Nors ir kelia abejones žodžio laisvės demokratinėse visuomenėse aspektai (tą parodė ir neseniai per pasaulį nuvilnijęs taip vadinamasis karikatūrų skandalas), bet akivaizdu, jog žiniasklaidos autonomija jau seniai tapo vienu iš demokratinės valstybės ir visuomenės kriterijumi.

Rusijoje tiek politiniame lygmenyje, tiek viešajame diskurse deklaruojamas nepriklausomos žiniasklaidos egzistavimas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog Rusijos žiniasklaidos organai analizuoja ir vertina tarptautinius bei vidaus reikalus ir įvykius. Bet, antra vertus, prezidento V. Putino suformuotas informacinio saugumo aparatas varžo nepriklausomos žiniasklaidos veiklą šioje valstybėje – tai atsispindi ir Informacinio Saugumo doktrinoje (2000 m. rugsėjo 9 d.) priimti žiniasklaidos veiklos apribojimai Čečėnijos konflikto atžvilgiu (šiame dokumentu taip pat buvo nurodytos „grėsmės Rusijos informaciniam saugumui bei metodai kaip kovoti su šiomis grėsmėmis“) bei agentūros FSB (KGB įpėdinės) vykdoma veikla.

Ir nors Rusijos konstitucijoje (29 straipsnyje) teigiama, jog kiekvienas asmuo turi teisę laisvai siekti, gauti, vystyti ir skleisti informaciją bet kokiais legaliais būdais, bet akivaizdu, jog taikomi informaciniai ribojimai Rusijoje nedera su demokratinės visuomenės ir valstybės principais.

Posovietinės žiniasklaidos ypatumai

Po komunistinės eros Rusijoje įvairiais įstatymais ir dekretais buvo kuriamas legalus masinės žiniasklaidos reguliacijos ir informavimo procesas. 1990 m. Rusijos vyriausybės ir didžiosios dalies žiniasklaidos tarpusavio santykiai buvo grįsti nebyliu nekonfrontaciniu susitarimu. Rusijos Federacijos žiniasklaidos įstatymas, priimtas 1991 m. lyg ir atspindėjo demokratines tendencijas – kalbama apie nevaržomą teisę gauti, skleisti, dalintis informacija ir pan. Bet šis įstatymas neapibrėžė žiniasklaidos organo savininko sąvokos ir tuo pačiu nenustatė jokios teisinės reguliacijos tarp savininko ir žiniasklaidos organo. Valstybės paslapties įstatymas (1993 m.), reguliuojantis galimos atskleisti informacijos sąrašą, buvo papildytas du kartus. Pagal šį įstatymą galima skelbti ekstremalias situacijas, katastrofas ir nelaimes (Kursko įgulos nelaimė visuomenei buvo paskelbta tik po 36 val., žuvus įgulai), ekologines situacijas, sveikatos apsaugos aspektus, demografinę šalies situaciją, nusikaltimus, privilegijas bei kompensacijas, suteiktas valstybės organų (ar būtų įmanoma sužinoti pranešimus apie prezidento rekreacinio poilsio peripetijas?), žmonių teisių pažeidimus (šiuo atveju neaiški lieka policijos ir FSB įslaptinta veikla), nacionalinio biudžeto informaciją, šalies valdančiųjų asmenų sveikatą, vyriausybės atstovų įvykdytus įstatymų pažeidimus (kontraversiški išlieka Čečėnijos konflikto aspektai, kas įsakinėjo įvykdytiems žiaurumams ir brutaliems įstatymų pažeidimams).

Šiuo metu Rusijos vyriausybiniai organai netiesiogiai kontroliuoja techninę žiniasklaidos veiklos pusę ir jei jiems neįtinka tai, kas išspausdinta arba pranešama televizijos eteryje, šie organai gali pakurstyti taip vadinamus, pagal minėtą Informacinio Saugumo doktriną, „priverstinius pasikeitimus“. Arba, jau kai kuriais plačiai žinomais atvejais, tiesiog nutraukti transliaciją arba publicistikos leidybą. Žiniasklaidos organai gali būti uždaromi dėl įvairių nusižengimų – smurto plėtojimo visuomenėje, biurokratinių smulkmenų ir pan. Pavyzdžiui, Federacinė Saugumo Tarnyba konfiskavo kompiuterius, priklausiusius savaitraščiui „Versija“, daugiausiai dėl kritiškumo Šiaurės Osetijos įkaitų atveju. Arba neįtinkančios radijo stotys uždaromos ne vyriausybės, o priešgaisrinės arba sanitarinės inspekcijos įsaku.

Rusijos vyriausybė kontroliuoja žiniasklaidos leidybinius reikalus, publikavimą, net kai kurių žurnalistų algas. Legalios politinės, ekonominės kliūtys nepriklausomai žiniasklaidai yra be galo didelės, kurių pasekmė – sumažėjusi žiniasklaidos reikšmė ir veikla, nes Rusijos žiniasklaidos ekonominė pozicija tapo priklausoma nuo jos politinės orientacijos: provyriausybinė žiniasklaida turi daugiau šansų egzistuoti ir veikti nei opozicinė arba politiškai neutrali.

Todėl demokratinė žiniasklaidos rinka pokomunistinėje eroje taip niekada ir neegzistavo Rusijoje dėl šios rinkos reguliavimo politinės ir ekonominės prievartos priemonėmis, naudojamomis vietoj savireguliacinių priemonių įdiegimo. Rusijos žiniasklaida, galėjusi tapti „ketvirtąja valdžios kolona“, neišreiškia būtinos tokiai kolonai viešosios nuomonės. Ji išreiškia savo pačios požiūrius arba akivaizdžiai reprezentuoja savo savininkų interesus. Kritiniai pareiškimai apie prezidentą V. Putiną, vyriausybės korupcijos atvejų, terorizmo, karo Čečėnijoje pranešimai tapo labai reti. Nebegalima šnekėti ir apie būtinumo pasirinkti principus Rusijos visuomenės informavimo procese. Iš esmės laikomasi vienintelės vyriausybės padiktuotos politikos (pvz.: didžioji dalis televizijos ir kitų žiniasklaidos organų magnatų kiekvieną savaitę susitinka su V. Putinu aptarti redakcinius reikalus).

Žurnalistinė bendruomenė yra silpna ir neefektyvi: jų tarpusavio ryšiai yra silpni, asmeninių redaktorių ir žurnalistų interesų skirtumai trukdo žurnalistinio solidarumo atsiradimui ir taip neatsispiriama išorinių faktorių įtakai: t.y. jau minėtam vyriausybės ekonominiam ir politiniam spaudimui.

Informacijos sklaidos Rusijoje apribojimai

Informacijos sklaidos ribojimai šalyje akivaizdžiai atsiskleidė Kursko tragedijos, Beslano mokyklos įkaitų, Čečėnijos konflikto, NTV kanalo uždarymo atvejais.

Siekiant kontroliuoti čečėnų spaudos organus, 1998 m. valstybė įkūrė Rusijos Informacijos agentūrą. Dūma uždraudė žiniasklaidai transliuoti „propagandą“, sukuriamą teroristų – į šį apibrėžimą įtraukiant ir čečėnų karių vaizdus bei interviu su čečėnų lyderiais. Žiniasklaidos ribojimai pasireiškė ir už Rusijos ribų – tereikia prisiminti ir Lietuvai taikytą spaudimą, uždaryti čečėnų internetinį Kavkaz Center puslapį.

NTV televizijos kanalas buvo Rusijos nepriklausomos žiniasklaidos simbolis iki 2001 metų. Kai NTV kanalas pateko į Gazprom rankas, žurnalistai persikėlė dirbti į televizijos kanalą TV 6, kol šis kanalas nebuvo uždarytas teismo įsakymu 2002 metais. Kai žurnalistai persikraustė į kitą televizijos stotį – TVS, Žiniasklaidos ministerija pasirūpino ir jos uždarymu 2003 metais. Šiuo metu šalyje išlikę televizijos kanalai Rosija ir Kanalas 1 išlaiko seną sovietinį stilių ir transliuoja daugiausiai prezidento V. Putino kasdienius susitikimus su ministrų kabineto atstovais ir tarptautiniais lyderiais bei vaizduoja prezidentą kaip ryžtingą asmenybę, lyderį, stabilizuojantį šalį.

2004 metais naujienos apie Beslano mokyklos įkaitus Šiaurės Osetijoje buvo griežtai cenzūruojamos: televizijos kanalai transliuodavo oficialias dienos naujienas ir tik vėliau rodydavo saugumo pajėgų atakų mokykloje detales, nesupažindinat auditorijos su tragedijos priešistore.

2004 m. gruodžio 17 d. Dūmos priimtas Antiteroristinis įsakymas leidžia prezidentui V. Putinui imtis Čečėnijos konflikto atveju taikytų žiniasklaidos kontrolės priemonių bet kur ir bet kada šalyje. Antiteroristiniu pretekstu vyriausybė gali uždrausti žurnalistams pranešti ar net minėti tam tikrus įvykius. Žiniasklaida nebeturi jokios įtakos visuomenei, kuri pasitiki prezidentu V. Putinu labiau nei žiniasklaidos teikiama informacija

***

Rusijos žiniasklaidos skelbiama laisvė tėra „sumontuota“ spaudos laisvė, pirmiausiai stokojanti pliuralistinio požiūrio į politinius ir visuomeninius vidaus ir išorinio pasaulio įvykius bei informaciją. Minėtus spaudos laisvės apribojimus galima įvardinti sovietinio stiliaus informacijos kontrole, kai valstybės kontroliuojama žiniasklaida yra tik truputis daugiau nei vyriausybės propagandos aparatas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.