Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Būkim biedni, bet teisingi

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2006 04 24

2006 m. balandžio 6 d. jau gerai Lietuvoje žinomame interneto puslapyje regnum.ru pasirodė ne mažiau žinomo autoriaus (Viktoro Olžičiaus) straipsnis „Lietuva juda totalitarizmo link?“ (www.regnum.ru/news/619472.html). Reikia atkreipti dėmesį, kad šis straipsnis, kaip ir dauguma kitų minėtojo autoriaus straipsnių, yra parašytas su gan pikta ironija ar net tam tikru noru pasityčioti iš Lietuvos.

Viktorui Olžičiui staiga parūpo demokratijos kokybė mūsų valstybėje. Iš karto būtų galima atkirsti, kad jis, prieš kritikuodamas tuos procesus, kurie vyksta Lietuvoje, geriau pažiūrėtų į demokratijos pažangą Rusijoje. Kita vertus, Viktoro Olžičiaus logika yra suprantama: jeigu Lietuva leidžia sau kritikuoti Rusiją už nusižengimą nuo demokratijos kelio, tai ar nevertėtų jai, prieš kitus mokinant, pasižiūrėti, kas vyksta jos pačios viduje.

Šiame kontekste yra dvi išeitys. Pirma, nekreipti dėmesio į p. Olžičiaus ironiškus išvedžiojimus. Vadovaujantis šia logika, būtų galima teigti, jog įsivėlimas į diskusijas dėl nepagrįstų kaltinimų reiškia nusileidimą iki turgaus kivirčų lygio. Tačiau palikti tokio pobūdžio straipsnius, pateikiamus populiariame interneto tinklapyje, yra neprasminga, nes jie grubiai formuoja klaidingą nuomonę apie Lietuvą. Tokiu atveju nesureaguoti, reikštų pralaimėti mūšį informaciniame kare, kurį Rusija jau seniai aktyviai ir pakankamai sėkmingai vykdo prieš Lietuvą. Todėl priimtinesnė būtų  antroji išeitis – konstruktyviai atremti Viktoro Olžičiaus priekaištus.

Bandant priekaištus apibendrinti, galima sakyti, jog regnumo autorių neramina Lietuvos situacija, susijusi su žodžio ir pasireiškimo laisve. Jis pateikia sekančius pavyzdžius: Baltarusijos televizijos ir erotinio pobūdžio laidų retransliavimo draudimas, bandymai apriboti žodžio laisvę internete, bažnyčios kišimasis į dailininkų darbų laisvas ekspozicijos teises, remiantis demonstruojamų paveikslų nedoroviniu pobūdžiu (vienos lyties šeimų gyvenimo vaizdavimas). Ypač p. Olžičių neramina „puolimas“ prieš žinomus Lietuvos politologus Raimundą Lopatą ir Česlovą Laurinavičių, kurie „išdrįso“ sukritikuoti Lietuvos užsienio politiką Rusijos atžvilgiu. Čia  Viktoro Olžičiaus išvados yra tokios: „Reikia suprasti, kad greitai Lietuvoje saujelė kovotojų už dorovę [dar jis juos vadina „saujele valstybės biurokratų“ ir „vanagais su polinkiu į totalitarizmą“] kontroliuos visas visuomeninio gyvenimo sferas, nurodydama laisvam piliečiui, ką jis turėtų žiūrėti ir ko nežiūrėti“.

Pradėti regnum autoriaus straipsnio vertinimą galima nuo to, kad Viktorui Olžičiui, jeigu jis yra sąžiningas analitikas, artimiausiu metu reikėtų parašyti dar vieną straipsnį, kuriame jis turėtų jau pagirti Lietuvą už tai, kad ji sugebėjo išlaikyti demokratijos, konkrečiai – žodžio laisvės, egzaminą. Draudimas retransliuoti Baltarusijos valstybinę televiziją buvo panaikintas LR Seimo. Lietuvos piliečiai ir toliau gali „morališkai degraduoti“ vėl žiūrėdami erotinius kanalus. Jeigu p. Olžičius netiki, tegul pats pažiūri. Taip pat šiame kontekste tiesiog nuodėminga būtų nepaminėti rusų radijo Lietuvoje atvejo. Žinoma, kad Ukrainoje ši stotis daugiau neretransliuojama, o tokioje „totalitarinėje“ šalyje kaip mūsų Lietuvos Respublika ji puikiausiai sau veikia. Būtina paminėti, jog problemų su retransliacija stotis turėjo, tačiau, pasinaudojusi teisinės valstybės galimybėmis, sugebėjo apginti savo teises teisme (kadaise nepriklausomas Rusijos televizijos kanalas NTV galėjo tik pasvajoti apie tokią galimybę, kada Kremliaus jėgos pradėjo susidorojimo su juo kampaniją).

Tai, kad atskiri veikėjai mūsų šalyje kalba, jog reikėtų uždaryti Pirmąjį Baltijos kanalą, siūlo uždrausti rodyti per televiziją filmus ir serialus rusų kalba ir pan. yra nenuostabu. Juk mes, lietuviai, gyvename demokratinėje valstybėje, kur galime sakyti tai, ką norime. Bet ar kas nors nuo tų kalbų pasikeitė, ar valdžia ėmė ir padarė tai, kas iš jos yra reikalaujama?

Dabar dėl bažnyčios „kišimosi“ į visuomenės gyvenimą. Lietuva yra pakankamai konservatyvi visuomenė, puoselėjanti tradicines vertybės. Žmonėms yra svarbi moralė ir tokio visuomeninio instituto kaip bažnyčia nuomonė šiuo klausimu. Įdomu, kad visai neseniai pačioje Rusijoje įvyko bažnyčios vadovų suvažiavimas, kuriame buvo išsakyta viena labai teisinga mintis, kurią teigiamai įvertino aukščiausiojo rango Rusijos politikai: demokratijos ir žmogaus teisių principai reiškia ne tik laisvę, bet ir atsakomybę. Šiuo atveju galima panaudoti argumentą „iš pradžių žiūrėk save, o po to mokyk kitus“ prieš pačią Rusiją Viktoro Olžičiaus asmenyje. Jeigu Rusija, kuri skelbiasi esanti demokratinė valstybė, leidžia bažnyčios vardu kelti klausimą dėl laisvės ir moralės santykio, tai kodėl kitoje demokratinėje valstybėje – Lietuvoje – lygiai toks pat procesas yra totalitarizmo požymis?

Tas pats atsakomybės momentas tinka ir situacijai su tam tikra cenzūra internete. Apskritai, internetas yra ypatingas reiškinys teisinio reglamentavimo prasme. V. Olžičius yra teisus, kada perspėja, jog naujas įstatymas dėl nuomonės išsireiškimo internete gali pakenkti žodžio laisvei, jeigu jis bus blogai paruoštas ir netinkamai, savavališkai bei subjektyviai taikomas. Tačiau būtų neteisinga teigti, kad toks įstatymas, ribojantis ekstremistinius, nacionalistinius, rasistinius ar kitokio pobūdžio marginalinius pareiškimus yra nereikalingas.

Pagaliau, puolimo prieš visuomenės veikėjus, turinčius savo nuomonę, klausimas. Dar kartą tenka paminėti, jog nieko nėra baisaus tame, kad atskiriems Lietuvos politikams nepatiko R. Lopatos ir Č. Laurinavičiaus siūlymai dėl Lietuvos-Rusijos santykių. Manoma, kad tas nepasitenkinimas yra arba nesupratimo, arba (kas labiau tikėtina) politinio intereso rezultatas. V. Olžičius faktiškai kalba apie totalų garsių politologų puolimą, tačiau Respublikos Prezidentas, ir nepritardamas politologų nuomonei, jų „nepuolė“. Nepuolė jų ir dauguma kitų politinių veikėjų. Dar daugiau, tie patys socialdemokratai jau seniai atsargiai (atsargiai iš partinės strategijos sumetimų, bet ne dėl to, kad negali iš principo) bando sakyti tą patį, ką atvirai savo paskaitoje pasakė nesusaistytas partinių interesų Č. Laurinavičius. Kitaip tariant, šiuo atveju p. Olžičius pastebėjo sau naudingą klausimo aspektą ir jį išpūtė, ignoruodamas platesnį situacijos kontekstą.

Išvados               

Galima teigti, kad šiandien Lietuvoje jau veikia pakankamai tvirtai įsišaknijusi institucionalizuota demokratija. Nerimą kelia demokratijos kokybė. Iš čia kyla žmonių nepasitenkinimas ir nepasitikėjimas demokratinės valdžios institucijomis bei „tvirtos rankos“ ilgesys. Iš čia tokie nesusipratimai kaip su Leonidu Donskiu (kuris buvo sukritikuotas universiteto rektoriaus už savo laisvą nuomonę dėl švietimo sistemos, bet, kaip rašo pats V. Olžičius, vis tik buvo apgintas politikų). Taip, Lietuvos žmonėms tikriausiai dar trūksta pilietinio ir demokratinio brandumo. Tai, kaip teigia p. Olžičius, yra lietuviško sovietmečio recidyvas, tačiau nuostabą kelia tai, jog Viktoras Olžičius tarsi užmiršta, jog tas sovietmetis buvo Sovietų Sąjungos agresyvios valios (aišku, galima rašyti „Rusijos“, bet Rusijoje mėgstama kartoti, jog ji neatsako už visus SSRS veiksmus, todėl tegul būna „Sovietų Sąjunga“, nors esmės tai nekeičia), o ne Lietuvos, kuriai dabar tenka kovoti su jo pasekmėmis, pasirinkimo produktas. Baigiant, galima nuoširdžiai padėkoti Viktorui Olžičiui už rūpinimąsi Lietuvos demokratija, tačiau pasiūlyti jam ateityje būti objektyvesniam.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (29)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (82)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras