyvai valstybės. Lisabonos sutartis  diferencijuotos integracijos Europos Sąjungoje galimybę aiškiai reglamentuoja, ir tai sudaro prielaidą „formalizuoti“ neformalius ES klubus, keliančius ne tik įtarimą, bet ir pyktį nuošalyje likusioms šalims.

Svarbu pažymėti, kad aptariamas integracinis modelis, leidžiantis atskiroms ES valstybių grupėms plėtoti glaudesnę integraciją, turėtų veikti ir kaip derybinis įrankis, galintis vis dar abejojančias valstybes paskatinti integracijai. Tai vienintelė išeitis norint Europos Sąjungą matyti kaip reikšmingą ir įtakingą globalios politikos dalyvę. Diferencijuotos integracijos metodas veiktų kaip alternatyva galingam, visus ES reikalus sprendžiančiam „centrui“, kurio nacionalinės valstybės vis dar bijo. Nemažas ir ateityje dar didėsiantis Sąjungos narių skaičius yra per didelis norint suderinti visas pozicijas. Tai ypač keblu jautrios politikos srityse, pavyzdžiui, gynyboje, energetikoje. Tačiau daug lengviau įsivaizduoti mažesnių valstybių grupių susivienijimus, skirtus įgyvendinti konkrečias tos grupės valstybėms aktualias politines, ekonomines, kultūrines, mokslines iniciatyvas.

Pagaliau į diferencijuotos integracijos metodą galime žvelgti kaip į galimybę atsikratyti geopolitinio „žodyno“ didžiųjų ir mažųjų valstybių dialoge. Mažosios valstybės, dalyvaudamos tvirtesnės integracijos grupėje, įgytų didesnį savo reikšmės pajautimą. Tai svarbus psichologinis momentas. Belieka formuoti realiai veikiančius valstybių klubus, kurie, vadovaudamiesi Lisabonos sutarties nuostatomis, reglamentuojančiomis sprendimų priėmimą, būtų pajėgūs konkuruoti ES veiklos idėjų realizavimo „rinkoje“. Tokiam integracijos metodui įsivyravus Europos Sąjungoje, galima prognozuoti, susidarytų tam tikras funkcinis veiklų (pavyzdžiui, žemės ūkyje, naujųjų technologijų industrijoje, tranzito, finansinių paslaugų rinkoje ir t. t.) pasiskirstymas. Vienos valstybės ar valstybių grupės pagal savas nacionalines preferencijas taptų labiau integruotos vienoje, kitos kitoje srityje. Tai iš esmės įtvirtintų valstybių tarpusavio priklausomybę, o kartu sustiprintų bendrumo ir pasitikėjimo jausmą. Be to, specializacija atskirose srityse leistų valstybėms sutelkti maksimalius išteklius ir energiją vienai ar kitai veiklai, o tai neabejotinai stiprintų ES konkurencingumą pasaulinėje arenoje.

Buvusio Prancūzijos prezidento Jacques‘o Chiraco pavadinti valstybių „integraciniai avangardai“ gali tapti paskata suformuoti savitą, postmodernų visos Europos vaizdą. Europos, kurioje valstybės, atsikračiusios praeities vaiduoklių, skirstosi funkcijomis bei įgaliojimais ir taip suformuoja savotišką Europos tinklą, kur įsivyravusi tarpusavio priklausomybė galių asimetriją padaro mažai reikšmingą. Nors kol kas tokie ES „projektai“ labiau populiarūs akademiniuose sluoksniuose, realus jų pritaikymas ir išplėtojimas nėra neįgyvendinamas. Jau dabar panašiu principu veikia euro zona, Šengeno erdvė, mezgasi ES branduolio valstybių bendros gynybos planai ar Europos kosmoso agentūros (European Space Agency) tolimesnė plėtotė.

Svarbiausia, kad ES integracija skatintų valstybių pasitikėjimą ir iš esmės sumažintų nepasisekimo priimant gyvybiškai svarbius sprendimus galimybę. Tikėtina, kad, dalyvaudamos sustiprintos integracijos grupėje, mažosios valstybės tiek emociškai, tiek realiai pasijustų saugesnės ir reikšmingesnės nei dabar. Įsukus tokią politiką, tikėtina, pamažu nunyktų ne nacionalinės valstybės ribos, o geopolitinės linijos, lemiančios skirtingas valstybės geopolitinės paskirties interpretacijas. Tokios sąvokos kaip geopolitinis centras, buferis, įtakos sfera ar mainų objektas nebetektų reikšmės. Taip tam tikra prasme tradicinė geopolitika būtų išstumta iš ES valstybių tarpusavio santykių ir būtų sudarytos sąlygos atsirasti ne tik bendram Europos Sąjungos tapatumui ir tarpvalstybiniam pasitikėjimui, bet ir realiai galimybei tapti vyraujančia galia pasaulyje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 6)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (117)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (47)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (141)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (5)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (12)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras