Rusija žengė galingą žingsnį link Kinijos: sausio 1-ąją nauju naftotiekiu didžiausia pasaulyje šios žaliavos išgavėja ėmė tiekti naftą didžiausiai jos vartotojai. Apžvalgininkai sutaria, kad tai ne tik didžiulis šių valstybių ekonominis laimėjimas, bet sandoris turi ir nemažą strateginę vertę. Juk iki šiol Rusijos energijos šaltiniai tekėdavo daugiausia į Vakarus...

Taigi, kaip pažymi vokiečių „Der Spiegel“, artimiausius 20 metų Rusija tieks Kinijai po 15 mln. tonų naftos žaliavos kasmet (arba 300 tūkst. barelių per dieną) mainais į Pekino suteiktus 20 mlrd. dolerių vertės kreditus. CNN teigia, kad projekto bendra vertė – 25 mlrd. dolerių. Praėjusį šeštadienį užpildyto vamzdyno sklendes pasienio miestelyje Mohe pirmasis atsuko šio projekto Kinijos atstovas. Kompanijos „Branch of PetroChina“ vamzdynas tęsiasi daugiau kaip 2400 km nuo Baikalo ežero iki Dacino miesto. Tai dalis Rusijos naftotiekio, kurio bendras ilgis apie 4700 km ir kuris ateityje turi pasiekti Ramiojo vandenyno pakrantę.

Sandoris buvo sudarytas pernai rugsėjį, o statyba bus užbaigta iki 2014 metų. Anksčiau į Kiniją nafta – maždaug 9 mln. tonų per metus – buvo vežama geležinkeliais. Taigi dabar naftos tiekimas padidinamas pusantro karto, netrukus jos kiekis į Tolimuosius Rytus sieks trečdalį viso Rusijos šios žaliavos eksporto, be to, ji atpinga.

Taip pat deramasi dėl srautinio rusiškų dujų tiekimo Kinijai. Tiesa, dėl dujų kainos derybos trunka jau šešerius metus, ir jos dar nesibaigė. Skirtingai negu Europai, Kinijai „Gazprom“ negali diktuoti sąlygų. Laikraštis „Kommersant“ rašo, kad Europos šalims dujos parduodamos po 300 doerių už 1000 kubinių metrų, o kinai siūlosi jas pirkti perpus pigiau.

Naftotiekis pavadintas „Družbos“ vardu, ir tai kai kam primena kitą vamzdyną, kuriuo pumpuota nafta ir į Lietuvą (išsamiau rašėme http://www.geopolitika.lt/?artc=663). Europinis naftotiekis „Družba“ buvo atidarytas 1964 m. ir yra ilgiausias  pasaulyje (8900 km). Šiaurinė naftotiekio dalis eina per Baltarusiją, Lenkiją ir Vokietiją, o pietinė – per Ukrainą, Čekiją, Slovakiją ir Vengriją. Tačiau per Lietuvą į Baltijos šalis einanti atšaka, kuria buvo tiekiama 45 mln. tonų naftos kasmet, 2006-ųjų liepą buvo uždaryta.

Nesutarimai su Baltarusija ir Ukraina dėl energetikos išteklių tiekimo ir kainų vertė Maskvą pergalvoti savo strategiją. Prioritetą ji suteikė kitai krypčiai – Tolimiesiems Rytams. Dar 2007 m. pranešta, kad trasa Rytų Sibiras–Ramusis vandenynas aktyviai tiesiamas antrasis naftotiekis. Vien tais metais „Transneft“ ketino pakloti 1250 km šio vamzdyno. Tiesa, tuomet agentūra „Interfax“ pranešė, kad jis gali būti atidėtas trejiems ketveriems metams, nes naftos ištekliai Rytų Sibire senka arba dar nėra išžvalgyti. Tvirtinama, kad čia glūdi apie 700 mln. tonų C1 ir C2 kategorijų naftos žaliavos. Tad nutiesus antrąją eilę per metus būtų galima tiekti po 80 mln. tonų naftos. Vadinasi, rašė „Interfax“, neišžvalgius naujų išteklių ir nepradėjus jų gręžti, išteklių eksportas į Tolimuosius Rytus truktų apie dešimt metų.

Bet nafta Kiniją pasiekė kur kas greičiau. Tai rodo Rusijos ekonominių interesų svarbą šiame Azijos regione. Kita vertus, investicijų kompanijos „Prosperity Capital“ vyriausiojo ekonomisto Liamo Halligano nuomone, naftos srautas į Kiniją dramatiškai atsilieps Europai ir Amerikai. Rusija tampa mažiau priklausoma nuo Vakarų rinkų ir kainų svyravimo, ją mažiau veiks politinė situacija Ukrainoje ir Baltarusijoje, o Kinijos energetikos išteklių poreikis Maskvai gali sukrauti milžiniškus turtus, ypač jei per Pekiną ji išeis į Indiją ir kitas Pietų Azijos šalis.

Naftos tiekimas naujuoju vamzdynu padės Kinijai sumažinti jos importą iš Irano. Agentūra „Bloomberg“ cituoja žurnalo „Tehran Bureau“ apžvalgininką Thomasą Strouse‘ą, kuris tvirtina, kad per 8 pirmuosius 2010 m. mėnesius, palyginti su tuo pačiu 2009 m. laikotarpiu, Irano naftos importas į Kiniją sumažėjo ketvirtadaliu. Šitaip Pekinas išvengia dar vieno galimo konflikto – nuolat kaitinamos įtampos tarp Teherano ir Vašingtono.

Beje, viešėdamas Pekine Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, kaip praneša „Foreign Policy“, kalbėjo ir apie dujas, akmens anglis bei du 1000 megavatų galingumo branduolinius reaktorius. Tiesa, dujos – antras po naftos energetikos produktas, kuriuo rusai užkariauja milijardinę Aziją. Rusijos ir Turkmėnijos vadovai, pasak Honkonge leidžiamo laikraščio „Asia Times“, sukirto rankomis, kad ne konkurencijos pagrindu tieks dujas Kinijai (2009 m. spalį pasirodė pranešimų, kad „Turkmengaz“ uždraus „Gazprom“ reeksportuoti turkmėniškas dujas į Europą, tačiau apie jų perpardavimą į Azijos šalis kalbos nebuvo). Turkmėnijos prezidentas Gurbanguly Berdymuchamedovas („WikiLeaks“ neseniai paviešino JAV diplomatų 2009-ųjų gruodį Vašingtonui nusiųstą nepadorią šios šalies prezidento charakteristiką) praėjusių metų gruodžio pradžioje pasirašė kontraktą dėl dujotiekio TAPI (Turkmėnija–Afganistanas–Pakistanas–Indija) tiesimo. Jau dabar 12 mlrd. kubinių metrų dujų kasmet tiekiama Indijai ir Kinijai. Šalyje yra ketvirti pagal dydį dujų ištekliai pasaulyje. TAPI bus nutiestas taip pat 2014 m., kai JAV turės baigti savo karinę misiją Afganistane. „Asia Times“ pažymi, kad dalis šių dujų bus perparduodama Kinijai, ypač jos pietiniams rajonams.

Kaip jau minėjome, nuo pernai rugsėjo rengiamas projektas ir dėl rusiškų dujų tiekimo Kinijai. Atitinkamas susitarimas turi būti pasirašytas šių metų viduryje. Kaip primena „Der Spiegel“, belieka susitarti dėl dujų kainų.

Štai kodėl Maskvoje prieš šventes tvyrojo ramybė. Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas tikisi, kad visų sutarčių su užsienio partneriais dėl dujų tiekimo bus laikomasi ir kad 2011 m. staigmenų nebebus, prieš Naujuosius pranešė tinklalapis Newsru.com. „Šiandien mes esame sutarę su visais savo partneriais, kad dirbsime pagal pasirašytas sutartis. Mes esame pasirašę sutartis su visais pagrindiniais partneriais – ir su kaimynais, ir su Ukraina, ir su Baltarusija. Šios sutartys yra pasirašytos ir vykdomos“, – gruodžio 29 d. kalbėdamasis su žurnalistais sakė Rusijos premjeras.

Kita vertus, „Bloomberg“ pranešimais, Rusija didina naftos gavybą. Rekordą ji pasiekė pernai lapkritį, išgavusi 10,24 mln. barelių per dieną. Tai aukščiausias rodiklis po SSRS iširimo 1991 metais. Sovietų Sąjungos rekordas buvo pasiektas 1987 m., kai buvo išgaunama 11,48 mln. barelių „juodojo aukso“. Palyginimui: Saudo Arabija 2009-ųjų gruodį išgavo vidutiniškai 8,25 mln. barelių per dieną. Dujų gavyba pernai padidėjo 12 proc. – iki 650,3 mlrd. kubinių metrų.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.