Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Baltarusija: „tilto“ mitas ir A. Lukašenkos užsienio politika (16)

Marius Jankauskas, Vytauto Didžiojo universiteto diplomatijos ir tarptautinių santykių magistrantas
2011 01 03

Baltarusijos Respublika (toliau – Baltarusija) pastaruoju metu atsidūrė kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų. Jei prisiminsime istorinę praeitį, Baltarusija ne visada buvo kryžkelė ar tiltas, jungiantis skirtingus regionus. Neanalizuojant diskutuotino klausimo, kokiu pagrindu – baltišku ar slavišku – formavosi baltarusių kultūra, galima teigti, kad politinis bendruomenės egzistavimas prasidėjo IX–X amžiuje, kai susiformavę valstybiniai dariniai (kunigaikštystės) pateko Kijevo Rusios įtakon. Taigi, politinės egzistencijos pradžia sietina su slaviška įtaka. Tačiau Kijevo Rusios sudėtyje dabartinės Baltarusijos pirmtakės – Polocko ir kitos kunigaikštystės ilgai neišsilaikė, nes dėl mongolų puldinėjimų Kijevo Rusia pradėjo skilti ir XIII–XIV amžiuje dabartinės Baltarusijos teritorijoje buvusios kunigaikštystės buvo įtrauktos į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sudėtį. Klausimas, kiek LDK buvo vakarietiška, taip pat yra diskutuotinas, tačiau dabartinė Baltarusijos teritorija buvo integrali tiek Kijevo Rusios, tiek LDK, o vėliau ir Abiejų Tautų Respublikos (ATR) dalis, o ne tarpininkė ar „tiltas“. 1795 metais Rusijai, Prūsijai ir Austrijai galutinai pasidalijus ATR, dabartinės Baltarusijos teritorija atiteko Rusijai ir, nors būta trumpų bandymų atgauti laisvę, išliko Rusijos imperijos (vėliau – Sovietų Sąjungos) sudėtyje iki pat 1990 metų. Rusijos valdymo laikotarpiu Baltarusija buvo visiškai integrali Rusijos/Sovietų Sąjungos dalis.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m. atkūrus/sukūrus Baltarusijos valstybę, o kaimynėms (Lenkijai, Lietuvai, Latvijai) pamažu tampant vakarietiškomis, Baltarusijai iškilo dilema: į kurią pusę reikėtų orientuotis – į Europos Sąjungą ar į Rusiją? To orientavimosi pamatas buvo gana paprastas – ekonominė nauda. Tačiau už ekonominę naudą reikia mokėti politinėmis „paslaugomis“, globalios ekonomikos pasaulyje jos tapo reikšmingu veiksniu. Baltarusijos ir Rusijos informacinis karas, tradiciškai prasidėjęs nuo diskusijų dėl dujų kainų, vėl sukūrė dilemą: kurio didelio politinio veikėjo sąlygas verta vykdyti ir kuris geopolitinis, o kartu ir ekonominis, veikėjas gali sukurti didesnę tiek trumpalaikę, tiek ilgalaikę naudą valstybei ir valstybės politiniam režimui (konkrečiai – Aleksandrui Lukašenkai ir jo klanui)? Balansavimo tarp Rusijos ir Vakarų strategijos veiksmingumas nuolat mažėja, todėl galutinį pasirinkimą, tikėtina, vis dėlto reikės padaryti.

A. Lukašenkos užsienio politika yra racionali ir pragmatinė, jo siekį išsilaikyti valdžioje pagrindžia ir referendumu pakeista konstitucija, leidžianti neribotą prezidento kadencijų skaičių. O vidaus politika – tolima nuo demokratijos standartų: rinkėjų balsų klastojimas – siekiant, kad pergalė rinkimuose būtų garantuota; opozicijos ribojimas ir persekiojimas – kad valdžioje esantis žmogus sukurtų savo įvaizdį esąs nepakeičiamas; žiniasklaidos ribojimas ir propaganda – kad prezidento priimami sprendimai būtų „teisingi“ ir „reikalingi“ visuomenei; ekonomikos kontrolė – kad neiškiltų ekonomiškai stiprus ir politiškai aktyvus lyderis ir galimas konkurentas.

A. Lukašenka sukūrė valstybės valdymo struktūrą, kuriai priklauso aukščiausi sprendimų priėmimo organai: visos valstybinės institucijos, teisminė valdžia, itin platus ir „patobulintas“ KGB tinklas, kontroliuojamos valstybinės žiniasklaidos priemonės. Baltarusijoje negalioja valdžių padalijimo principas – įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios yra pavaldžios A. Lukašenkai.

Gruodžio 19 dieną vyko prezidento rinkimai. Tiesa, negalima sakyti, kad vyko tik 19 dieną: rinkimai vyko visą savaitę, nes per išankstinį balsavimą nuo gruodžio 14 iki 18 dienos balsavo 23,1 proc. visų registruotų rinkėjų (palyginimui: Lietuvoje 2009 m. prezidento rinkimų išankstiniame balsavime dalyvavo 5,12 procento). Priešrinkiminė A. Lukašenkos programa (http://newsby.org/by/2010/11/29/text17139.htm) buvo sudaryta iš trijų dalių. Pirmoje dalyje „Ką mes padarėme“ apie užsienio politiką nė neužsimenama, o pabrėžiami įvairūs socialiniai laimėjimai. Antroje dalyje „Ką mes darome“ teigiama, kad tęsiamas nepriklausomos, savarankiškos Baltarusijos kūrimas, nesirenkama tarp Rytų ir Vakarų ir neketinama būti kieno nors įtakoje. Pasak prezidento, Baltarusija turi savo užsitarnautą vietą Europoje ir pasaulyje, o iki 2015 metų gyvenimo lygis joje priartės prie europietiško. Trečioje dalyje „Mūsų svarbiausi tikslai“ taip pat susikoncentruojama prie socialinių dalykų, o apie užsienio politiką visiškai nerašoma. Interpretuoti galima nebent žodžius: „Atsiminkite, mes viską sukursime tik darbu ir atkaklumu; niekas nieko ir niekada mums neduos.“ Pasakymuose, kad „neketinama būti kieno nors įtakoje“ ir „niekas nieko ir niekada mums neduos“ turima omenyje labiau Rusija nei Europos Sąjunga ar kokia kita valstybė. Baltarusijos rinkėjai buvo pripratę prie A. Lukašenkos glaudžių santykių su Rusija ir jį rinkdami žinojo jo užsienio politikos kryptį. Šiuose rinkimuose A. Lukašenka neakcentavo Rusijos svarbos, o priešingai, teigė, kad opozicija yra remiama Maskvos lėšomis. Pastarieji prezidento susitikimai buvo su energetiškai stiprių valstybių ir didžiųjų kompanijų vadovais – Venesuelos, Azerbaidžano, Turkmėnistano – ir su kaimyninių šalių vadovais – Lenkijos, Lietuvos, taip pat su vienos įtakingiausių Europos Sąjungos valstybių – Vokietijos užsienio reikalų ministru. Tačiau prieš pat rinkimus Baltarusijos ir Rusijos informacinis (imitacinis?) karas baigėsi. Baltarusija ir Rusija vėl tapo draugėmis.

Nestabilūs santykiai su Rusija A. Lukašenką neabejotinai vertė savo vizijas sieti su Europos Sąjunga. ES žadėjo didžiulę 3 milijardų eurų paramą Baltarusijai, jei prezidento rinkimai vyks demokratiškai ir valstybė imsis demokratinių reformų. Tačiau, A. Lukašenkai susitarus su Rusija, Europos Sąjungos pažadų nebereikėjo ir po rinkimų „liaudies priešai“ buvo brutaliai išvaikyti.

Europos Sąjunga yra antra pagal dydį Baltarusijos ekonominė partnerė po Rusijos, o 2009 metais eksportas į ES buvo didžiausias – 44 proc. viso eksporto (palyginimui: į Rusiją – 32 proc.). 2009 m. metų pabaigoje spaudos konferencijoje paklaustas, kodėl Baltarusijai yra svarbi Europa, A. Lukašenka atsakė: „Su Rusija mes turime 30 procentų eksporto, o su ES – 44 procentus. Tuo viskas pasakyta.“ Tačiau bendraujant su ES pirmiausia iškeliamas ekonominis vektorius ir beveik visiškai neminimas politinis. Po tokios prezidento rinkimų baigties bendravimas su Europos Sąjunga priklausys nuo Europos vertybinės atminties (ar ilga Europos atmintis? Europos Sąjunga irgi racionalus veikėjas). Neabejotina, kad bendravimas su ES iš Baltarusijos pusės bus tik pragmatinis, todėl priklausys nuo Europos Sąjungos vertybių ir pragmatizmo santykio.

Autoritariškoje valstybėje sudėtinga nustatyti, kur yra propaganda, kurie valstybės vadovo sprendimai yra deklaratyvūs ar laikini. Susitikimai su ES valstybių vadovais, Rusijos kritika žiniasklaidoje buvo tik priešrinkiminė A. Lukašenkos laikysena ir retorika, nors atrodė kaip realūs artėjimo su Europos Sąjunga ženklai. Visus A. Lukašenkos sprendimus galima patikrinti tik iš istorinės perspektyvos, nes tai, kas dabar atrodo tiesiog pragmatiniai sprendimai, galbūt yra ilgesnės ir visai kitokios užsienio politikos strategijos elementai.

A. Lukašenkos užsienio politikos vizijos kinta priklausomai nuo galimos naudos Baltarusijai ir jo klanui, interesų grupėms. Užsienio politika yra sufokusuota į valdančiojo režimo išlaikymą, o nemaža politinės veiklos dalis apsiriboja retorika. Kol Baltarusija bus energetiškai priklausoma nuo Rusijos, tol Rusija išliks pagrindiniu A. Lukašenkos užsienio politikos vektoriumi. Politikos kaitos priežastis lemia santykiai su Rusija, tačiau tiek ES, tiek kaimyninės valstybės artimiausiu metu Baltarusijai negalės atstoti Rusijos dėl energijos pasiūlos ir A. Lukašenkos nedemokratinio valdymo. Santykiai su ES išliks konstruktyvūs ir priklausys nuo Rusijos pozicijos Baltarusijos atžvilgiu.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 16)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (27)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (81)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras