Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Euroatlantinės organizacijos
 
  Europa – artima ir tolima (20)

Viktoras Denisenko
2011 01 10

2004 metai buvo vieni reikšmingiausių naujausioje trijų Baltijos šalių istorijoje. Tais metais Lietuva, Latvija ir Estija tapo visavertėmis NATO ir Europos Sąjungos narėmis. Galima sakyti, kad tai buvo simbolinis sugrįžimas į „tikrąją Europą“ – ne geografine, o politine ir ekonomine prasme. Tačiau ar tai tikrai buvo visavertis grįžimas į kadaise dėl sovietinės okupacijos prarastą europinę šeimą? Šiandien vienareikšmiai atsakyti į šį klausimą gana sunku.

Lygybė ir nelygybė

Susivienijusios Europos koncepcija grindžiama lygybe. Teoriškai visos ES šalys yra lygiavertės, turinčios tas pačias teises ir balsą priimant sprendimus. Tačiau praktiniame lygmenyje viskas nėra taip paprasta ir idealu. Europos Sąjungos šūkis „Vienybė įvairovėje“ byloja apie teorinį bandymą atrasti tam tikrą pamatą, kuriuo remiantis galima būtų suvienyti gana skirtingas šalis, sudarančias Europos Sąjungos erdvę. Tačiau gražus šūkis nepanaikina šalių skirstymo į dideles ir mažas, į ES senbuves ir naujokes ir pan.

Šiandien jau kiek primirštas precedentas, kai tuometinis Prancūzijos prezidentas Jacques‘as Chiracas, nepatenkintas Baltijos šalių pozicija dėl Irako karo, patarė Lietuvai, Latvijai ir Estijai patylėti. Šis arogantiškas pasisakymas turėjo parodyti Europos naujokėms (tiesa, Baltijos šalys tuo metu dar nebuvo ES narėmis) jų vietą. Nors J. Chirackas jau nebe Prancūzijos prezidentas, o ir panašių pasisakymų viešoje erdvėje daugiau neužfiksuota, kartkartėmis Lietuva, Latvija ir Estija gauna ženklą, kad didžiųjų šalių žaidimuose jų balsas nieko nereiškia. Čia galima būtų paminėti tik du ryškiausius pavyzdžius.

Vienas iš jų yra šiandien jau tiesiamas dujotiekis „Nord Stream“, dėl kurio susitarimą kai kurie politikai ir apžvalgininkai vertina kaip „naująjį Molotovo–Ribbentropo paktą“. Šis dujotiekis tarp Rusijos ir Vokietijos eis Baltijos jūros dugnu, aplenks tradicines dujų tranzito į Europą teritorijas ir iš esmės dar labiau sustiprins Europos priklausomybę nuo rusiškų dujų (nors svarbiausias Europos siekis buvo kaip tik diversifikuoti savo energetinę sistemą). Tai, kad „Nord Stream“ projektas yra ne tiek komercinis, kiek politinis, pernelyg ir nebuvo slepiama. Šį projektą labai aktyviai protegavo tuometinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir tuometinis Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis. Baltijos šalių nuogąstavimas, kad toks projektas gali ne tik pakenkti Europos energetiniam saugumui, bet ir Baltijos jūros ekologijai, išgirstas nebuvo.

Kitas pavyzdys – tai Prancūzijos ryžtas parduoti Rusijai karo laivą „Mistral“. Baltijos šalys yra jau ne kartą išsakiusios susirūpinimą dėl šio sprendimo, ypač atsižvelgiant į vis agresyvesnę Rusijos retoriką ir jos realius veiksmus Gruzijoje prieš dvejus metus. Beje, pati Maskva yra pareiškusi, kad „Mistral“ tipo laivas būtų jai labai pravertęs karinių veiksmų prieš Gruziją metu. Be to, NATO, kurios nare yra Prancūzija, Rusijoje neretai įvardijama kaip pagrindinis priešas (apie tai taip pat kalbama Rusijos Federacijos karinėje doktrinoje, prezidento patvirtintoje 2010 m. vasarį), tačiau net tai nesustabdo Paryžiaus nuo pažangių karinių technologijų pardavimo Rusijai. Baltijos šalių, kurios yra Prancūzijos partnerės ir ES, ir NATO struktūroje, balsas čia irgi neturi reikšmės.

Pasaka apie gerovę

Tačiau gal tai tik pačių Baltijos šalių nesugebėjimas efektyviai veikti europinėje politikoje? Šių metų žurnalo „IQ“ liepos mėnesio numeryje politologas Tomas Janeliūnas straipsnyje „Provincialūs optimistai“ rašė, kad „Lietuvos diplomatai dažniausiai bendrauja su artimiausiais kaimynais – latviais, lenkais bei Šiaurės šalių atstovais. Ši valstybių grupė neturi tokios didelės įtakos ES sprendimams kaip didžiosios ES šalys, tad lietuvių interesai retai „prasibrauna“ iki svarbiausių sprendimų priėmimo.“ Tame pačiame straipsnyje nurodoma, kad „Lietuvos akiratis ir ekspertinės žinios yra gana siauros“, jos negali sudominti didžiųjų ES šalių. T. Janeliūnas pabrėžia, jog „norėdami, kad mus dažniau pastebėtų, turėtume visų pirma patys dažniau išlįsti iš savo kiauto ir pasidomėti, kas vyksta Europoje ir pasaulyje“. Tai yra vertingas patarimas ne tik Lietuvos politikams ir diplomatams, bet ir visai visuomenei.

ES vaizdas Lietuvos (taip pat Latvijos ir iš dalies Estijos) visuomenėje vis dar yra gana stipriai mitologizuotas. Jis pirmiausia siejamas su finansine gerove. Apie tai byloja kai kurie „Eurobarometro“ tyrimai. Šių metų pavasario apklausos duomenimis, Lietuvos ir Latvijos visuomenė reiškia didelį pasitikėjimą Europos Sąjungos valdžia, tačiau visiškai nepasitiki savo nacionalinių vyriausybių darbu (Lietuvoje parlamentu pasitikėjo 7 proc., vyriausybe – 13 proc., o Europos Sąjunga – 54 proc. apklaustųjų; Latvijoje pasitikėjimas parlamentu ir vyriausybe atitinkamai buvo 6 proc. ir 13 proc., o ES – 40 proc.). Tarp Lietuvos ir Latvijos gyventojų taip pat vyrauja gana idealistinis įsivaizdavimas apie kitų ES šalių ekonominę padėtį. Dauguma Lietuvos ir Latvijos gyventojų nesutiktų šiandien mažinti savo gyvenimo lygio vardan „ateities kartų gerovės“ (Lietuvoje prieš gyvenimo lygio mažinimą pasisakė 63 proc., o Latvijoje – 70 proc. apklaustųjų). Kitaip sakant, tarp Lietuvos ir Latvijos gyventojų vyrauja pragmatinis, bet kartu ir kiek mitologizuotas požiūris į Europos Sąjungą. Kaip minėtame straipsnyje rašė T. Janeliūnas (tiesa, tik apie Lietuvą): „lietuviai tiki ES, bet vis dar jaučiasi esantys tarsi šalia jos, o ne jos nariai. Didžioji dalis lietuvių nelabai suvokia, kad patys gali turėti įtakos ES ateičiai, ir vertina savo šalies narystę tik kaip galimybę gauti įvairių gėrybių čia ir dabar.“

Kiek kitokį požiūrį ir sugebėjimą sąveikauti su ES rodo Estija. Šios šalies gyventojų apklausos rezultatų rodikliai yra arčiau europinių negu Lietuvos ir Latvijos. Estijos gyventojai kur kas optimistiškiau vertina savo šalies ekonominę situaciją, jie rodo nemažą pasitikėjimą ne tik Europos, bet ir nacionalinėmis valdžios struktūromis. Estijos gyventojai rodo ir mažiau savanaudiškumo. Mažinti savo gyvenimo lygį dėl gerovės ateityje nesutiktų tik 54 proc. šalies gyventojų. Nors šis rodiklis ir aukštesnis negu vidutiniškai Europoje (46 proc.), jis yra žemesnis negu Lietuvoje ir Latvijoje. Be to, sėkmingesnę Estijos sąveiką su Europa rodo ir tai, kad nuo 2011 m. sausio 1 d. ši šalis tapo visaverte euro zonos nare.

Naujasis euroskepticizmas

Narystė Europos Sąjungoje netapo Baltijos šalims (bent jau Lietuvai ir Latvijai) gražia pasaka. Nors dauguma šių šalių piliečių vis dar palankiai vertina narystę ES, akivaizdu, kad šaknis leidžia nauji euroskepticizmo daigai. Galima priminti, kad euroskeptikai (politinių ir visuomeninių jėgų, pasisakančių prieš narystę ES, atstovai) turėjo puikias galimybes pasireikšti prieš lemiamus referendumus, kurie vyko Baltijos šalyse 2003 metais. Tada, kai Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai įtikinamai pasisakė už savo šalių narystę Europos Sąjungoje, euroskepticizmas, kaip politinės kovos priemonė, nuėjo nuo scenos. Tačiau šiandien euroskeptikai turi revanšo galimybę (dėkingiausia dirva tam pribrendo Lietuvoje).

Tam tikras ekonominis nusivylimas – emigracija, uždaryta Ignalinos branduolinė elektrinė (ir visiškai neaiškus, beveik žlugęs naujos jėgainės projektas), ekonominė krizė – neskatina giliau perprasti ir kitų susivienijusios Europos aspektų. Lietuvoje dažnai pamirštama, kad vienas iš kertinių ES akmenų yra bendrosios vertybės. Tačiau kaip tik jos tampa kovos objektu visuomenės sąmonėje. Deja, Lietuva yra pagarsėjusi Europoje savo nepakantumu – ypač seksualinių mažumų atžvilgiu. Beje, nepakantumas taip pat tampa nors ir ne pagrindiniu, bet vienu iš svarbių emigraciją skatinančių veiksnių.

Naujasis euroskepticizmas remiasi bendražmogiškų vertybių, kuriomis remiantis buvo kuriama susivienijusi Europa, priešpriešinimu tautinėms ir religinėms vertybėms ar interesams. Vienu stipriausių naujojo euroskepticizmo ideologų tapo filosofas Vytautas Radžvilas, įžvelgęs europiniame politiniame korektiškume „liberalistinio totalitarizmo“ sąmokslą. Viename savo tekstų V. Radžvilas tvirtina: „Dangstydamiesi skambiais „demokratijos“, „laisvės“, „lygybės“, „tolerancijos“ šūkiais liberalistinio totalitarizmo diegėjai sparčiai grąžina tautą ir šalį į ideologinės bei politinės priespaudos laikus. Vis atviriau ir įžūliau viešojoje erdvėje puolami savarankiškai, laisvai ir kritiškai mąstantys ir kalbantys žmonės. Tikintiems krikščionims ar krikščionybės civilizacinį bei kultūrinį vaidmenį pripažįstantiems ir gerbiantiems asmenims uoliai klijuojamos iš sovietmečio ateizmo arsenalo pasiskolintos „klerikalų“ „tamsybininkų“, „pažangos priešų“ etiketės“ [http://www.lrytas.lt/-12633775601261408014-%C5%A1liau%C5%BEiantis-totalitarizmas.htm].

Euroskepticizmui yra paranku naudotis krikščionybe kaip priemone kovojant su pasaulietiniu pagrindu kurta suvienyta Europa. Tiesa, plėtotis naujajam euroskepticizmui padeda ir nesutarimai pačioje Europoje, besikeičiantis požiūris į tolerancijos ribas. Šviežiausias pavyzdys būtų čigonų – Rumunijos ir Bulgarijos piliečių – deportavimas iš Prancūzijos. Net pačiose pažangiausiose ES valstybėse galima išgirsti pamąstymų apie tai, kad Europos Sąjunga užsižaidė su pakantumu ir tolerancija ir dabar tai jau graso jos pačios egzistavimui. Šiame kontekste lietuviškas nepakantumas „kitiems“ atrodo ne toks jau ir išskirtinis.

Arti toli

Viena vertus, Baltijos šalys gali drąsiai sakyti: Europa – tai mes. Iš šitos pozicijos Europa yra mums arčiau nei arti. Lietuva, Latvija ir Estija tapo susivienijusios Europos dalimi ir tai yra neabejotinas laimėjimas. ES, kaip bendros erdvės, suvienytos ekonominės gerovės ir pagarbos vertybėms idėja, vis dar gyva. Ji traukia vis naujas šalis (neseniai oficialia kandidate stoti į ES tapo Juodkalnija).

Kita vertus, Europa vis dar yra tolima. Lietuva, Latvija ir Estija pernelyg mažos – joms sunku varžytis dėl įtakos su tokiomis didelėmis ir galingomis valstybėmis kaip Prancūzija, Vokietija ar Didžioji Britanija (nepamirškime, kad šios šalys taip pat yra ir ES senbuvės). Daug ką parodo Baltijos šalių atstovų, užimančių aukštas pareigas ES struktūrose, skaičius: jiems suskaičiuoti užtektų vienos rankos pirštų. Šiuo metu labiausiai matomas yra Latvijos atstovas – dabartinis ES plėtros, nuo 2004 m. iki 2010 m. pradžios – energetikos eurokomisaras Andris Piebalgas, o apie mūsų už ES biudžetą ir finansinį programavimą atsakingą eurokomisarą Algirdą Šemetą mažai kas girdėti.

Norint, kad Baltijos šalių balsas taptų girdimas Europoje, reikia ieškoti atitinkamų politinių kelių, didinti kompetenciją visai Europai svarbiais klausimais. Galbūt situaciją kiek pagerins Lietuvos pirmininkavimas ES 2013 metais (tai gali būti gera proga sustiprinti savo balsą ir svorį). Tačiau kol ne tik politikai, bet ir visuomenė nepradės labiau domėtis ne tik savo kiemo, bet ir europiniais reikalais, kol mes nepradėsime vertinti savęs kaip visaverčių susivienijusios Europos narių, Europa taip ir liks mūsų sąmonėje neaiškioje padėtyje – kažkur arti toli.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 20)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras