Baltijos valstybės, nusikračiusios komunistinio režimo, pirmaisiais nepriklausomybės metais sėkmingai sprendė daugelį problemų, kilusių dėl perėjimo iš totalitarinio režimo į demokratinę santvarką. Vienas pirmųjų ir pačių svarbiausių žingsnių, siekiant įtvirtinti demokratiją ir paspartinti pilietinės visuomenės kūrimąsi, buvo konstitucijos priėmimas ir teisinio pagrindo sukūrimas, kuris įpareigojo valstybę ginti žmogaus teises. Deja, šiandien dažnai girdime Rusijos kaltinimus dėl rusų tautinės mažumos teisių pažeidimų, jų laikymo antrarūšiais žmonėmis. Rusų tautybės gyventojų padėtis netgi lyginama su žydų padėtimi Trečiajame Reiche. Mums priklijuota rusofobų etiketė...

Nesutarimų ištakos

Rusijos ir Baltijos šalių konfrontacija dėl rusakalbių Pabaltijo gyventojų susiklostė istoriškai. Tiesa, iš visų trijų Baltijos valstybių Lietuva šiuo atžvilgiu turi mažiau problemų. Lietuva dar sovietiniais metais sugebėjo išvengti rusakalbių gyventojų antplūdžio, kadangi ji buvo mažiau urbanizuota už kitas Baltijos šalis. Urbanizacijai prasidėjus, Lietuvos miestų gyventojų skaičius buvo formuojamas vietinių gyventojų kaimo rezervų sąskaita. Estijoje ir Latvijoje buvo kitaip. Šiose Respublikose tam tikra tuštuma atsirado po to, kai iš jų išvyko vokiečių kilmės miestų gyventojai. Estijoje ir Latvijoje šioms tuščioms nišoms užpildyti nepakako vietinių gyventojų, todėl jos buvo užpildomos atvykėlių rusakalbių sąskaita.

Estijai ir Latvijai atkūrus nepriklausomybę, jose gyventi liko nemažai rusakalbių, kurie sudaro apie 40 proc. visų gyventojų. Tai sukėlė nemažai problemų šalims, siekusioms nepriklausomybės. Joms buvo svarbu pabrėžti savo etninę priklausomybę, savitą kalbą ir kultūrą. Neseniai nepriklausomybę atkūrusioms valstybėms pirmiausiai iškilo nacionalinio identiteto, kuris buvo gyvybiškai svarbus jų suverenitetui įtvirtinti, atkūrimo problema. Pastarosios valstybės rėmėsi idėja, kad pilietybę pirmiausia reikia suteikti žmonėms, kurie buvo lojalūs valstybei, integravosi į kultūrą ir gyvenimo būdą. Dėl tokios politikos nemažai daliai rusų ir kitų nelatviškos ir neestiškos kilmės gyventojų buvo apribotos dalyvavimo politiniame procese galimybės ir kitos su pilietybe susijusios teisės.

Tai sukėlė Rusijos valdžios pasipiktinimą ir davė jai progą nuolat priminti Europai, kad Pabaltijo valstybėse nebūtų gerbiamos žmogaus teisės. Šie priekaištai neretai būna „persūdyti“. Be to, dažniausiai kaltinimai metami visoms Baltijos valstybėms, neišskiriant ir Lietuvos. Rusijos žiniasklaidoje neretai publikuojami straipsniai, kritikuojantys Baltijos šalių politiką, negerbiančią tautinių mažumų. Prieš stojant į ES ir NATO, prieštaringai vertinamais pranešimais Rusijos atstovai ragino Europos šalis atsižvelgti į diskriminacinę Estijos ir Latvijos vyriausybių politiką rusų mažumų atžvilgiu, ratifikuojant stojimo sutartis.

Slaptosios didžiosios kaimynės užmačios

Tokie Rusijos priekaištai neseniai iš po jos „sparnelio pabėgusiems viščiukams“ gali reikšti „vištos perekšlės“ nepasitenkinimą ir negalėjimą susitaikyti su SSRS žlugimu. Tačiau kyla įtarimas, kad po šiuo Rusijos „kudakavimu“ slypi platesni užmojai. Vienoks ar kitoks Rusijos kišimasis į Baltijos valstybių politiką, kad ir ginant savo tautiečių teises, tikrai negali būti suprastas kaip draugiškų santykių puoselėjimas.

Tikėtina, kad tokiu būdu Rusijos valdžia, tęsdama savo imperialistinę – apžvalginę politiką, siekia sugriauti žmonių pasitikėjimą valdžia, o ypatingai, sustiprinti rusakalbių nepasitenkinimą Baltijos valstybėse. Nors didžioji kaimynė viešai deklaruoja galinti suteikti tik simbolinę paramą savo tautiečiams Pabaltijo šalyse, nekaltas advokatavimas gali sukelti rusakalbių grupės sukilimus ir turėti rimtų pasekmių Estijai ir Latvijai. Pasėjus nepasitikėjimo sėklą, susidarys palankesnės sąlygos įsikišti iš šalies ir sureguliuoti santykius savo naudai. Tuo tarpu rusų internetiniame tinklapyje pravda.ru skleidžiamos pastarąjį faktą patvirtinančios idėjos, kad Rusija tariamai kontroliuoja Latvijos ir Estijos vyriausybes. Taip pat pabrėžiama, kad „Rusija turėtų rodyti aktyvesnes pastangas šia kryptimi“. Turėdami omenyje Didžiosios Velykų savaitės įvykius Seime, turėtume susimąstyti apie tai, kas ketina kontroliuoti Lietuvos valdžią.

Akivaizdu, kad Maskvos požiūris į Baltijos valstybes liko nepakitęs net tada, kai Lietuva, Latvija ir Estija įstojo į ES bei NATO. Jei nepavyksta tiesiogiai reguliuoti Baltijos valstybių valdžios, tuomet tautinių mažumų procesus mėginama paveikti iš NATO, ES, JTO (Jungtinių Tautų Organizacijos) vidaus nuolat primenant savo nuskriaustus tautiečius ir tokiu būdu raginant šias organizacijas imtis veiksmų. Kita vertus, Rusijos mėginimas pabrėžti egzistuojančias problemas dviejose Baltijos valstybėse iš tiesų gali reikšti siekimą atitraukti pasaulio bendruomenės dėmesį nuo žmogaus teisių pažeidimų, vykstančių pačioje Rusijoje. Pirmiausia Čečėnijoje ir Kaukaze.

Dėl to, kad Rusija įtarinėjama turint slaptų užmačių, pastaroji dažnai mus apkaltina rusofobija ir iš jos kylančiu nacionalizmu su antirusiška propaganda. Tačiau Rusijos visuomenė tikriausiai niekad neįsijaus į mažųjų valstybių situaciją, kurioms didžioji buvusi okupantė ima reikšti pretenzijas. Tokią Baltijos valstybių pilietybės politiką ir tautiškumo (nacionalizmo) bangą sukėlė ne tik teisinės, bet ir politinės priežastys, nes dėl kolonizacijos sukeltų pasekmių šių valstybių egzistavimui galėjo kilti pavojus. Todėl akivaizdu, kad ne etninio grynumo siekimas ar panašios tendencijos, o gyvybiniai šių valstybių interesai suponavo tokią politiką. Todėl, esant nestabiliai geopolitinei situacijai, rusofobų etiketė Baltijos valstybėms priklijuota ne veltui.

***

Baltijos valstybės, siekdamos demokratijos įtvirtinimo, neturi pamiršti svarbiausių demokratinių principų, tokių kaip visuotinis piliečių dalyvavimas politiniame ir visuomeniniame gyvenime, žmogaus teisių saugojimas, taip pat ir tautinių mažumų kalbos, tradicijų ir kultūros gerbimas bei sąlygų sudarymas jas išsaugoti ir puoselėti. Tuo pat metu užtikrinti vidaus ir užsienio politikos stabilumą. Baltijos, o ypač Latvijos ir Estijos valstybių vadovai ir toliau turi siekti kuo geriau integruoti į savo valstybės gyvenimą rusakalbius gyventojus. Nors tikėtina, kad Rusijos priekaištavimuose glūdi realus pavojus, tačiau gyvenime nieko nėra vienareikšmiško. Pagaliau juk demokratija visuomet laviruoja ties galimybių ir pavojų riba, bet šios santvarkos pasirinkimą nusveria kiti privalumai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.