Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Nesisteminės Rusijos opozicijos kelias: konsoliduotis ir kovoti (3)

Viktoras Denisenko
2011 02 04

Politinės ir visuomeninės jėgos, atsidūrusios Rusijoje už aktyvios politinės arenos ribų, ieško kelių įsitraukti į kovą dėl valdžios. Tai padaryti nėra lengva, nes Kremlius diktuoja labai griežtas žaidimo taisykles. „Valdžios vertikalė“, arba, paprastai tariant, autoritarinė valdymo sistema, kuri yra susiformavusi šiandieninėje Rusijoje, neleidžia improvizuoti. Visi vaidmenys jau yra paskirstyti. Putino-Medvedevo režimui „oponuoja“ vadinamoji sisteminė opozicija, padedanti palaikyti kosmetinį demokratiškumo vaizdą. O nesisteminiai politinio gyvenimo dalyviai yra užgniaužiami ir persekiojami. Tačiau vis dėlto Rusija šiandien žengia į naują rinkiminių kovų etapą, nors pačių rinkimų laisvumu ir teisingumu smarkiai abejojama.

Nekalbėsiu apie sistemines opozicines jėgas, nes jų vaidmuo, kaip sakiau, yra aiškus. Šiandien Rusijoje sisteminę opoziciją atstovauja dvi partijos – politinės arenos senbuvės: Rusijos Federacijos komunistų partija, vadovaujama Genadijaus Ziuganovo, ir Liberalų demokratų partija, vadovaujama odiozinio Vladimiro Žirinovskio. Dar vienas sisteminės opozicijos elementas yra politinė partija „Teisingoji Rusija“ („Spravedlivaja Rossija“), tiesa, neretai laikoma valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ („Jedinaja Rossija“) šešėliu. Šių trijų partijų atstovai įeina į Rusijos Federacijos parlamentą – Dūmą, kur, kaip žinome, „ne vieta diskusijoms“ (taip Rusijos parlamentą dar 2003 metais apibūdino jo pirmininkas Borisas Gryzlovas). Šiandien šių partijų ir jų atstovų Dūmoje funkcija yra dekoratyvinė ir vargu ar ji galėtų keistis anksčiau, negu įvyks režimo ir susiformavusios sistemos pasikeitimas.

Įdomiau aptarti tai, ką artimiausiems rinkimams gali pasiūlyti nesisteminė opozicija, kuri, kol egzistuoja ši sistema, beveik neturi šansų ką nors pakeisti. Rusijos nesisteminės opozicijos jėgos susiduria su keliomis problemomis. Galima kalbėti apie esminę dilemą – kaip opozicinių jėgų atstovai turėtų sąveikauti su esama sistema. Galimos dvi strategijos. Viena iš jų – esamos sistemos nepripažinimas, jos vertinimas kaip neteisėtos ir nusikalstamos ir atitinkamai siekis visiškai atsiriboti nuo jos, pasirinkti principinės kovos poziciją. Tačiau situacijoje, kai valdžia kontroliuoja beveik visus informacijos šaltinius ir nustato visas žaidimo taisykles, tokioje strategijoje slypi pavojus visiškai iškristi iš matomo politinio gyvenimo, marginalizuotis.

Kitos strategijos esmė – bandyti sąveikauti su valdžia, arba, kitaip sakant, veikti esamoje politinėje sistemoje, žaisti prisitaikant prie valdančiųjų jėgų sukurtų taisyklių. Šis kelias irgi yra slidus, nes žaisti su autoritarine valdžia pagal jos taisykles yra beveik tas pats, kaip lošti kortomis su sukčiumi. Be to, nėra aiškios ribos – kiek galima sąveikauti su autoritarine sistema, kad neprarastum savo veido ir netaptum šios sąveikos įkaitu (kaip, pavyzdžiui, Kremliaus prijaukinta sisteminė opozicija)?

Ši paini dilema neduoda ramybės ir Rusijos nesisteminei opozicijai, kuri irgi nėra vieninga (beje, vieningumo stoka laikytina dar viena šių jėgų problema). Nesistemines Rusijos opozicijos jėgas galima būtų sąlyginai suskirstyti į dešiniuosius (liberalai) ir kairiuosius (romantizuoto komunizmo ar net bolševizmo šalininkai). Rasti bendrų sąlyčio taškų šioms dviem srovėms yra ypač sunku (nors tokių bandymų ir būta).

Idėja, vienijanti nesistemines opozicines jėgas, yra egzistuojančios autoritarinės sistemos pakeitimas, normalios politinės konkurencijos, kai visos politinės jėgos turėtų vienodas galimybes varžytis dėl žmonių balsų, grąžinimas. Tačiau šios idėjos potencialas yra nepakankamas, kad ji taptų stipriu veiksniu konsoliduotis. Nesisteminės opozicijos atstovų nesutarimus skatina pernelyg skirtingos ideologinės platformos. Dešiniuosius ir kairiuosius vienus nuo kitų taip pat stumia ir skirtingas požiūris į Rusijos istoriją, ypač į probleminius jos aspektus. Be to, jie negali sutarti ir dėl sąveikos su valdžia galimybių.

Kairieji dažniausiai renkasi nebendravimo ir nebendradarbiavimo su valdžia strategiją. Tokie kairiųjų lyderiai kaip, pavyzdžiui, uždraustos Nacionalbolševikų partijos vadovas, rašytojas Eduardas Limonovas propaguoja pilietinio nepaklusnumo principus. Jo ir jo bendražygių kalbose vyrauja revoliucijos romantika, raginimas atvirai priešintis sistemai. Jie kovoja su dabartine Rusijos valdžia kaip su neteisėta.

Liberaliosios jėgos, nors ir pabrėždamos valdžios nedemokratiškumą ir ydingumą, yra linkusios bandyti veikti prisitaikydamos prie esamos politinės paradigmos. Taip planuoja veikti naujos Rusijos demokratinių jėgų koalicijos dalyviai. Keturios nesisteminės opozicijos jėgos – judėjimas „Solidarumas“ („Solidarnost“), Rusijos liaudies demokratinė sąjunga, oficialiai neregistruota Respublikonų partija ir judėjimas „Demokratinis pasirinkimas“  („Demokratičeskij vybor“) praėjusių metų rugsėjo viduryje sutarė sukurti bendrą koaliciją „Už Rusiją be savivalės ir korupcijos“. Gruodžio 13 d. šių keturių politinių jėgų lyderiai – Borisas Nemcovas, Michailas Kasjanovas, Vladimiras Ryžkovas ir Vladimiras Milovas pasirašė susitarimą kurti vieningą Liaudies laisvės partiją (LLP), kuri turėtų tapti nauja rimta jėga politinėje Rusijos padangėje ir vėl pasukti šalį liberalizacijos keliu.

Kalbėti apie naujos politinės jėgos perspektyvas nėra lengva. Pirmiausia, niekas negali garantuoti, kad naujai kuriamą partiją pavyks įregistruoti. Griežtas federalinis politinių partijų įstatymas nurodo, kad norint registruoti partiją reikia surinkti ne mažiau kaip 45 tūkstančius narių ir įsteigti partijos skyrius mažiausiai pusėje Rusijos Federacijos subjektų. Koalicija optimistiškai planuoja surinkti iki šių metų balandžio mėnesio apie 60 tūkstančių naujos partijos narių, tačiau realiai padaryti tai gali būti sudėtinga.

LLP deklaruojama ideologija yra liberalios pakraipos. Partijos programinio pareiškimo, pasirašyto gruodžio 13 d., punktai yra gana nuspėjami. Deklaruojama, kad naujoji politinė jėga sieks kovoti su korupcija, grąžinti šalyje laisvus ir sąžiningus rinkimus, užkirsti kelią jėgos struktūrų savivalei ir sudaryti sąlygas ekonomikai vystytis pagal vakarietišką modelį. Koalicijos ir būsimos partijos vadovai pabrėžia, kad jie pasisako prieš revoliucinį valdžios pakeitimo scenarijų, ir planuoja bandyti įsitraukti į oficialią politinę kovą jau per rinkimus į Dūmą, kurie turi vykti šių metų gruodžio mėnesį. Taip pat šių metų birželį partija (arba, jei ji nebus įregistruota, koalicija) planuoja paskelbti bendrą savo kandidatą į 2012 m. Rusijos prezidento rinkimus.

Bijoma, kad dabartinė valdžia gali trukdyti įregistruoti naująją partiją. Panašių precedentų jau buvo – pavyzdžiui, anksčiau V. Ryžkovui taip ir nepavyko įregistruoti Respublikonų partijos. Taip pat prisimintinas precedentas, kai 2008 metais iš prezidentinės rinkimų kovos buvo pašalintas bendras opozicijos kandidatas M. Kasjanovas (tada Vyriausioji rinkimų komisija pripažino negaliojančiais apie 13 proc. už jį surinktų balsų). Iš esmės dabartinė Rusijos valdžia siekia, kad nesisteminės opozicijos atstovai liktų ten, kur jie yra dabar – politikos užribyje.

Į nesisteminės opozicijos jėgų konsolidavimąsi savotiškai sureagavo dabartinis Rusijos ministras pirmininkas (ir, numanu, naujas-senas šalies prezidentas 2012 m.) Vladimiras Putinas. Gruodžio 16 d. tradiciškai „bendraudamas su liaudimi“ nacionalinių Rusijos televizijų eteryje jis pareiškė, kad B. Nemcovas, V. Ryžkovas ir V. Milovas „kartu su Berezovskiu“ kadaise „pavogė iš valstybės nemažai milijardų“. Televizijos žiūrovus jis taip pat pagąsdino neva dar labiau išaugusiais opozicionierių apetitais (koalicijos vadovai jau pažadėjo bylinėtis su ministru pirmininku dėl šio jo pareiškimo).

Bet kuriuo atveju konsolidacija yra natūrali opozicinių jėgų taktika nelaisvoje, gniaužiamoje politinėje aplinkoje. Tačiau nežinia, ar šis demokratinių jėgų konsolidacijos pavyzdys bus sėkmingesnis negu ankstesni bandymai. Nesisteminė Rusijos opozicija stengiasi konsoliduotis ir susivienyti jau nuo pat to momento, kai tapo aišku, kad V. Putinas ir jo aplinka veda Rusiją autoritarinio valdymo keliu, tačiau kol kas nė vienas iš šių konsolidacijos bandymų nebuvo sėkmingas.

Kuriama Liaudies laisvės partija deklaruoja, kad yra atvira, ir kviečia dėtis prie jos ir kitas opozicines jėgas bei judėjimus. Tačiau kol kas bandymai papildyti koalicinių jėgų skaičių buvo nelabai sėkmingi. Kiek galima suprasti, naujos politinės jėgos kūrime nedalyvauja vienas iš nesisteminės opozicijos lyderių Garis Kasparovas, taip pat nesėkmingai vyko derybos su partija „Jabloko“ (dar viena iš Rusijos politinės scenos senbuvių, dabar išmesta už aktyvaus politinio gyvenimo ribų). Pranešama, kad apie prisijungimą prie koalicijos galvoja paskutinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas ir jo taip pat oficialiai neįregistruota Nepriklausoma demokratų partija (tiesa, vargu ar tai padidintų naujosios partijos populiarumą, nes M. Gorbačiovas nėra labai mėgstamas politikas – daugelis rusų kaltina jį dėl Sovietų Sąjungos žlugimo ir „šalies galybės“ praradimo).

Šiuo metu svarbiausias uždavinys susivienijusioms jėgoms kaip tik ir yra išsaugoti vieningumą ir nepaskęsti tarpusavio rietenų sūkuryje (kaip neretai nutinka). Iki 2011 m. parlamento ir 2012 m. prezidento rinkimų dar yra laiko. Jėgos, kurios svajoja apie demokratinę, laisvą nuo autoritarinės valdymo sistemos Rusiją, turi laukti savo šanso. Sunku įvertinti realias protesto nuotaikas šiandieninėje Rusijos visuomenėje, tačiau galima numanyti, kad jos stiprėja (taip pat ir dėl valdžios bei jėgos struktūrų savivaliavimo), o tai reiškia, jog jau pačiu artimiausiu metu šalies visuomenė gali pribręsti permainoms. Tokiu atveju rimta liberali jėga gali Rusijai labai praversti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 3)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras